QUOTE(lollypopas @ 2013 02 21, 22:37)
teisingai sakai - pirmais kartais juk visada ka bedarytume gyvenime sudedam daug daugiau vilciu...kol tenka skaudziai nusivilti.... taciau manau vistiek reikia neprarasti to tikejimo jausmo

gal tai ne i gera nzn, taciau nenoriu isileisti jokiu negatyviu jausmu, minciu si karta

norisi viska daryti su pasitikejimu ir sypsena veide

...gal po punkcijos kitaip galvosiu, gal kai skausmas apims viskas pasikeis, bet nors kol kas noriu dziaugtis tuo tikejimu

per tuos 2 IUI kur turejau kazkaip jauciau kad gero is to nebus

visi bande itikinti kad bus kitaip, kad negalima taip galvoti, taciau jutau...
o kaip tu su pirmu pastojai? ar irgi buvo vargelio?
Aišku, ir tikėk, kas bus, tas bus, tada ir kapstysies,jei reikės, o visgi tikėkimės, kad nereikėe.
Mūsų išlauktoji dukrytė atėjo po 3,5 metų vargų, LP, 8 IUI, jau planavom ivf, pastojau natūraliai. Tikrai nebuvom atsipalaidavę ir t .t., dirbom, dariau OT, vyro pasėlyje rado bakteriją, išgydėm antibais, dar papildai ir t.t. kai pastojau,padarėm spermogramą,buvo normospermija. Pavyko pagerinti ir to užteko. Buvau gerokai jaunesnė,organizmas neišvargintas, manyje problemų kaip ir niekas tada nematė,tai ir užteko to pagerėjimo. Dabar vyro reikalai daug kartų blogesni...
Panos, su tuo tikėjjmu... man prieš naktį užėjo

vyrui sakau,kodėl aš šiandien dar neverkiu? Gal aš pasąmonėje kažką žinau?