Dekui Jums visoms.Protu suvokiu kad reik gyvent toliau, juk namie dar yra keturios mazos akytes kurioms reikia manes.Bet sirdis mirsta.Siandien vos tik prabudus pirmiausiakaip ir visad paglosciau pilva ir pasisveikinau su savo jau dabar angeliuku, ir tik paskui persmelke ta skaudi mintis kad jau viskas.
Jau daugiau nei trys menesiai praejo po musu nelaimes. Vis dar negaliu pilvo paliest,miegodama net krupteliu jei uzdedu ranka-nei pilvuko,nei vaikiuko nera.
Dabar kasdien matau ir jauciu,jog aplinkiniai ima pamirsti, o mes vis dar gyvenam su savo skausmu, savo baimem. Zinau,turim but stiprios mamos ir teciai, isgyvenam baisias netektis,bet laikas turi padet, o kartu ir mes su juo turim kovot,kad gyvent toliau.
Dabar kasdien matau ir jauciu,jog aplinkiniai ima pamirsti, o mes vis dar gyvenam su savo skausmu, savo baimem. Zinau,turim but stiprios mamos ir teciai, isgyvenam baisias netektis,bet laikas turi padet, o kartu ir mes su juo turim kovot,kad gyvent toliau.
QUOTE(Emilio_mamyte @ 2013 04 25, 10:15)
Jau daugiau nei trys menesiai praejo po musu nelaimes. Vis dar negaliu pilvo paliest,miegodama net krupteliu jei uzdedu ranka-nei pilvuko,nei vaikiuko nera.
Dabar kasdien matau ir jauciu,jog aplinkiniai ima pamirsti, o mes vis dar gyvenam su savo skausmu, savo baimem. Zinau,turim but stiprios mamos ir teciai, isgyvenam baisias netektis,bet laikas turi padet, o kartu ir mes su juo turim kovot,kad gyvent toliau.
Dabar kasdien matau ir jauciu,jog aplinkiniai ima pamirsti, o mes vis dar gyvenam su savo skausmu, savo baimem. Zinau,turim but stiprios mamos ir teciai, isgyvenam baisias netektis,bet laikas turi padet, o kartu ir mes su juo turim kovot,kad gyvent toliau.
Aš taip pat negaliu liesti pilvo, nes pajaučiu kad jis tuščias ir nebeturiu su kuo pasikalbėti
ir labai sunku būna kai atsigulus vyras apkabina ir uždeda ranką ant pilvo....iš karto iškyla prisiminimai kaip jis kalbindavo leliuką, žaisdavo su juo...O aplinkiniai taip...elgiasi kaip nieko nebūtų nutikę...tik pasako kad gražiai atrodau, pasitaisius ir gera matyti kad šypsausi...bet juk tai tik išorė...niekas nesupranta kas darosi viduj...ir kai matau besijuokiančius žmones taip suspaudžia širdį, nes jie džiaugiasi gyvenimu, o mano džiaugsmo nebėra
Man vyras paglosto pilveli, as net sustyngstu,jis tuscias,bet jis glosto toliau ir sako: cia buvo musu kudikelio namuciai, jo siuo metu nera,bet jis stebi mus is dangaus, o siame pilvelyje apsigyvens naujas kudikelis, galbut net tas pats...ta pati sielyte
QUOTE(angeliuko-mamyte @ 2013 04 25, 11:46)
O aplinkiniai taip...elgiasi kaip nieko nebūtų nutikę...tik pasako kad gražiai atrodau, pasitaisius ir gera matyti kad šypsausi...bet juk tai tik išorė...niekas nesupranta kas darosi viduj...ir kai matau besijuokiančius žmones taip suspaudžia širdį, nes jie džiaugiasi gyvenimu, o mano džiaugsmo nebėra
Kaip jiem elgtis? Buvę ir tokių kurie į akis juokėsi, kad esu TA kur palaidojo... ar taip geriau
Išmoksi džiaugtis ir šypsotis, ateis laikas
Aš tik pagalvoju ar aš būčiau laimingesnė jei mano vaikas būtų išgyvenęs ir augęs kančioje?... Galbūt taip staigiai skaudžiai geriau iškart netekti nei vėliau matyt vaiko kančią
Atrasit savo vaistus, vienas iš jų - laikas. Būkit laimingos vardan savo angelų atminimo
QUOTE(rugsėjė @ 2013 04 25, 12:43)
Buvę ir tokių kurie į akis juokėsi, kad esu TA kur palaidojo...
is kur tokiu padugniu yra
Sveikos,
Pastebėjau, kad nemažai naujokių prisijungė... gaila, kad taip likimas plečia šio skyrelio mamų ratelį... Pirmos dienos, savaitės, mėnesiai - tai ne gyvenimas, tai tik egzistavimas: kažkur nueiti, kažką padaryti, kažkam nusišypsoti ar kažką atsakyti - daugelio šių dalykų neprisimenu, net pačių laidotuvių nepamenu gerai, tik tą jausmą, kad paliktų mane vieną, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų...
Mielos naujokės, daug dar akmenų bus Jūsų kelyje, bus ir pakilimų, ir vėl kritimų į bedugnę, bet šiame skyrelyje Jūs visada rasit užuovėją, ramybę ir viltį... viltį, kad galima ir po tokių įvykių gyventi toliau. Laikykitės...
Rugsėje, kaip smagu, kad tiek nedaug beliko. Džiaugsmingo susitikimo ir jokių abejonių!
Pastebėjau, kad nemažai naujokių prisijungė... gaila, kad taip likimas plečia šio skyrelio mamų ratelį... Pirmos dienos, savaitės, mėnesiai - tai ne gyvenimas, tai tik egzistavimas: kažkur nueiti, kažką padaryti, kažkam nusišypsoti ar kažką atsakyti - daugelio šių dalykų neprisimenu, net pačių laidotuvių nepamenu gerai, tik tą jausmą, kad paliktų mane vieną, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų...
Mielos naujokės, daug dar akmenų bus Jūsų kelyje, bus ir pakilimų, ir vėl kritimų į bedugnę, bet šiame skyrelyje Jūs visada rasit užuovėją, ramybę ir viltį... viltį, kad galima ir po tokių įvykių gyventi toliau. Laikykitės...
Rugsėje, kaip smagu, kad tiek nedaug beliko. Džiaugsmingo susitikimo ir jokių abejonių!
sveikutes
jau senai berasiau cia, kazkaip neberandu laiko
ziuriu kiek daug nauju mamyciu atsirado, gaila labai, kad angelu mamu ratas pleciasi, tiek daug suduzusiu sirdziu ir svajoniu... stiprybes jums, dar daug laiko tures praeiti kol aprimsit nors truputi...
o mes augam, stiprejam. musu vyrukas jau labai sunkus, priaugo 2kg per sesias savaites
vakare jau rankos skauda nuo svorio mane kamuoja pogimdyvine depresija ir nezinau kaip su ja kovoti... buvau pas daktare, israse antidebresantu, bet bijau juos gerti, nes maitinu pati... nors sake, kad jie nekenkia, bet as esu pries chemija kol maitinu...
jau senai berasiau cia, kazkaip neberandu laiko
ziuriu kiek daug nauju mamyciu atsirado, gaila labai, kad angelu mamu ratas pleciasi, tiek daug suduzusiu sirdziu ir svajoniu... stiprybes jums, dar daug laiko tures praeiti kol aprimsit nors truputi...
o mes augam, stiprejam. musu vyrukas jau labai sunkus, priaugo 2kg per sesias savaites
vakare jau rankos skauda nuo svorio mane kamuoja pogimdyvine depresija ir nezinau kaip su ja kovoti... buvau pas daktare, israse antidebresantu, bet bijau juos gerti, nes maitinu pati... nors sake, kad jie nekenkia, bet as esu pries chemija kol maitinu...
QUOTE(monikam @ 2013 04 29, 17:27)
mane kamuoja pogimdyvine depresija ir nezinau kaip su ja kovoti... buvau pas daktare, israse antidebresantu, bet bijau juos gerti, nes maitinu pati... nors sake, kad jie nekenkia, bet as esu pries chemija kol maitinu...
Su depresija juokauti negalima, gal kokių homeopatinių pagertum... Laikykis...kažkaip...
QUOTE(rencė @ 2013 04 29, 20:11)
Su depresija juokauti negalima, gal kokių homeopatinių pagertum... Laikykis...kažkaip...
paprasiau, kad atsiustu is lt persen jie yra homeopatiniai, bet pakolkas nejauciu poveikio
QUOTE(Lu @ 2013 04 29, 20:20)
Labas.
Monikam,gerk nors po puse tabletes,gyd zino,jeigu skiria.Nejuokauk,neuzleisk ligos.
As iki galo neissigydzius pasekmiu turiu iki siol.Buna baimes ,nerimo,nemigos.
kolkas laikaus,nes irgi maitinu ir retkarciais uzeina tos nesamones
Monikam,gerk nors po puse tabletes,gyd zino,jeigu skiria.Nejuokauk,neuzleisk ligos.
As iki galo neissigydzius pasekmiu turiu iki siol.Buna baimes ,nerimo,nemigos.
kolkas laikaus,nes irgi maitinu ir retkarciais uzeina tos nesamones
as nelabai pasitikiu airiskais daktarais...
atrodo jau tureciau but laiminga ir dziaugtis gyvenimu, bet buna uzeina, kad verkiu ir pati nesuprantu kodel... viskas erzina, nieko nenoriu... toks jausmas, kad ikritau i kazkokia duobe ir nebegaliu islipti... cia turbut ir tos netektys savo dar daro...
QUOTE(monikam @ 2013 04 30, 00:43)
atrodo jau tureciau but laiminga ir dziaugtis gyvenimu, bet buna uzeina, kad verkiu ir pati nesuprantu kodel... viskas erzina, nieko nenoriu... toks jausmas, kad ikritau i kazkokia duobe ir nebegaliu islipti... cia turbut ir tos netektys savo dar daro...
tox tas mūsų gyvenimas, duobės , pakilimai...
būna dienų lyg tyčia...o Tau dabar 3vaikučiai, sunkiau...kad ir aš, atrodo, laiminga, bet vis tiek būna ir paverkiu, ir paliūdžiu...paskutiniu metu tapau pikta kaip širšė, nesuvaldau pykčio priepuolių gal kažkiek ir pavargusi jaučiuosi, nežinau...kažkaip senai apie save pamiršau...o derėtų ir apie save pagalvoti...
