Mielos mano nuodėmklausės.
Nepaminėjau vienos mažos istorijos. Tik dėl to, kad man tai nebuvo svarbu.
Tuo metu, kai šaunuolis jau turėjo mano tlf., bet nė karto nepaskambino, darbe buvom tik draugiški, mane kelis kartus pakvietė į pasimatymą jauniklis mūsų vyr. inžinierius. Nesulaukdama šaunuolio dėmesio, kuris, be abejo, man būtų teikęs daugiau džiaugsmo, priėmiau kolegos kvietimą ir turėjau su juo keletą pasimatymų. Jis žinojo, kad jei ateis šaunuolis, aš jį mielai įsileisiu, guodžiausi, kad prašė tlf., o jau pora mėn., kaip neskambina. Inžinierius juokais sakė, kad šaunuolis mane gaus "tik po manęs", t.y. tik po jo. Siūlydavo ir vėliau susitikti, sakydamas, kad šaunuolis nesužinos, bet aš atsisakydavau. Jo dėmesys darbe suaktyvėja reguliariai, kartą per mėn. ir ne pagal mėnulio fazes, o pagal jo draugės "jos dienas". Tada jis būna meilus kaip katukas, visaip deklaruoja savo draugystę ir prielankumą, guodžia mane dėl šaunuolio nedėmesio. Jo draugė, beje, mano vyro sesės dukra, dirba taip pat pas mus. Mes čia visi, giminės bei artimieji toj sistemoj įsisukę, susiję.
Taigi ir praeitą pirmadienį, pasidalinę savaitgalio naujienomis, jo kabinete šnektelėjom. Jis jau toks, moka ištraukti žodį. Pasiguodžiau, kad šaunuolis jau 4 dienos su manim nesikalba, neatsako į skambučius. Jis mane apkabino, aš kiek glustelėjau galvą jam prie krūtinės, sakydama: man liūdna, kad jis visada girtas. Niekada nebuvo kitaip- atsakė jis žinovo tonu,- jie gyvena šalia, yra draugai, asmeniškai pažino visas ankstesnes šaunuolio damas. Neliūdėk,-pridūrė. Ir siekė mano džinsų sagos.
Užrakino duris ir padarė mane ant rašomojo stalo.
Kaip turėtų jaustis moteris? Turiu tik vieną credo, vieną šūkį, kurį esu užsirašius ant nematomų plakatų ir nešuosi su savim, kur beeičiau.
Koks skirtumas...
Perskaičiau ir supykino.
Gal todėl, kad jis gyvena pas savo tėvus, kurie ne itin mėgsta autorę. 
Sakyčiau svarus argumentas nekelti papildomo "šaršalo". 
