QUOTE(Cobre @ 2013 02 06, 12:56)
Matai, kalbejom apie kita puse, ne apie tuos kurie palieka, o apie tuos, kuriems tas palikimas brangus, apie ju prisirisima, poziuri ir jausmus. Tai, kas siuo metu mano manymu yra seimos relikvijos, tai man yra kam atiduoti ir kas imtu

Del siuo metu isigytu daiktu, tai galvos nekvarsinu per daug, laikas parodys, ar jie taps kuriam nors is mano vaiku brangus, ar ne. Tikrai vertingu daiktu, tai net nezinau ar turiu (cia is tu naujai atejusiu i musu namus), tai jei jie to neivertins, tai man sirdies neskauda. Bet jei nevertintu tu senuju, tai vadinasi per mazai pasakojau, neidiegiau vaikams, kas is tiesu yra vertinga. Tai tokiu atveju pykti tik ant saves ir belieka
As stengsiuosi savo vaikams idiegti, kad seima ir artimieji yra vertybe, o ne ju daiktai:))))
nepykit, as tiesiog esu didele realiste ir skeptike, ypac kai aplinkui matau tiek daug pykciu, turtu dalybu ne tarp svetimu, bet paciu artimiausiu zmoniu
musu kaimas yra mano mociutes zemeje, salimais yra ju senas namas, jis priklauso mamos seseriai. nu man simtas metu del visu daiktu, kurie yra tame name, man tiesiog gera prisiminti, kad leidau vasaras su mociute ir dieduku ir kad ji nuosirdziai mus mylejo. man pakanka geru prisiminimu
aisku nenoriu kategoriskai teigti, gal jei tureciau mociutes suzadetuviu zieda, tai uciau ziauriai laiminga

kas ten zino