Aš parinkau savo dukrytei gimimo dieną - Gimdymo istorijos

Mano mažytis stebuklėlis pasirodė dviem dienom anksčiau, nei buvo gydytojos nustayta.Bet ar tai taip jau svarbu?
Buvo penktadienis, būtent šią dieną ruošėsi mane išrašyti iš dieninio skyriaus. su džiaugsmu važiavau į ligoninę, galvojau, dar turėsiu kelias dienas apsitvarkyti namus, nes buvom ką tik persikėlę į kitą butą. Vyras nuvežė, kaip juokais išlipdama iš mašinos pasakiau:jei kas, nupirk sauskelnių. ir laiminga nuėjau į ligoninę.Už lango snigo. Ne, šiandien negimdysiu. Mano slapukas ateis į pasaulį labai gražią dieną, kai švies saulė.
Ramiai besklaidant žurnalus, nekantriai laukiau, kol gydytoja pakvies ir pasakys, kad esu laisva.Dieve, kaip džiaugiausi, kad galėsiu dar nors kokį rytą išsimiegoti prieš didijį stebuklą. Na štai, atėjo ir mano eilė. Tyrimai nekokie, rado baltymo šlapime, pažiūrėjus ant kėdės pamatė, kad atsidarymas 3cm. Ka gi, išgirdau,guldom.Nors kaip nori, gali ir į gimdyklą.Supratau, kad namo jau nebegrįšiu šiandien bet kokiu atveju. Paskambinau vyrui, pasimetus nebežinojau ką daryt. spaudimas šoko dar auksčiau ir kad viso šito atsikratyt, geriausias pasirinkimas-gimdyti.Apsisprendžiau - gimdysiu šiandien.
Pasimetus, nesuprasdama ar juoktis, ar verkti dar užlėkiau pas draugę į palatą, kuri jau 3 dienas džiaugėsi savo mažyle. Persimetėm keliais sakiniais ir išskubėjau gimdyti. Geras pasakymas, atrodo taip lengva viskas bus. Atrodė.
Atliko visas reikalingas procedūras, ramiai, neskubėdama išsimaudžiau duše. Pradėjo graužt nežinomybė, juk tai bus mano pirmas kūdikėlis, kurio šitaip laukiau. Kaip jis ateis į šį pasaulį??
Na štai aš jau gimdykloj. 11,30 h.Prakirpo vandenmaišį. Pajutau malonią šilumą, bėgančią kojomis. Gydytoja viską maloniai paaiškina, po valandos pastato lašelinę su skatinamaisiais. Guliu sau ir žiūriu televizorių. Už lango skaisčiai šviečia SAULĖ. Prasideda skausmai, reti, juos dar įmanoma kęst. Akušerė įledžia vyrą, kuris atvežė daiktus. Man jau nebejuokinga. Spaudžiu jo ranką delne ir kartoju tuos pačius žodžius:neišeik, būk su manim, man skauda. Jis negalėjo likt, o gal ir nenorėjo. Likau viena. Filmas apie šunį darėsi nebeįdomus, nes skausmai vis dažnėjo. 10 minučių, 7...,4...Gydytoja siūlo epidūrą, atsisakau. Vaikštau po gimdyklą su lašine ir kenčiu sukandus dantis. Net nedejuoju. Na ir kantri,- išgirstu iš jos lūpų. Jau kas 2 minutės.Parašau vyrui sms, kad turbūt jau greit, ir padedu telefona, net nesulaukusi jo atsakymo. Atsidarymas 8 cm. Jau dejuoju, šoku aplink lašinę tikrąja to žodžio prasme. Remiuosi į stalą. Nebegaliu..NEBEGALIU!!!!!!!!!!! Toks jausmas, kad jis tuoj iškris.
15,30. Aš jau ant stalo. Gimdykloj sujudimas. Supratau, kad visi ruošiasi mano stebuklui. O man skauda. Siaubingai skauda. Kad kuo greičiau viskas baigtųsi. Kuo greičiau. Gydytoja stovi šalia. Stenėk. Nestenėk. Ko jūs iš manęs norit? Aš kenčiu, o jūs visi kuo ramiausiai vaikštot aplink. Geriau padėkit.
Mano gydytoja skambina Goberiui. "ateik, man reiks tavo pagalbos", išgirstu. Ateina. Sėdi ant sofutės ir aiškina kažkam: nemoka stumt. Iš kur tu moki?- pagalvoju, ar gimdei kada nors? Užsimerkiu. Nieko nematau, tik šaukiu. Iš visų jėgų(tarsi nuo to lengviau būtų)."NEBEGALIU"- šaukiu kiek tik turiu sveikatos. Ar galiu pailsėt?- paklausiu, nes visiškai nebeturiu jėgų. - Galvutė tarp dubens kaulų, suspausi, vaikas pamėlynuos,-girdžiu akušerės žodžius. Ir tada pajuntu ant pilvo stiprias vyriškas rankas. Jis stumia, padeda man. Bet man nė kiek nelengviau. Paklausiu Jackonienės, ar gali būti šalia manęs, įsikimbu jai į ranką. Ji stovi šalia (nuoširdžiai ačiū jai už tai), laiko mano ranką, šluosto prakaitą. Iššovė. Taip, tikrai iššovė. Jau viskas? - ištariau. Ar sveikas?- paklausiau. Taip, mergaitė - išgirstu. Matau, kaip deda man ant krūtinės. Dieve, kokia maža. Mano. Mano dukrytė. Apsikabinu, glostau. Ji tokia miela, sava, tiek laiko laukta ir svajota. Tik nuo kraujo truputį sulipę plaukučiai. Verkiu... Pamatau pasikeitųsį gydytojos veidą. Kraujuoju, nesitraukia gimda. Lytis moteriška, ūgis 54 cm, svoris 3829g, 16,02h - dar išgirstu.Narkozė. Ar aš miegojau? -paklausiu. O ka mes pusvalandį veikėm?- išgirstu. Atneša mano stebuklą, rodo kaip maitint, bet aš dar nelabai suprantu. dar neatsigaunu po narkozės. Girdžiu šnekant, kad atvažiavo vyras. Jis man dabar nereikalingas, sakau mintyse, kai jo reikėjo, tai nebuvo. Dar paklausia gal norėsiu pailsėti, paimtų mergaitę, bet ištariu griežtą "ne".Aš juk šitaip jos laukiau, o jie galvoja, kad man svarbiau poilsis,-kvailiai.
Ir štai mes jau palatoj. Mano mažytė miega, vyras laiko mano ranką.
-Žinai,-ištariu.-Pirmas ir paskutinis. Daugiau vaikų nenoriu.
Ir štai Miglutei jau 2 mėnesiai. Jau paaugus, jau šypsosi ir paguguoja kartais. Žiūriu į savo saulytę ir negaliu patikėti, kad ji ant mano rankų. Mano dukrytė. Taip laukta ir svajota. Mano saulytė, mano stebuklas, mano gyvenimo prasmė ir tikslas.
Ir dabar, kai už lango sušvinta saulė aš prisimenu tą stebuklo dieną. Ir savo žodžius: Mano kūdikėlis ateis tada, kai bus pasakiškai gražus pavasario oras, KAI ŠVIES SAULĖ.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis