Apie traumas patyrusius vaikus

O šiaip tai kaip, visas tas teorines kursines žinias- į krosnį. Niekur jos daugiau netinka. Kada pradedi auginti tikrai traumuotą vaiką, prasideda kova už jį su juo pačiu. arba jis tau pasiduos arba ne. Tai apie visas tas žemas savivertes šitoj vietoj kalbos nėra. Jos yra aukštos, ir yra aukštos tiek, kad visais atvejais galima konstatuoti tik kraštutinį egocentrizmą. AŠ ir NORIU. Tai viskas, kas buvo mūsų vaikų gyvenime. O mes turim išmokyt, kad yra ne tik aš ir noriu. Mes turim išmokyti, tam kad jis prisitaikytų norėti daryti, suprasti jausti- tai ką vadinam žodžiu REIKIA, PAREIGA, KITAS, MES. Išmokyti norėti daryti tai- KĄ REIKIA daryti.
Taip, mūsų vaikų norai buvo primityvūs- noras, valgyti, miegoti žaisti- jie to siekė visais JAM prieinamais būdais. Vogdami, atimdami, sumušdami. Taip tenkino tuos poreikius- nes norėjo. Pas juos yra lygu- noriu, galiu. Noriu vogti- galima, noriu muštis- galima, noriu žviegti- galima, noriu valkatauti- galima. Išmoksta labai greit manipuliuoti- kas vėl rodo labai aukštą savivertę, ir niekaip ne žemą.

apie tas traumas. Kuo aš toliau galvoju, tuo aš labiau prieinu minties, kad veikiau įsitikinu, jog tai yra tik biochemija ir daugiau nieko. Ligų pradžia. Kurias greičiau vaikai yra paveldėję iš savo gimdytojų, todėl kad daugelio iš sveikos psichikos žmonėmis gali vadinti gal tik socialiniai darbuotojai, labai saugantys savo darbo vietas. Esu mačius labai daug taip vadinao šanchajaus vaikų. Dirbau su jais- aukštesnio, žemesnio intelekto, bet socializuoti, vaikai nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens gyvenantys gatvėje, ir maisto ieškantys ir konteineriuose- bet prognozuojai, ir kaip pritapti sociume žinantys. Visada būdavo grupėje vaikai iš pusės iš taip vadinamųjų socializuotų šeimų ir prevencija. Tai čia vasaros stovyklose. Tie patys vaikai lankydavo nemokaus būrelius LVJC- jie puikiai gebėjo juos lankyti savarankiškai, nepraleisti tų užsiėmimų- jie niekada neturėjo tėvų, kurie bakintų juos- ar pamokas paruošei, ar knygas susidėjai, ir jau tikrai nerodė į laikrodį- tau būrelis akvariuminėj, skubėk- jie visada mokėjo ir gebėjo pasirūpinti savimi.
Tas pats yra stebima, ir buvo stebima karų ir pokarių metu. Tai skatino prisitaikymą, o ne atsiskyrimą nuo sociumo. Prisitaikydavo- ir labai greit. Negebėjimas prisitaikyti- ligos požymis. Mūsų vaikai nėra labiau traumuoti, nei kada kas nors yra buvę. Jie nieko nebuvo patyrę žiauriau, skaudžiau nei yra patyrę kiti žmonės. Nelemtoj ligoninėj teko susitikti su mergina kurią paliko tikras tėvas. Ėmė ir paliko ketvirtokę- vieną visai. Tiesiog pasakė- nusibodo toks gyvenimas ir išvažiavo. Mama jau seniai buvo palikus. Ji dirbo Švedijoj. Dėl vaiko negrįžo- toliau vaikas augo pas kaimynus. Visko buvo, bet socializacija nesidėjo niekur- išliko. Žodžiu Andro teisi, po vadinamom traumom, hiperaktyvumu, emocijų ir elgesio sutrikiimais slepiasi elementari šizorenija. Tik tiek ir norėjau pasakyti.

Pareiskimas arba genialus, arba vertas pilnaties

Bet, va, gi ir atsiras, kas perskaitys ir patikes... Pvz. - besiruosiantys globai, ivaikinimui, kur daug laiko kursu metu kalbama apie tai, kad vaikai, kuriuos ruosiames auginti tikrai turi - tures vienokiu ar kitokiu elgesio, emociju sutrikimu. Ir pareiskia patyres globejas - medikas - atsakingai - kad tai jokie ne patirtu traumu padariniai, o tiesiog - elementari sizofrenija
Vaikai isgyvenantys netektis, patyre tevu skyrybas, ir del to kenciantys, patiriantys emociju ir elgesio sunkumu - irgi elementarus sizofrenikai Jau nekalbant apie autizmo spektro sutrikimus , kuriems budinga visa tai, ir ne tik tai...

O nepamąstei, jog būtent tos traumos ir sąlygoja ta išsibalansavusią biochemiją? Šaliai visų kitų dalykų? Pradžiai paskaityk šitą. Prieraišumas yra ... chemija. Šitas lengvai skaitos straipsnis. O čia labai trumpai išdėstyta apie tai, kas atsitinka, kai kūdikis nepatiria meilės ir švelnumo ankstyvoje vaikystėje. Tokie yra mūsų vaikai. Visi. Ypač jei teko kūdikyne užaugti.

Liūte,

Man rodos nesupratai ką Gliuka norėjo pasakyti.
Ji nesutiko su mintimi, kad tai vaikai "paveldėję iš savo gimdytojų" ir kad tai "elementari šizofrenija". Ne dėl to ginčijamasi (t.y. ne dėl biochemijos)

Dėl to kad traumos sąlygoja išsibalansavusią biochemiją - taip dabar rašo visi specialistai (ačiū Liūte už straipsnius, būtinai perskaitysiu ).

dar ji yra ne elementari. Paveldėjimas yra didelio procento, šiaip, paskaityk ką kalba apie tai genetikai. Yra praktikoj labai dažnai tekę matyt tuos, iš kurių tie vaikai buvo atimti. Tik alkoholizmas, narkomanija- yra nustatoma retam. Pirminė ir pagrindinė liga/os ir yra šizofrenija, šizoidinis afektas ir t.t. Paaugglystėj ligos neišlenda, nesusergama- paauglystėj, vėlyvoj paauglystėj nebeįmanoma prirašyt kažko, kas vargu ar egzistuoja. Gydytojo klausimas- o kaip jis elgėsi vaikystėj- ne todėl, kad jam ciekava užduodama, o tam, kad maksimaliai išsiaiškinti nuo kada požymiai buvo ryškūs. Girdėjimas tik savęs, užsidarymas savam pasaulyje, nepritapimas sociume, kaltės ir atsakomybės nebuvimas- ne hiperaktyvumo požymiai. Ir ne traumų. Tai yra ligos pirmieji požymiai. Jei tai niekaip neiduoda korekcijai- ne traumų reik ieškot. Kada vaikas pradeda regreso kelią- pradeda blogai mokytis, valkatauti, žemėja intelekto lygis, nebesugebėjimas atlikti elementarių užduočių- tai čia niekas kitas nėra.Tai irgi igos, bet jau nebepirmieji požymiai. Lygiai taip pat,kaip savęs žalojimas, asmeninio ir globėjų/įtėvių turto gadinimas. Tai ne bipolija. Labai toli nuo jos. Paveldimumas bet kokios ligos socialinės rizikos sluoksnyje yra gerokai didesnis- nes kartu su tuo su juo eina ir tai, kad vaisius dažniausia pereina visus etapus tėvų žalingų įpročių, ir patiria dažnai visas pasekmes. Neišnešiotas, mažo svorio, su alkoholinio vaisiaus sindromu, blogai išsivystę smegenys ir t.t. Todėl svekų VG reta. Pasidomėjus ne vaiko ligom, o tėvų- galima nustatyti kokias ligas paveldės ir vaikas nelabai ir sunkiai.
Ute, ir dar dėl išbalansuotos biochemijos pasekmė- ligos. Biochemiją atstatyt neįmanoma, bent jau šiai dienai. Būtų įmanoma tai nors kaip nors reguliuoti- psichines ligas laikytumėm nugalėtas- kaip raupus. Jei ji būtų kaip nors reguliuojama- cerebrinis paralyžius, išsėti sklerozė- būtų lengvesni. Diabeto nebūtų, nebūtų visų endokrininių ligų. Organizmas negali balansuotis pats ir gavęs gydymą. Disbalansas ir yra disbalansas. Osteoporozės nebesustabdysi- kol geri medikamentus- kažkas sustoja- nebe ir nebe. Apie tai kalba. Žodžiu galima kažkiek koreguoti lengvos formos depresiją. Viena- socialiai apleistas, ir kita girdėti sutrikdyta biochemija.Sutrikdyta nervų sistema- iš ganglijų nešama visai kita informacija- ne kita medžiaga, o kitas jų kiekis- kaip tu tai atstatysi. Galima išmokti ligą kontroliuoti, bet išgydyti jos neįmanoma. Pasveikau, bet reik gerti tik tas tabletes, tai nereiškia- pasveikau. Tai reiškia išmokau kontroliuoti.
O tų visų neprognozuojamų dabar aplinkoj iš kur. Ogi tai yra logiškos pasekmės to pačio spchikos sveikatos priežiūros įstatymo- kuris leidžia pasirinkti gydytis ar ne, ir visiškai ir pilnai leidžia daugintis. Apie tai buvo kalbama labai daug, labai daug rašoma įstatymų leidėjams.Buvo žirnių į sieną kalba. Požymius pagrindinius susakiau, nuo ko pradėt renkantis- taip pat.
Liūte- į tuščias diskusijas nesileisk.

Žagtelėjau ir jaučiu ilgam, bet tik dėl to kad mane pameni.
Stebiu Tave , man labai patinka kaip mąstai, kaip kalbi( rašai) labai jaučiasi keitimasis

Vakar pasakojosi viena suaugusi moteris apie savo biologinį sūnų kiek dėl jo psikentėjo. Buvo ten daug visko, bet įstrigo- gyveno ji Vokietijoje, gana konfortiškai, kiekviename namo aukšte tikrai buvo tualetas, tai vaikis myždavo į bambalį, užsukdavo ir slėpdavo. Maistą slpėpdavo tart rubų, atn spintos aukšai - sako įteinu į kambarį, smirda, nesuprantu iš kur. Dabar naujausioj literatūroj skaičiau, kad paauglystėje užeina reikalas smirdėti- tipo mano smarvė ne aplinkinių reikalas. dabar su tuo patariama taikstytis ir tiesiog kai pamatysite kad paauglys jau nesmirda-nemalonus etapas praėjo.odžiu tas vaikis nebuvo nei traumuotas nei ką, tiesiog jo tėvas- ingušas ir kas tik jam nepatikdavo-jis norėdavo lėkti kur akys užmato, o mama jam komfortą, patogumus kišo.

Andro, aš visada stengiuosi prisimiti tai, kas yra svarbu, ir tai ką žmonės sako ką jie žino. Tai va, kadangi tu visada kalbi tiktai ką žinai, tai aš klausau ir šiaip įsimenu. O dėl pasikeitimo- kaip žmogus nepasikeisi, kai tas gyvenimas ima taip iš sprando ir nuleidžia ant žemės. Ir supranti žmogus, kad žemė taip sakyt tuo smirdinčiu gerai atmiežta.
90 procentų su tuo susidurs. toks gyvenimas. Bet kol nesusiduri pats, tai visam tam rašymui dažniausia būni aklas ir kurčias. Ir kuo labiau būni aklas ir kurčias- tuo į minkštesnį smirdintį tas gyvenimas ir nutupdo, kad praustis ilgiau reikėtų.

nežvenk. Nes taip ir yr- jau aš kokių teorinių idėjų buvau apsėsta, tai kaip nė viena kita. Gyvenimas man davė Žiogą. Tam matyt ir davė- kad ant žemės nusileisčiau, ir va pagalvėlę pakišo

Mano patirtis priešinga, būtent tada kai būdavo sunkūs momentai - teorija padėdavo viską sudėlioti į savo vietas. Čia teorija plačiai vadinu bet ką kas specialistų išspausdinta rimtuose leidiniuose, svetainėse, knygose. Taip pat ir ten rastus rekomenduojamus praktinius patarimus.

Alfija, gerbiu tavo požiūrį, kad iš teorijų nėra naudos. Puikiai suprantu kodėl tai gali atsirasti. Tačiau nepriimtina tai, kad tuos dalykus šioje temoje bandai nuolat nuneigti (net ne konkrečias mintis, o teorijos naudingumą apskritai). Tada nebelieka erdvės kitaip mąstantiems.

Galima sukurti atskirą temą kurioje galima padiskutuoti teorija versus praktika. Į tokią diskusiją mielai įsijungčiau.

Bet labai norėčiau, kad būtų tema kur būtų rašoma apie tai ką perskaitėme šiais klausimais. Būtent perskaitėmee, o ne manome ar atrodo. Panašiai kaip yra tema apie literatūrą įvaikinimo tema ir ten nėra ilgų diskusijų kiek naudingas, realistiškas, įdomus ar visai kvailas rekomenduojamas straipsnis, filmas ar knyga.

Ute, o kaip man rašyt- uždaroj literatūroj perskaičiau. Juk aš daugiausia skaitau to- ko tu gyvenime nepreskaitysi, ir visai ne todėl jog ko nors negerbiu, o tiesiog prie jos jūs niekada neprieisit. Aš per tuos du metus perskaičiau, su tiek pasikalbėjau specialistų, ir kiek jų aplankiau. Ir aš rašau, kad aš taip manau- tai yra daugiausia ką galiu parašyti- nes tiesiog galiu nurodyti šaltinį, bet jūs jo negausit. Galų gale neturint medicininių žinių jūs jo ne neperskaitysit. Ute, rimtų specialitų rimti leidiniai ta tema, o ir kitom- po rimtu užraktu ir guli. Kol kas nieko daugiau, nei mokslo, o kartais pseudomokslo populiarinimo straipsnių- čia neįdėta. Nenoriu nieko įžeisti- bet taip yra.
Dėl rašymo- galiu nerašyt, bet nuo to niekas gyvenime nepasikeis. Ir visada pirmiausia nepasikeis net ta smulkmena, niekada niekas nesužinos(jei po kurio laiko vaikas pats nepasisakys) kiek kartų jis jau buvo suvežiotas į N.Vilnią ir atgal iš globos namų, arba Švėkšną, arba į VRC. Jokioj byloj negausi to paskaityt- tai slepiama. Juolabiau tu iš ten negausi jokių išrašų tol kol tu jau nebūsi globėja. O pasiėmus tokį vaiką bus labai sunku grąžinti atgal, šizofrenojos globotiniam ir iš viso sunkiai rašo- nes taip parašius kaip ir yra greitesnis kelias jį grąžinti, bet iš tiesų tas grąžinimas kartais užtrunka kelis metus. Suprantu tavo didelį norą kišti galvą į smėlį- nematau reiškia nėra. Bet tai neteisingas požiūris.