QUOTE(Soni @ 2006 10 25, 08:21)
ačiū, kad skaitot mano istoriją

o aš dabar dar pasvajoju apie trečią, bet kažkaip net norėčiau, kad bachūriukas vėl būtų, ką žinau, matyt jau pripratau prie vyriškos kompanijos, kaip mano vyras sako, vaikštai namuose į vyrų tualetą
Labai graziai parasyta tavo istorija, Soni! Tikrai sujaudino iki sirdies gelmiu, iki pat asaru...

Sekmes jums augti ir zydeti!
Na, ir as prisipazinsiu, turejau nuo senu laiku tokia stipriai trokstama ideja fix, kad pirmas mano kudikis butu berniukas, o paskui kazkaip jau nebe labai svarbu. Musu netgi katinas - berniukas, kas mane is pradziu sokiravo. Tikrai, atrode, kaip cia dabar katino vyriska asmenybe save pateiks, kaip reiks su ja susidraugauti, nes kuomet uzsisakem kaciuka, as maniau, bus "ji", nes su seimininke kalbejom tik apie rainuma...

Taciau, viskas susitvarke sklandziai. Tad kai tikejausi ir buvau beveik tikra, kad pirmagimis
bus berniukas, tai buvau rami, kad viskas gerai, as ir toliau esu vyriskoj kompanijoj. Kai gime sunelis, pagalvojau, kad ne prosal jam butu zaidimu draugelis. Is pradziu maniau, jokio skirtumo, kokios lyties, bet veliau kazkodel pajutau linkstanti i pageidavima antro sunaus. Susidejau, neisdalinau isaugtus sunaus drabuzelius. Yra ir visai nenesiotu, nauju, bet ir tuos padejau, galvodama, kad nieko, bus antrajam.
Taciau is kazkur nuojauta kuzda, kad sikart bus dukryte. Juolab kad ir aplinkiniai pranasauja, nors pilvelio dar nesimato. Ka gi, stengiuosi moraliskai pasiruosti dar vienai moteriskai musu seimoje, nors sirdyje varzosi labai priestaringi jausmai. Gal ir juokinga bus, bet suku galva, kaip ten su tom mergaitem bendraujama...