QUOTE(4xbusiu_mama @ 2013 04 05, 16:58)
Silvaria, aš į jus tiek daug vilčių dėjau kaip J vadynininkę, o pasirodo jūs čia tiesiog savo nuoskaudą ir baimes liejate
Pamenu, pirmuosiuose J kursuose man buvo labai įdomu rasti neiginius J teiginams. Žodžiu, lavinti kritinio mstymo įgūdžius. Pamenu, su vyru sugalvojome namuose situaciją, kurioje tikrai būtų pavojinga namuose gimdyti ir reiktų važiuoti į ligoninę. Tada nuėjome į kursus ir uždavėme klausimą "Kokiose situacijose jūs nerekomenduotumėte gimdyti namuose?" Ir ji atsakė - tokių situacijų nėra.

Tada supratau, kad jos pateikiamą informaciją reiks tikrinti ir tikrinti. TAip pat ir New age dalykai kliuvo, teko įdėti pastangų atskirti new age nuo gimdymo namuose, kuris iš principo neturi nieko bendra su religiniais įsitikinimais.
Kita vertus, tokia J pasitikėjimo savo kūnu atmosfera suteikia drąsos pasitikti tai, kas laukia, pasinerti į gimdymo potyrį, išjungti baimes ir nerimus, pamatyti savo darbo - gimdymo - tikslą ir prasmę ir praeiti tą kelią nuo-iki. Nors lankiau ne vienus kursus, šiuose man psichologinis pasiruošimas buvo geriausias, nesvarbu kur gimdžiau - namuose ar ligoninėje.
Ir dar, apie informuotą pasirinkimą. Neseniai gimdžiusiai draugei gimdymo namuose akušerė uždavė klausimą - ar suleisti vaikučiui po gimimo vit K. Paaiškino, kad jeigu suleis, tai vaikutis bus gražesnis, ne toks raudonas.

Kai ji atsisakė, daugiau jokių kalbų apie vit K nebebuvo....
jus taip graziai viska pasakete cia... Tik man tie pastebejimai apie visada gera baigti kele ir, tiesa sakant, tebekelia pasipiktinima ir nesupratima - as ju nesugebejau ramiai priimti, cia jau mano budo ypatybe

. Man tikrai gimdymas namie nesisieja su jokiais religinias isitikinimais, o i traumu ir nesekmes tikimybe taip uztikrintai irgi nepavyko zvelgti..
Del vitamino K - nu komedija

tuoj suleisim eliksyro ir begioti prades
Del
informuoto skiepu PASIRINKIMO - kazkada jau rasiau AK temoje, pakartosiu, nes mane tai labiausiai iskaudino ir izeide per antraji gimdyma. Isejau as i dusa praustis antrosios dienos ryta, kaimyne prisnudusi buvo, vaikiukas loveleje ramiai miegojo. Pareinu is duso, prie duru sutinku sesele (ta, kur vaiksto su lagamineliu, ima krauja, skiepija ir pan.) - sakau, sveiki, jus tikriausiai manes laukiat, o ji i mane net nesiteikia paziuret ir man sako: ne, as jau vaikeli paskiepijau...

vat taip vat... As ne nepasirasiau niekur. Kaip savaime suprantama.. Nuo gero ieskinio juos apsaugojo tik tai, kad as nusprendziau vejo ir bangu nekelt, juk buciau skiepijusi vis tiek (nors tai buciau dariusi gerokai veliau), bet jie apie tai nebuvo informuoti. O kai papasakojau apie tai SM temoje, likau nesuprasta - viena mama net piktai pakomentavo - nu ir ko purkstaujat, juk dirba savo darba...
Po to ivykio grizus i palata norejosi kuo greiciau ciupti savo vaika ir begt is ten neatsisukus.. Nu suprantu, kad ne nuodu ji ten susvirkste, o TBC vakcina, bet man buvo baisu, instinktyviai pasiciupau vaika ir apsiblioviau nerealiai. Mane isgasdint nepaprasta - bet tada visu pirma labiausiai issigandau, paskui pasijutau absoliuciai kalta pries savo vaika (as jo neapsaugojau). O del ko labiausiai buvo apmaudu - as buvau BEJEGE, man nebuvo leista NUSPRESTI. Viena is tu bejegisku situaciju, apie kuria prisiminimai visada suzeidzia..
Todel as i moters nora gimdyti vienaip ar kitaip, vienur ar kitur, buti informuotai, kas bus su ja ir jos kudikiu daroma ziuriu ziauriai rimtai, nes gyvenimas ne juostele, atgal neatsuksi, nepakartosi. O skausmas ar nusivylimas lieka. Ir zeidzia.