Pastaruoju metu radau nemažai įdomios medžiagos apie traumas patyrusius vaikus. Pamaniau, kad būtų įdomu tai surinkti į vieną vietą. Kaip ir žadėjau sukuriu temą, kurioje parašysiu mane sudominusias mintis.
Toliau temoje rašysiu tiesiog vaikas(i) vietoj frazės vaikas, patyręs psichinę ar fizinę traumą - apie kitokius vaikus šioje temoje ir nekalbame.
Pagrindinis terminas sutinkamas šioje temoje yra Potrauminio streso sindromas (arba PTSD). Tai emocinis sutrikimas, atsirandantis kaip reakcija į patirtą traumą.
PTSD atsiranda ne kiekvienam patyrusiam traumą vaikui ar suaugusiam, todėl labai nesinorėtų, kad čia užklydę ir svarstantys apie globą-įvaikinimą išsirinktų pačius blogiausius atvejus ir manytų, kad tas problemas būtinai turės jų įvaikinamas/globojamas vaikas.
Pirmiausia reiktų parašyti, kad PTSD atsiranda ir suaugusiems, todėl labai daug yra medžiagos apie PTSD suaugusiems. JAV šis sindromas kartais net vadinamas Post Vietnam Syndrom - su užuomina į tai, kad šis sindromas pasireiškė Vietnamo karo dalyviams.
Pabandžiau paieškoti kas yra internete lietuviškai. Radau pora nuorodų:
Rimčiausia ši:
http://www.aidas.lt/...auminis-stresas
Dar galima nuoroda:
http://www.pasveik.l...utrikimas/69167
bei:
http://www.psichoter...risiminimas.htm
http://www.psichoter...atsigavimas.htm
Tačiau nei viena šių nuorodų nėra išskirtinai orientuota į vaikus ir jei atsiversite iš karto matysis, kad daug ten parašytų dalykų/rekomendacijų vaikams tiesiog netinka.
Aš bandysiu šioje temoje rašyti tik tai ką perskaitysiu apie vaikų PTSD.
Pabandžiau paieškoti kas yra internete lietuviškai. Radau pora nuorodų:
Rimčiausia ši:
http://www.aidas.lt/...auminis-stresas
Dar galima nuoroda:
http://www.pasveik.l...utrikimas/69167
bei:
http://www.psichoter...risiminimas.htm
http://www.psichoter...atsigavimas.htm
Tačiau nei viena šių nuorodų nėra išskirtinai orientuota į vaikus ir jei atsiversite iš karto matysis, kad daug ten parašytų dalykų/rekomendacijų vaikams tiesiog netinka.
Aš bandysiu šioje temoje rašyti tik tai ką perskaitysiu apie vaikų PTSD.
Ute 
Man būtų sunku tai padaryti dėl poros priežasčių.
Pirmiausia todėl kad tai ką aš randu ir skaitau nėra vadovėlis (jame būtų sistemingai sudėliota išvardinant visus galimus simptomus). Ir jų vienoje vietoje šiandien tiesiog neturiu.
Antra priežastis - labai skeptiškai žiūriu kai diagnozuoja patys tėvai ir simptomai vienoje vietoje sudėti kaip tik ir gali paskatinti tai daryti. O man labiau norisi sudėti ne tiek simptomus, kiek perskaitytus ir atrastus dalykus, kurie man pačiai buvo nauji ir įdomūs.
Pirmiausia todėl kad tai ką aš randu ir skaitau nėra vadovėlis (jame būtų sistemingai sudėliota išvardinant visus galimus simptomus). Ir jų vienoje vietoje šiandien tiesiog neturiu.
Antra priežastis - labai skeptiškai žiūriu kai diagnozuoja patys tėvai ir simptomai vienoje vietoje sudėti kaip tik ir gali paskatinti tai daryti. O man labiau norisi sudėti ne tiek simptomus, kiek perskaitytus ir atrastus dalykus, kurie man pačiai buvo nauji ir įdomūs.
QUOTE(Mikimauz @ 2013 02 09, 14:15)
Ute, idek simtomus pirmiausiai, kad po desimt metu skaitysiantieji suprastu, kas tas PTSD, kaip pasireiskia ir kaip nepasireiskia:) Cia tam,kad nepradetu visi savo vaiku diagnozuot is oro.
PTSD turintys vaikai gali pasižymėti elgesio problemomis, sunkumais bendraujant su bendraamžiais. Viena (ne vienintelė!) to priežastis - jie nejaučia (intuityviai nesuvokia) tarpusavio bendravimo taisyklių ir iki galo nesupranta kaip jaučiasi kiti, nepatenkinti jų bendravimo būdu.
Tradiciškai siūloma su vaikais kalbėtis kaip jaučiasi kiti (pvz. jei tu pastūmei, kitam vaikui skauda).
Atradau įdomią mintį (aprašytą terapijos atvejį), kad su jau paaugusiais vaikais apie tai galima kalbėtis pasakojant apie "signalų kalba".
Vaikui papasakojama, kad gyvūnai bendrauja tarpusavyje tiek garsais, tiek kūno kalba ir tuo būdu jie vieni kitiems siunčia signalus, o smegenys tuos signalus atpažįsta. Pavyzdžiui, ką manytumėte, jei priėjus prie katino jis išsirietė (kūno kalba) ir ėmė šnypšti (garsas) - kaip tai supras aplinkiniai? Ar aplinkiniai manys, kad katinas prašo pienuko arba kad katinas nori draugauti? Kodėl? Tegul vaikas pats atsako į klausimą. Ir taip galima pateikti įvairių pavyzdžių iš gyvūnų gyvenimo.
Analogiškai yra bendraujant ir žmonėms tarpusavyje. Savo pasakytais žodžiais ar kūno kalba (judesiu, prisilietimu) kitiems žmonėms perduodame tam tikrus signalus, kuriuos priima ir interpretuoja kito žmogaus smegenys. Tuomet vaikui reikia paaiškinti kokį signalą kitiems perduoda jo žodžiai ir elgesys, apranga, etc. T.y. kalbėti ne tik apie kitos pusės jausmus, bet ir apie elgesiu perduodamus signalus.
Tiksliai tokio pavyzdžio nebuvo aprašyta, bet perpasakoju kaip supratau.
Pavyzdžiui, jei vaikas grubiai bendrauja su draugais (ir dėl to jam nesiseka susirasti draugų) galima vaikui bandyti paaiškinti, kad toks vaiko elgesys kitiems vaikams siunčia signalą "tu man nemalonus, mane erzini, su tavimi nenoriu draugauti".
Pasikalbėti su vaiku, ar jis tikrai nori kitiems vaikams pasiųsti būtent tokį signalą.
Tradiciškai siūloma su vaikais kalbėtis kaip jaučiasi kiti (pvz. jei tu pastūmei, kitam vaikui skauda).
Atradau įdomią mintį (aprašytą terapijos atvejį), kad su jau paaugusiais vaikais apie tai galima kalbėtis pasakojant apie "signalų kalba".
Vaikui papasakojama, kad gyvūnai bendrauja tarpusavyje tiek garsais, tiek kūno kalba ir tuo būdu jie vieni kitiems siunčia signalus, o smegenys tuos signalus atpažįsta. Pavyzdžiui, ką manytumėte, jei priėjus prie katino jis išsirietė (kūno kalba) ir ėmė šnypšti (garsas) - kaip tai supras aplinkiniai? Ar aplinkiniai manys, kad katinas prašo pienuko arba kad katinas nori draugauti? Kodėl? Tegul vaikas pats atsako į klausimą. Ir taip galima pateikti įvairių pavyzdžių iš gyvūnų gyvenimo.
Analogiškai yra bendraujant ir žmonėms tarpusavyje. Savo pasakytais žodžiais ar kūno kalba (judesiu, prisilietimu) kitiems žmonėms perduodame tam tikrus signalus, kuriuos priima ir interpretuoja kito žmogaus smegenys. Tuomet vaikui reikia paaiškinti kokį signalą kitiems perduoda jo žodžiai ir elgesys, apranga, etc. T.y. kalbėti ne tik apie kitos pusės jausmus, bet ir apie elgesiu perduodamus signalus.
Tiksliai tokio pavyzdžio nebuvo aprašyta, bet perpasakoju kaip supratau.
Pavyzdžiui, jei vaikas grubiai bendrauja su draugais (ir dėl to jam nesiseka susirasti draugų) galima vaikui bandyti paaiškinti, kad toks vaiko elgesys kitiems vaikams siunčia signalą "tu man nemalonus, mane erzini, su tavimi nenoriu draugauti".
Pasikalbėti su vaiku, ar jis tikrai nori kitiems vaikams pasiųsti būtent tokį signalą.
Kadangi mano vaikas turi tą sindromą, diagnozuotą ne mano 
, ta prasme ne tėvų, galiu pasakyti apie labai daug. Pirmiausia apie tai, kad viskas, net pasaulinėje praktikoje remiasi nuo- gal būt. Realiai žinančių, ar galinčių turėti poveikio priemones - tokių nėra. Ne tik Lietuvoj, ir niekur kitur. Todėl kad, visa tai ką čia bando rašyti ir yra tinkama- tėvų ar psichologų diagnozėms. Na, kai yra sunkaus elgesio vaikas, su emocijų sutrikimu po kažkokios traumos yra labai įdomu tai sakyti. Tai brangiau kainuoja. Visur. Vėl gi- JAV diagnozės ir laipsnis , dažniausia neturi atitikčių Europoj, ES yra vėl visai kita klasifikacija, Lietuvoj dar neprieita ir nepriimta iki galo bet kokia ligų klasifikacija.
Galėčiau labai daug pasakoti nuo ko ten reiktų pradėti, ir tikrai ne nuo kalbų būna pradžia, ir ne nuo psichologinės-psichoterapinės ta pagalba, bet kaip tik prasmės tame ir nematau- nes dalykas yra nedažnas, kaip tik dėl vaiko psichikos labilumo, daugybės kompensacinių mechanizmų ir t.t.
Suaugusiems nuo šito sindromo irgi pagalbos nėra. Ir būti negali, jau vien todėl, kad tiek suaugusiojo, teik vaiko smegenyse vyksta/įvykę negrįžtami(kaip ir viskas smegenyse) procesai. Galima sušvelninti, kažkiek, trumpam. Paskui, niekada nežinia kas- žodis, kvapas, pamatytas vaizdas, sapnas, mintis, spalva, garsas, visiškai bet kas (ir psichoterapijos seansai)gali išprovokuoti recidyvą,ne tik gali, bet ir išprovokuoja. Ir viskas. Ir niekas negali pasakyti kuris tas kartas bus paskutinis, kada vaikas, žmogus negalės sugrįžti į tą pasaulį čia ir dabar. Kada jis liks anapus. Šiandien mano vaikas išgyvena krizę, taip jis mato jog gyvena čia ir su manim, bet bendrauja ir tikisi iš manęs ir kitų tokio elgesio kaip įmotės, įtėvio ir įbrolio, įmotės meilužių ir kitų dalykų. Jis apvirtęs lauke verkia jog jį muša ir stumdo R. kad po kiemą su boitagu jį gaudo įmotės draugas. Daug dalykų. Kas galėjo išprovokuoti- nežino niekas. Gal ir lankoma psichoterapija, gal mokykla, gal mažos sesės atsiradimas, gal girdėta frazė. Kada išlipsim- nežinau.
, ta prasme ne tėvų, galiu pasakyti apie labai daug. Pirmiausia apie tai, kad viskas, net pasaulinėje praktikoje remiasi nuo- gal būt. Realiai žinančių, ar galinčių turėti poveikio priemones - tokių nėra. Ne tik Lietuvoj, ir niekur kitur. Todėl kad, visa tai ką čia bando rašyti ir yra tinkama- tėvų ar psichologų diagnozėms. Na, kai yra sunkaus elgesio vaikas, su emocijų sutrikimu po kažkokios traumos yra labai įdomu tai sakyti. Tai brangiau kainuoja. Visur. Vėl gi- JAV diagnozės ir laipsnis , dažniausia neturi atitikčių Europoj, ES yra vėl visai kita klasifikacija, Lietuvoj dar neprieita ir nepriimta iki galo bet kokia ligų klasifikacija.Galėčiau labai daug pasakoti nuo ko ten reiktų pradėti, ir tikrai ne nuo kalbų būna pradžia, ir ne nuo psichologinės-psichoterapinės ta pagalba, bet kaip tik prasmės tame ir nematau- nes dalykas yra nedažnas, kaip tik dėl vaiko psichikos labilumo, daugybės kompensacinių mechanizmų ir t.t.
Suaugusiems nuo šito sindromo irgi pagalbos nėra. Ir būti negali, jau vien todėl, kad tiek suaugusiojo, teik vaiko smegenyse vyksta/įvykę negrįžtami(kaip ir viskas smegenyse) procesai. Galima sušvelninti, kažkiek, trumpam. Paskui, niekada nežinia kas- žodis, kvapas, pamatytas vaizdas, sapnas, mintis, spalva, garsas, visiškai bet kas (ir psichoterapijos seansai)gali išprovokuoti recidyvą,ne tik gali, bet ir išprovokuoja. Ir viskas. Ir niekas negali pasakyti kuris tas kartas bus paskutinis, kada vaikas, žmogus negalės sugrįžti į tą pasaulį čia ir dabar. Kada jis liks anapus. Šiandien mano vaikas išgyvena krizę, taip jis mato jog gyvena čia ir su manim, bet bendrauja ir tikisi iš manęs ir kitų tokio elgesio kaip įmotės, įtėvio ir įbrolio, įmotės meilužių ir kitų dalykų. Jis apvirtęs lauke verkia jog jį muša ir stumdo R. kad po kiemą su boitagu jį gaudo įmotės draugas. Daug dalykų. Kas galėjo išprovokuoti- nežino niekas. Gal ir lankoma psichoterapija, gal mokykla, gal mažos sesės atsiradimas, gal girdėta frazė. Kada išlipsim- nežinau.
Ačiū, praeis, vira.
Svarbiausia yra suprasti, įsisąmoninti, kad tokiose diagnozėse pagrindinis žodis ir lemiantis ne trauma ir ne stresas. Lemiantis- sindromas. Taisai viena, genda kitas, pataisai kas pagedo, sugenda tai kas kaip ir sveika buvo. Viską daryt vienu metu- fiziškai net neįmanoma. Tam, kad nustatyti kas davė impulsą, pradžią visam tam - praeina metų metai, jei iš viso pavyksta. O kol nežinai nuo ko ir ką padėti- padėti šansai nuliniai. Toks badymas pirštu į dangų.
Svarbiausia yra suprasti, įsisąmoninti, kad tokiose diagnozėse pagrindinis žodis ir lemiantis ne trauma ir ne stresas. Lemiantis- sindromas. Taisai viena, genda kitas, pataisai kas pagedo, sugenda tai kas kaip ir sveika buvo. Viską daryt vienu metu- fiziškai net neįmanoma. Tam, kad nustatyti kas davė impulsą, pradžią visam tam - praeina metų metai, jei iš viso pavyksta. O kol nežinai nuo ko ir ką padėti- padėti šansai nuliniai. Toks badymas pirštu į dangų.
