Draugas suteršė namus. Nuteisti ar atleisti?

na, trenkta save nelaikau. kaip tik - labai originalia. vis su atsidusejimu pagalvoju - nuo manes pasaulis sviesesnis ir geresnis ir ka visi darytu be manes....na, ne visi - o tie, kas sukasi aplink, ar pasitaiko mano kelyje.

bet turiu sukonkretinti - pastaruosius pusantru ar pora metu intensyviai dirbu egoizmo (teigiamo egoizmo) kryptimi. neva mokausi sakyti NE IR myleti tik "save", kad atsikratyti to Tereses sindromo (neigiama prasme). nezinau, ar gerai darau. patiriu tikra pasitenkinima savimi tais momentais, kai savimi rupinuos. taciau - bendraja prasme , kai zvelgiu filosofiskai atgal - palaimos nejauciu. ir negaleciau tvirtinti, kad esu laimingesne nei buvau gal kas galetu pakomentuoti kodel, ypac - "mylincios save"?

Pakomentuosiu Meile sau gerai. Bet skirkime nesveika egoizma ir ta meile sau. Netgi sv. raste teigiama-mylek savo artima kaip SAVE (kazkas tokio-sorry uz iskraipyta citata...). neaptarinesiu santykiu su tevais vaikai artimais draugais...cia siek tiek viskas kitaip... O vat santykiuose su vyrais reikia save ne tik myleti bet ir gerbti. kai moteris saves negerbia kai galvoja jog tas vyras paskutinis jos sansas (kas visiskai nesamone!!! vyru pasaulyje pakankamas kiekis!!!) ji stengiasi tam vyrui visaip itikti ir pan. bet jis nejaucia dekingumo meiles-tiesiog pradeda lipti ant galvos izeidineti elgtis taip kaip jam i galva sauna...jis tokios moters nebijo prarasti nebrangina...

teisingi zodziai. yra tiesos.
bet gmo nemanau kad nori jam visaip itikti dirbtinai? ji yra tokia, kokia yra... galbut tai yra baisiau, kaip tradiciniai psich pasakytu....

Mano senas bičiulis, senosios kartos šilkografas, dirba universitete ir turi mokinę, pamišusią dėl šilkografijos. Sekioja jį paskui ir vis klausia, perklausia, tikslinasi, perima visą jo patirtį. Visa širdimi atsidavusi tam. Ir, žinot, kaip jis apie ją kalba? "Tokia trenkta trenkta..."- ir tuos žodžius tariant švyti jo ir akys ir plikė ir barzda. Jis labai didžiuojasi savo mokine. Bet niekada nėra įvardijęs: imli, sumani ar pan. Trenkta trenkta...

Nemanau, kad tai, ką ji daro, yra dirbtina. Atvirkščiai, viskas labai nuoširdu. Bet... iš kuri kilusi ta nuoširdi nemeilė sau?

Gmo gal kiek pakitusi gyvenimo filosofija. Dažnas mano pasakymas į kokią kančią repliką: tyčiokis, tau galima; tuoj pat suglumina ir pašnekovas puola teisintis, esą visai nesityčioja. Aš į gyvenimą žiūriu kaip į farsą, ne kaip į laidą į ateitį, kur kažką turi daryti, kad kažkada būtų kažkaip. Visai teisi rainbow222. Gal net nebūtina man priimti sprendimą, išmesti jį, išsiplauti grindis ir laukti Velykų su naujuoju Velykų kiškučiu. Visai tikiu, kad mano gyvenimas pasikeis. Būtų kiek ir liūdna, jei tikėčiau, kad mudu su šaunuoliu va taip va, apsistatę alaus skardinėm, apsibarstę nuorūkom, prasiskolinę vietinei parduotuvei už tuodu dalykus, kur šaunuolis puse algos atiduoda. Sulauktume tokio amžiaus, kad jau galėtume mainytis protezais. Nemanau, kad taip nutiks. Turiu metų, patirties. Žalią supratimą. Dabar mano siutuacija tokia. Ji nėra beviltiška. Aš bet kada galiu pasakyti, kad nebeateitų, jis nebeateis. Gal ateis kas nors kitas. Gal iš nuobodžio pasikviesiu kokį seną bičą iš pažinčių portalo. Kam ieškoti naujo. Pažįstamas velnias geriau, negu nepažįstamas. Tiesiog mano situacija yra tokia. Aš susitikinėju su šaunuoliu.
Kai vyras sirgo vėžiu, nė sekundės nesvarsčiusi būčiau atidavusi jam savo plautį persodinti, jei būtų buvusi tokia galimybė. Kapelį lankiau taip dažnai, kad vis gaudavau pastabų palikti jį ramybėj ilsėtis. Dabar... Mane įsiurbė gyvenimas. Kapines praskuodžiu viršydama leistiną 70 km/h greitį, skubėdama apkabinti šaunuolį. Net pati stebiuosi, juk prėjo tik pustrečių metų. Nuėjus prie kapo, kur pirma pasikalbėdavau su juo, dabar tik pabruku uodegą, kaip katinas, pridirbęs į pelenus, ir savigynai į įsivaizduojamą jo priekaištą atšaunu: toks gyvenimas.
Po metų kitų, gal išvis viskas visai kitaip klosis, ir jei paklaus kas apie šaunuolį, sakysiu :tai buvo seniai ir netiesa. Originalo kalba skamba gražiau.

Galbūt todėl, kad laimė nepriklauso nuo aplinkybių, o tik nuo požiūrio į jas. O pliusiukus dėlioti už "pagalbą kitam" visuomet lengviau, nei už meilę sau Imho.

Man keista, kodėl kai kurie komentatoriai gaili autorės... Nu ji gi suaugęs žmogus, kuriai tinka toks sugulovas. Jei jai gerai, tai ir valio. Vaikų lai tik nesidaro ir viskas. Man asmeniškai negaila nė vienos, kuri gyvena su vyrais, kurie man atrodo visiškai netinkami bendram gyvenimui. Jei vaikų nėr, lai gyvena sau apsikabinę

O šiaip tema eilinė - ateinu pasiskųst, koks kiaulė šalia manęs gyvena, o išeinu supratusi, kad visai jis ne kiaulė, o tik kiaulės garde užsimaskavęs princas be balto žirgo Nieko naujo po saule

Mes visos netobulos. Mes visos darome klaidu, deja kartais labai baisiu. Bet autore protinga moteris-ji suvokia savo situacija netgi bando ja kazkaip isanalizuoti susigaudyti savo jausmuose (kas yra labai nelengva) isgirsti kitu zmoniu nuomone-is salies... Taigi, ji suvokia kad kazkas "ne tas" vyksta. O suvokiant galima keisti situacija, keisti siek tiek savo elgesi. O kas jei isbandyti tiesiog elgtis taip i galva sauna kaip patogu JAI o ne jos...gerbejui. Atejo girtas-neilesti pasakyti kad pradziai prasiblaivytu paskui nupirktu geliu saldainiu ir sampano ir ateitu kita diena Jis pats susimastytu po tokio atkircio... Nes dbr jis yra super duper geros apie save nuomones, galvojo kad autore ji myli be proto ir kentes ir toliau visus jo akibrokstus. O po to kai JI parodytu savo nepasitenkinima susimastytu ir JIS. Nenoredamas jos prarasti gal ir pakeistu kazkaip savo elgesi. Vyru moteru santykiai zaidimas...

Bet ar nesigauna taip, kad gyvendami į ateitį mes prarandame galimybę gyventi dabar?

Nors... gerai pagalvojus, be galo myliu save. Pildau savo norus ir užgaidas. Juk turėčiau subarti save, kaip vaiką: fu, jis negeras, palik jį. O aš va, mėgaujuosi jo kompanija ir dar leidžiu sau jaustis laiminga. Nors vidinis proto balsas ir sako: fu, kaip tu gali jaustis laiminga su tokiu. Myliu save, kaip mama nenuoramą vaiką. Dar ne tokių kvailysčių sau leidžiu. Kartais tik trūksta fantazijos užgaidoms.
Papildyta:

Būtent tai ir darau: gyvenu dabar ir nesiprojektuoju į ateitį. Iš šalies tikrai menkavertį gyvenimą. Bet dažnai būnu geresnės nuotaikos, nei viską turinčios tvarkingai gyvenančios rūškanais veidais sau ir pasauliui reiklesnės moterytės.

Tai vyksta iš per didelės mano meilės sau. Jeigu pasiūlyčiau užeiti rytoj, jis rytoj būtų kaip ir šiandien ir neužeitų. Būtų liūdnas, nuleidęs galvą ir girtas. Jis ne kovotojas. Su mano fraze "kaip pasakysi". Tai reiškia, kad šį vakarą aš leisiu viena, laukdama kol jis susipras ar nesusipras. Jausiuos tikrai nekaip. O kai jis su manim, kai apkabina, kai kartu žiūrim filmą, aš jaučiuosi gerai. Stengiuosi nekreipti dėmesio, kad ant žurnalinio stalelio šalia šokolado, (skirto tik man, nes jis saldumynų nemėgsta), stovi alaus skardinė. Tai ir mainau jaukų šįvakar į miglotą rytojų. Gyvenu dabar.

Cia manau yra 2 variantai - jei tau ok jo gyvenimo budas (bet is temos kaip tik atrodo atvirksciai...) ir gali su jo bendrauti tuo megautis...netgi nesimegauti bet priimti kaip norma-jis prislapino virtuveje as privemiau lovoje jis sian girtas ar ryt dar girtesne...Tokiu poreliu daug ir gyvena sau laimingai. Bet tu akivaizdziai nepritari jo elgesiui, tau nepatinka tai, bandai iteigti sau kad viskas ok bet tuo paciu supranti kad nera viskas ok. Gyveni saviapgaule-bijai ji prarasti - iskart rasai vat kad jis neuzeitu jei pasiulytum uzeiti rytoj...Iskart esi tuo tiesiog isitikinusi. Nepasitiki savimi. As budavo (iki santuokos ) savo gerbejus specialiai paerzindavau-neateidavau i pasimatyma paveluodavau valanda neispejusi vaidindavau uzsiemusia... Ir tai ju ne tai kad neatbaidydavo-kaip tik sukeldavo dar didesni susidomejima. Vyras turi sirdies gilumoje bijoti prarasti moteri o ne atvirksciai. Atleisk nenoriu buti pamokslautoja (ir ja toli grazu nesu...) bet pagal mane tu negyveni siandien ir dabar o bandai sleptis nuo realybes. Bandai sukurti iliuzija-nesu vienisa turiu drauga, jo nebus liksiu viena kita susirasti bus sunku geriau jau toks vyrukas negu tuscia vienatve. Tu isileidai i savo dvasini pasauli energetine siurbele - ta vyruka kuris siurbia tavo laika jausmus emocijas bet mainais nieko neduoda (tik iliuzija). Is taves issiurbia pozityvias emocijas esi prisisotinusi negatyvo... Tas negatyvas ir neleidzia i tavo gyvenima nauju fainu vyru jusu keliai tiesiog prasilenkia arba jie nesamoningai vengs taves jausdami ta negatyva. Jei rasi savyje jegu ir ryzto atsikratyti sios "siurbeles", apsivalysi, dvasiskai sugysi, i tavo gyvenima ieis ir sviesa ir NAUJI pozityvus zmones. Nes jiems kol kas tiesiog nera vietos...Pagalvok.