Įkraunama...
Įkraunama...

Šuniukas Druskiukas

Vieno mažo miestelio pakraštyje, prie pat miško stovėjo nedidelis namelis, o jame gyveno tėtis, mama ir jų dukrytė Paulinutė. Paulinutė dažnai sirgdavo, todėl nelankė darželio ir kiauras dienas būdavo namuose. Mergytė vis prašydavo mamytės, kad jai padovanotų šuniuką ar kačiuką, bet… mamytė vis sakydavo, kad jai ir taip užtenka rūpesčių.
Tačiau kartą karštos Paulinutės maldos išsipildė-bevaikščiodama po kiemą ji pastebėjo kažkokį murziną pūkuotą kamuoliuką patvoryje. Su baime ji priėjo arčiau ir apžiūrėjo radinį. Tai buvo- ŠUNIUKAS. Taip taip- šuniukas-mažas, sulysęs, išbadėjąs, susivėlusiu kailiuku. Jį, vargšelį, greičiausiai kažkokie blogi žmonės išmetė pamiškėje, kaip nereikalingą daiktą, teikiantį tik rūpesčius. Mergytė ištiesė rankytę ir palietė purviną kailiuką. Šunytis iš pradžių susigūžė, bet pamatęs, kad jo nenuskriaus lyžtelėjo mažytę rankytę. Paulinutė, nors buvo tik penkerių metų, suprato, kad mamytė neleis pasilikti šuniuko. Ji nuspręndė paslėpti šuniuką iki atsiras proga jį pristatyti šeimai. Taip ir apsigyveno mažylis senoje pirtelėje, kuri buvo paversta sandėliuku, retai aplankomu suaugusiųjų. Šunytis gavo visą namą, su miegamuoju( dėže nuo televizoriaus, valgomuoju (dėžute nuo mandarinų) ir net žaidimų kambariu ( Paulinutė prinešė žaisliukų ir užtvėrė vieną pirtelės kampą, kad mažylis neišbėgtų). Šuniukas, kuris gavo vardą Druskius (kodėl toks vardas ir pati Paulina negalėtų atsakyti) tiesiog suprato, kad reikia būti tyliam ir drausmingam. Jis tylutėliai tupėdavo savo namelyje ir laukdavo savo gelbėtojos, kuri atbėgdavo su valgiu, skanėstu ar ateidavo tiesiog pažaisti.. Naktimis jis žiūrėdavo į pro langelį šviečiantį mėnulį ir svajodavo kaip jis žaidžia su savo drauge kieme, kaip tie dideli žmonės, kuriems jam draudžiama rodytis, jį glosto, kalbina ir vakare pakviečia į didelį namą ir ten Druskiui galima pasilikti iki ryto. Na bet, visgi jis turi kur gyventi ir geriausią draugę, kuri juo rūpinasi, myli, maitina. Ach…… kaip norisi ją matyti dažniau… Druskiuko gyvenimas slinko tyliai ir ramiai. Tik kartais, kai tėveliai trumpam palinkdavo Paulinutę namuose vieną-šuniukui ateidavo laimingos valandos. Jis galėdavo lankstyti kieme, žaisti ir net paloti. Druskius iššniukštinėjo visus kiemo kampus, žinojo visus daiktus, išmėtytus ar padėtus jiems skirtose vietose. Keletą kartų užsižaidę vos nepakliuvo Paulinos tėvams, šiems gryžus namo anksčiau.
Rudasis šunytis per keletą mėnesių paaugo ir virto gražiu, didžiaakiu, pūstauodegiu, panašiu į voveriuką, šuniuku. Jis gyveno neblogai ir seniai buvo pamiršęs žmonių padarytą skriaudą. Be galo, be krašto mylėjo savo šeimininkę, gal tiksliau draugę. Už ją būtų atidavęs gyvybę, jei to būtų prireikę. Jis netgi mylėjo ir tuos du didelius žmones. Jau vien todėl, kad šiuos mylėjo Paulina.
Atėjo ruduo…pirtelėje darėsi šalta ir liūdna… Paulina pradėjo lankyti mokyklą ir vis rečiau ateidavo pas draugą. Ji jau kurį laiką ruošėsi papasakoti tėveliams ir maldauti jų, kad Druskius liktų jų namuose. Ji sugalvojo, kad pažadės mamytei būti gera, padėti jai, nebeprašys jokių dovanų daug metų, kad tik šuniukas galėtų gyventi jos kambaryje ar bent virtuvėje. Mama net pagalvoji, kad dukrytė susirgo ir ruošėsi vesti ją pas gydytoją, tokia liūdna Paulina atrodė.
Tačiau vieną vėlyvą ir šaltą lapkričio vakarą atsitiko tai, kas pakeitė ne tik Druskiaus, bet visos Paulinutės šeimos gyvenimą. Mergaitės tėvelis gryžo iš darbo namo, įvažiavo į kiemą, išlipo iš automobilio ir pasilenkė išimti krepšius su maisto produktais, parvežtais iš parduotuvės. Staiga prie jo pribėgo “žmogus-šešėlis” ir trenkė lazda. Vyriškis pargriuvo, o “žmogus-šešėlis” griebė rankinę su dokumentais ir pinigais, trenkė dar kartą ir dingo tamsoje. Namelyje degė šviesos, grojo muzika, nes Paulina mamytei rodė koncertą, todėl jos nepastebėjo gryžtančio tėčio.
Kai kas visgi išgirdo ir pradėjo nerimauti. Žinoma Druskius nesuprato kas atsitiko, o ir buvo įpratęs gyventi tyliai, tačiau jis suprato, kad kieme įvyko kažkas negero. Jis pradėjo krapštyti pirties duris nagais ir tyliai inkšti lyg klausdamas “kas ten nutiko, atsiliepkite”. Tačiau kieme buvo tyla, tik girdėjosi muzika iš namo. Tada jis ėmė loti…garsiau…dar garsiau… Niekas negirdėjo, niekas neatsiliepė.
Tuo tarpu mama pradėjo nerimauti dėl taip ilgai negryžtančio tėčio ir bandė paskambinti. Iš pradžių niekas neatsiliepė, o po kelto bandymų abonentas tapo nepasiekiamas. Paulinutės mama labai išsigando ir tą pamatė mergytė. Ji išjungė garsiai grojusią muziką ir atėjo pas mamytę, vis bandančią prisiskambinti tėčiui.
Staiga jai pasirodė, jog girdi šuns lojimą. Ne, jai pasirodė-juk Druskius žino, kad reikia būti tyliai-jis labia protingas.
Ne, jai nepasigirdo, mamytė taip pat išgirdo lojimą, tiksliau kažką pašaus į šuniuko raudojimą. –Kas čia, paklausė mama, kažkas kieme vyksta, iš kur čia šuo ir kas jam nutiko?.
Mama uždegė šviesą lauke ir atsargiai atidarė duris į lauką. Pirmiausia ji išgirdo lojimą, sklindantį iš kiemo gilumos o tada pamatė automobilį atidarytomis durimis. Ji išbėgo į kiemą ir tuomet pastebėjo savo vyrą gulintį šalia mašinos. Jis buvo be samonės, sušlapęs ir labai sušalęs.
Tik kitą rytą, kai Paulinutė su mamyte gryžo iš ligoninės, įsitikinusios, kad tėtis tikrai išgis, mamytė paklausė kas vakar vakare lojo. Paulinutė atsiduso ir papasakojo visą jos ir Druskiaus istoriją.
Mama patylėjo ir nieko nesakiusi nuėjo į pirtelę. Ji atidarė duris, tačiau nieko nepamatė. Tik Paulinai pakvietus keletą kartų šunytis išlindo iš už dėžių. Jis atsargiai, pabrukęs uodegą atėjo prie moters ir lyžtelėjo jai ranką lyg sakydamas-nepyk ant manęs, aš geras, tuomet prisiglaudė prie mergytės kojos. Mamai pabiro ašaros. Ji pasilenkė prie išsigandusio šuniuko ir švelniai pasakė-eime namo, mažasis gelbėtojau…


Atsakyti
wub.gif graži pasakėle su gražia pabaiga 4u.gif
Atsakyti
Labai grazi pasakele, Ka tik papasakojau vaikuciui, o pati apsiverkiau. smile.gif
Atsakyti
Labai jausminga pabaiga!saunuole mamyte!
Atsakyti