Apie traumas patyrusius vaikus

o ko čia nesuprast, kad vazonai patys kalčiausi. Ne ten stovėjo, patys užkliuvo, patys kvailas mintis vaikų galvon sukišo. Ko jie ten stovėjo už direktorės durų- ką???????
Tai Duksio amžiaus vaikai irgi kaip Braškė panašiai kaltes perkėlinėja kažkam, nesuprasi kam. Bet kas benutiktų- visi visada būna nekalti. Tiesiog taip atsitiko.

Nemaciau, kas rase apie prieraisumo sutrikimus, buvo tik daug pavyzdziu apie visuomenes normu nesilaikyma, emocini nesubendrima ir vas. Nei vienas, nei kitas nera prieraisumo sutrikimas.
Apie opozicini nepaklusnuma jis neraso, raso apskirtai apie vaikus, institucinius, savus, rad'inius, add'inius etc. O vaikai kartais yra tik vaikai ir nebutinai vaikas turi prieraisumo sutrikimu jeigu jis pauksciuka prismaugia. Medziotai nera rad'istai, mes uodus irgi be kaltes ir be atgailos pritreskiam, sliekus ant kabliuko persmeigiam; supratimas,prisitaikymas prie socialiniu normu,kodel vieniems/vienus galima, o kitiems/kitus- ne, daznam vaikui dar aukstas pilotazas. O vaikui, kuris nuo kudikystes nebuvo mates jokiu atgailos, atjautos uzuominu tai ypac sunku. Kitas dalykas yra tas, kad prieraisumo sutrikimai diagnozuojami tik tada, kai neprieraisumas yra tiesiogiai susijes su tokia ir anokia vaiko neprieziura jo ankstyvajame amziuje. Ir tik tai. Kadangi niekas is musu neaugina vaiko su prieraisumo sutrikimais (nes jie nedovanoja mamytems piesinuku ir nedainuoja daineliu), apsiribojam temomis apie emocini nesubendrima, socialiniu normu nepaisyma, valios neturejima etc etc. Nes sumakaluosim mamoms galvas.

Ir apie du maniškius Vienas akiplėšiškai (dūdenančiu penkiolikmečio balsu) staugia, kad jis nekaltas (niekada, jokiomis aplinkybėmis, neverta net įrodinėt), kitas akivaizdžiai nesupranta kodėl nubaustas jau po minutės- pamiršta aprimus emocijom (supykau- nudūriau, ataušau- turi atsigauti, Einorui tinka viens prie vieno). Bet mane labiau stebina (gazdina/nesuprantu) jo emocijų svyravimas, konflikto metu klykia, draskosi, po minutės juokiasi, lyg nieko nebuvo, jokio slogučio net nesijaučia Ir nubaustas, net ir skaudžiausiai- kambario areštu be kiemo, draugų, kompo ir tv, nematau, kad gailėtusi dėl bausmės, lyg jam visvien. Visų likusiu emocija jaučiu, tarkim graužatį, pyktį, įsiūtį, nuoskaudas, o va mažiui nieko. Nulis. Lyg jo neliestu, lyg jam nusispjauti- bučiuoju jį, ar baru... Niekaip neprisikapstau iki jo Pakapstykit, kodėl, kaip elgtis man

O kuo galite tai pagrįsti? Sutinku su tuo, kad iš šono nebūdamas specialistu negali diagnozuoti, bet lygiai taip pat negali ir atmesti diagnozės.
Tikrai forume buvo ne viena žinutė apie forumiečių vaikų problemas kur viena problemos versijų būtų prieraišumo sutrikimas.

Gal aš klystu, bet man kilo įtarimas, kad neįvertinate šio sutrikimo "intervalo". Aprašant dažnai parenkami labai ryškūs/sunkūs, išskirtiniai sutrikimo atvejai.
Ir piešinukų dovanojimas/nedovanojimas yra požymis, bet jokiu būdu negalima sakyti, kad jei vaikas dovanoja piešinuką mamai tai jau tikrai neturi sutrikimo.

Kita vertus, nereikia, kad susidarytų įspūdis, kad kiekvienas vaikas iš GN turi prieraišumo sutrikimą. Jie visi patyrę traumas, tačiau tikrai ne kiekvieno trauma susijusi su prieraišumo problemomis.

Va tai ką jie turi išskirtinai visi, didesniu, mažesniu laipsniu- tai prieaišumo sutrikimus. Pasakyti jog saugiu prisirišimu yra prisirišę vaikai gali tik tos kur paėmė visiškai mažiukus- iki pusantrų metų ir kūdikius.
Opozicinis nepaklusnumas yra viena iš nesaugaus prisirišimo formų. Kaip tik ir yra ta, imituojanti hiperaktyvumą.

prisiminiau pačią diskusijos pradžią, kur Ute? rašė apie tai, kad vaikai su postrauminiu sindromu nejunta priežasties pasėkmės ryšio ir jo neįsisavina.
tai manau, kad čia tik kitais žodžiais - tas pat.
Vis dar Ieškau ką daryti.

Sveikos,
Man didelį įspūdį yra palikusi psichoterapeutės Violetos Oaklander knyga "Paslėpti lobiai". Joje autorė aprašo savo psichoterapinę darbo su traumuotais vaikais patirtį. Kalbama apie tai, kad patyręs traumą vaikas užgniaužia su tuo susijusius jausmus, juos "išstumia". O kadangi vaikai yra ir egocentriški, tai visa kas su jais nutinka negero, jie priima asmeniškai, su lydimu kaltės jausmu (dažniausiai neįsisąmonintu). Taip sutrikdoma, o kartais ir visai prarandama vaiko savastis. Tačiau organizmas vis tiek siekia atkurti pusiausvyrą, jis siekia kontakto su pasauliu, bet netinkamais, neproduktyviais, "socialiai nepriimtinais" būdais. Sustiprinus vaiko savastį, jo pasitikėjimą savimi, leidus jam saugiai išgyventi kažkada nuslopintus, iš sąmonės išstumtus jausmus (pvz., pyktį, sielvartą), jis ima sveikti ir poreikis elgtis "netinkamai" mažėja, mažėja pasipriešinimas, vaikas ieško produktyvesnio kontakto. O dirbama su vaiku per įvairias projekcines technikas - molį, vandenį, smėlį, dailę, lėlių vaidinimus, sensorinius patyrimus ir t.t. Susitelkiama ne į vaiko elgesio netinkamumą, o ieškoma skaudulių šaknų.
Beje, tokiais pačiais principais dirbama ir su vaikais, kuriems diagnozuotas dėmesio sutrikimas ar hiperaktyvumas.

Pati nesu susidūrusi su traumos problematika praktiškai, bet man atrodo, kad vaiko asmeninė psichoterapija būtų raktas. Tik ar mūsų šalyje yra kompetentingų vaikų psichoterapeutų ir kiek ta psichoterapija vaikams yra prieinama?

Knygą pasirodė labai verta dėmesio O gal kuri jau esate skaičiusi?
Autorė yra dar parašiusi "Langas į vaiko pasaulį".

Ute, nes prieraisumo suktrikimui diagnozuoti turi buti trys dalykai: pirma, vaiko prieraisumo nebuvimas turi egzistuoti artimiausio zmogaus atzvilgiu (nes tik tuomet vaikas save parodo "toki,koks yra",nes jis toks ir yra tuo laiku ir toje erdveje), su visais kitais manipuliuoja, prisitaiko ir t.t. Antra, tas prieraisumo nebuvimas turi buti tiesiogiai susijes su globos ir prieziuros stoka jo ansktyvajame vystymosi amziuje. Trecia, prieraisumo sindromas gali diagnozuojamas tik tada kai vaikas neserga autizmu, aspargerio sindromu ir dar keliais (cia mazdaug taip: jeigu tu esi baltaodis, tai negali tuo paciu buti ir sviesiaodis, nes jau kaip ir esi toks). Cia apie prieraisumo sutrikima kaip apie klinikini termina ir tai yra vieninteliai kriterijai. Jokiu kitu diagnozuojant prieraisumo sutrikima nera. nenaudoja. Kitas dalykas, kad prieraisumo sutrikimo diagnozavimas is lempos labai "ispopuliarejo" pries kokia 20-15 metu, kai visokios nancy thomas ir c.w sugalvojo savo gydymo budus, kurie labai padejo nepaklusniems ivaikiams. Tada prasidejo nekorektiski prieraisumo diagnozavimai ir kriterijai isaugo iki tokiu kaip daznas pyktis, pasekmiu nesupratimas, nenoras, kad ji kas liestu. Tada dar pridejo nenora klausyti tevu, atsikalbinejima, burbejima, neziurejima i akis kai kalba su tevais etc etc. Ir prasidejo tokiu vaiku perauklejimas, visokie gimdymo imitavimai iteviu seimose (atseit vaikas gimsta is naujo, geras ir mielas). Tokiu elgesio kriteriju "tikrame" prieraisumo sutrikime kaip tokiame nera.Mes aisku galim kalbeti apie prieraisumo sutrikimus turedami omenyje kazkoki isreiksta elgesi arba galima kalbeti kaip apie prieraisumo problemas, kuriu, absoliuciai sutinku, buna vaikuose is GN. O gal visi apie tai ir kalba, tik man terminai ausyse uzia

Panevėžyje, apskrities centre, vaikų psichoterapeutų nėra. Vaikų psichiatrė - ivena, iš karto nurašanti visus globojamus/įvaikintus vaikus. Itogo - Aukštaitijoje pagalbos nėra.

Alfija turi viena "rekomenduotina" , eheheh. Juokauju. As turiu potencialu ne Lietuvoje, nes pasitikejimas Lietuvos specialistais mazas.
Papildyta:


Kaip nurasanti? Jei ivaikintas tai jam nera sansu ar ji nenori ranku teptis?

Ar tikrai taip? Klausiu apie pirmą kriterijų ir apie tai, kad jų lygiai trys.
Pasižiūrėkite tiek Alfijos neseniai įkeltą nuorodą kur buvo sisteminis ligų sąrašas, tiek pvz. PSO ar pvz JAV psichinių ligų klasifikatorius.
Perskaičiusi niekur tokio neradau. Ten yra diagnostikos gairės. Jos tikrai skamba kitaip (sutampa tik antras-trečias punktai).

Dėl to ir rūpi, o koks gi šaltinis kur tai aprašyta? Neabejoju, kad kažkur perskaitėte.

Dėl kitų minėtų simptomų. Jie įvardijami diagnostikos gairėse kaip dažni šio sutrikimo požymiai, tiesiog pabrėžiama, jie yra būdingi ir kitiems sutrikimams ir dėl to vien jais remiantis diagnozuoti negalima.

Prieraišumo sutrikimai tai joks sindromas, tai pirmių pirmiausia. Būtų neblogai bent jau žinoti diagnozės- sindromas prasmę. Prieraišumas iš esmės yra instinktas. Va taip nebūna, kad poreikio prisirišti nėra. Ir nebūna, kad vaikas nebūtų prie ko nors prisirišęs- saugiai, nesaugiai ir dezorganizuotai. Nuo to kaip jis prisirišęs priklauso jo emocinė branda ir psichologinė būklė. Bet labiausia nuo to priklauso emocinė branda. Čia lemiama. Vaikas visada ieško iš paskutinių jėgų prie ko prisirišti, na nors prie katės. Tai yra vaiko gyvybės laidas.