Leisti į darželį, o gal neleisti?

Bet jos įdomios viena kitai. Joms keista, kad aš nežinau nieko apie naujausią kremą nuo iššutimų ar geriausią medžiagą vasarinei vaiko kepurei. O man keista, kad jos kai vaikai pietų miega eina namų aptvarkyt, valgyt padaryt arba numigt greta... Bet tai todėl žmonės ir skirtingi. Jos nepasidaro prastesnės vien todėl, kad mūsų interesų ratas skiriasi

Nemenkai pridiskutavote
Stebiuosi, kad nė viena dar neužkabino tokio fakto, susijusio su mamų buvimu namie, o ne ėjimu į darbą.

Nedirbanti moteris tampa finansiškai priklausoma nuo vyro (nekalbu apie buvimą namie, kol gaunamos išmokos). Ir kuo toliau - tuo labiau, nes su kiekvienais metais prarandamos kvalifikacijos, įgūdžiai, o darbo rinka nestovi vietoj. Turbūt nedaug tokių optimisčių, kurios galvoja, kad darbdaviai lauks išskėstomis rankomis, pasirengę mokėti solidžius atlyginimus moterims, kurios kokius 5 metus niekur nedirbo ir, neaišku, kokia patirtis iki tol.

Kad ir kaip nuostabiai sutariu su vyru jau daug metų, o bet tačiau, niekada negali žinoti, kas nutiks ateityje - jam ar man gali visaip susišviesti. Daugybėje porų nebelieka meilės, vyras gali imti smurtausti, gali nebesiklostyti santykiai ir t.t. (statistika negailestinga - išsiskiria apie pusė porų).

Ir ką tuomet daryti moteriai, kurios visa darbinė patirtis - buvimas namie? Į CV neįrašysi, kad puikiai verdi sriubą. Arba šiaip, kad daug kuo domėjaisi.

Tokios moterys tampa priklausomos nuo išlaikymo. Ir, jei santykiai su vyru nesiklosto taip, kaip norėtųsi, jos negali oriai išeiti.
Kiek tenka bendrauti, arba tiesiog išgirsti istorijų, kur vyras smurtavo, nebūtinai fiziškai, bet ir psichologiškai, arba tiesiog ėjo į kairę, arba tiesiog buvo nuolatinės rietenos (vien šiame forume tokių temų gausybė), moterų argumentas, kurios nepaliko vyrų, dažnai būna - NETURĖJAU KUR EITI.
Manau, jog moteriai būtina sugebėti būti savarankiškai, būti tikrai, jog susiklosčius bet kokiai situacijai (galų gale vyras gali žūti autoavarijoje), galėsi ORIAI išlaikyti save, savo vaikus. Kad nereikės gyventi su vyru, kurio gal nebemyli, kuris nemyli tavęs vien dėl to, kad pati negali užsidirbti.


Tai dar viena iš priežasčių, kodėl, mano nuomone, vaikeliui praaugus, būtina grįžti į darbą. O ar rinktis darželį, ar auklę - kiekvienos šeimos laisvas apsisprendimas.

šiaip tai tikrai teisingos pastabos. Neauginant vaikų tai gal sakyčiau ir galima rizikuoti - gyventi savo malonumui, keliauti, hobintis, bet jų turint privalu mąstyti apie finansus. Vaikai šiuo klausimu nuleidžia ant žemės.

A, bet kur aš jums nusijuokiau? Aš, nesijuokiau, tiesiog mano nuomonė kitokia.



O, patiko, būtent kas? Perskaičiau ir aš. Kai kurios mintys patiko, bet aš esu labai besikabinėjantis žmogus. Man straipsnis parašytas iš dangaus: nėra tėčio nei vardo, nei pavardės. Gyvenamosios vietos. Nėra vaiko amžiaus nurodyta.

Ar tikrai sutinkate, su tėčio mintimis, kad šiais laikais mokėti rašyti ranka nėra būtina, ir svarbiausias dalykas yra kompiuteris?





Taip, su tuo sutinku. JOs įdomios viena kitai. Ir, kiek žmonių, tiek nuomonių. Tiesiog, klausimas buvo, pvz kuom tos moterys galėtų būti įdomios pvz man? Mes apie tai kalbėjom.



* Žinot, jūs čia skambate, kaip užsispyręs paauglys. Nu kodėl turiu daryti tą ir aną ir trept, trept kojele. Sakau, neprivalote to daryti, jei to nenorite. Juk, mes visi gyvenam pvz pagal įstatymus. Kas nenori jų nesilaiko, jų teisė. Bet, kiti jų laikosi, tam, kad gyventi būtų bent jau saugiau

** Man su jumis neteko diskutuoti kitomis temomis, tai nežinau koks jūs žmogus. Jei jau užvedėte temą, tai pasakysiu, taip, man iš karto į akis krito faktas, kad jūs gyvenate kitoje šalyje, jūsų vaikas mokyklinio amžiaus, ir jūs nė nesiruošiat jo vesti į mokyklą, nes anot jūsų, jūs čia ilgai negyvensite. Mano mintimis, pabrėžiu, MANO, - kodėl gi ne? Vaikui tai būtų nauja patirtis ir nauja aplinka. Nauja kalba, kurią išmoktų. Pagaliau, o ką jūs žinote, gal domėdamąsi vaiko mokslais jūs atrastumėte ir savo kažkokių talentų, norų ir galimybių. Kodėl nepraplėsti savo akiračio, pagaliau neišeiti toliau už savo kiemo, jei tam yra visos galimybės. Atsakymas aiškus: nenoriu ir tiek. Nepriversit. Man gerai, taip, kaip yra.

Dėl pagalbos iš šalies, jūs labai klystate. Yra šeimų, kuriose abu tėvai dirba, ir patys prisižiūri vaikus. Variantų yra visokių: pamaininiai darbai, pusė etato, darbas iš namų ir t.t. ir pan. Tiesiog, vėlgi, reikia žiūrėti toliau nei savo kiemo tvora.



Taip, taškas

Į šį klausimą galit atsakyti tik jūs pati ar jus gerai pažįstantis žmogus. Aš jūsų asmeniškai nepažįstu, todėl nežinau jūsų domėjimosi sričių.

MAnau, svarbiausia gyvenime susidelioti prioritetus, suprasti ka nori pasiekti, ir kad pvz. budama 100 mete bobute turetum ta vidini turta, kuriuo galetum pasidalinti su kitais (kaip kazkuri cia rase).
Ir kuo daugiau atsiriboti nuo steriotipu, primestu nuomoniu, kad kazkam turi buti idomus, kad kazkam tavo gyvenimas turi atrodyti vertingas ir t.t. Sako, jei laimes ieskai aplink save, tai trypi ja kojom. Butent is vidaus, kaip Subjektyvi sake"pats is saves" zmogus arba siekia kazko arba ne, arba tobuleja, arba degraduoja.
O tas noras tobuleti ir randa galimybes, nepriklausomai nuo aplinkybiu, vienam kazkokia suki situacija bus pretekstas kazka apkeikit, kitam kazko pasimokinti .... O su vaikais tai surista tiek, kad jei pati tobulesi, to galesi mokinti ir vaikus.
JAu manau, senai isejom i platesnes temas, nei vien vesti ar nevesti i darzeli ir tas tik parodo, kad buti mama apima daug sriciu ne vien valgyti gaminimas ir kambariu tvarkymas ir tas buvimas namie su vaikasi savaime tikrai nebukina, tik yra zmoniu, kurie budami bet kokioj aplinkoj degraduoja, nes viduj neturi motyvacijos tobuleti...

Manau, sis tekstas butu visai i tai apie ka cia dabar diskutuojat.

Buvusi slaugos ligoninės darbuotoja sudarė savotišką reitingų sąrašą - ji išklausė daugybės prie mirties slenksčio atsidūrusių žmonių išpažintis ir surašė, dėl ...ko jie labiausiai gailisi.
1. Apgailestauju, kad man trūko drąsos gyventi gyvenimą, kokio būčiau norėjęs aš pats, o ne tokį, kokio iš manęs tikėjosi kiti.Tai labiausiai paplitęs apgailestavimas. Dauguma žmonių vargiai ar stengėsi išpildyti bent pusę savo norų gyvenime ir jiems teko mirti žinant, kad taip buvo tik dėl to, kad jie patys taip pasirinko. Labai svarbu stengtis įgyvendinti bent kelis gyvenime jums itin svarbius norus. Nuo to momento, kai ima silpti jūsų sveikata, jau būna per vėlu kažko imtis. Sveikata suteikia tą laisvę, kurią suprantame tik jos netekdami.
2. Man gaila, kad tiek daug dirbau.Dėl šito pergyveno kiekvienas slaugės globotas vyriškis. Jie ilgėjosi savo jaunystės, savo santykių, nuoširdžiai pergyveno dėl to, kad didžiąją savo gyvenimo dalį atidavė darbui, siekdami uždirbti lėšų pragyvenimui. Supaprastinant savo gyvenimą galima sumažinti poreikius ir tuo pačiu išlaidas. Įgydami daugiau laisvo laiko tampate laimingesni ir atviresni naujoms galimybėms.
3. Gailiuosi, kad neužteko drąsos išsakyti savo jausmus.Dauguma žmonių slėpė savo jausmus, nenorėdami gadinti tam tikrų ryšių su kitais žmonėmis. Galop jie nuspręsdavo tęsti turimus vidutiniškus santykius ir dėl to atsisakyti gyvenimo, apie kurį svajojo. Daugybė ligų prasideda nuo sielvarto ir pergyvenimų. Mes negalime valdyti kitų reakcijų. Ir nors iš pradžių žmonės gali reaguoti į pasikeitimus, kuriuos inicijuojate gyvenime (ir jie galbūt labai kam nors nepatiks), tačiau vis dėlto tai pakelia jūsų gyvenimą į aukštesnį ir gerokai sveikesnį lygmenį. Geriausia vienokiu ar kitokiu būdu atsikratyti jūsų netenkinančių santykių.
4. Gaila, kad neišsaugojau ryšių su savo draugais.Dažnai šie žmonės iš tikrųjų net nesuprasdavo visos naudos, kurią teikia santykiai su draugais. Tol nesuprasdavo, kol pajusdavo artėjant mirtį. Ir ne visada jau bebūdavo galimybė kažką rasti. Žmonės pasineria į savo asmeninį gyvenimą taip, kad leidžia sau užmiršti draugus. Bet kokiam aktyviai gyvenančiam žmogui būdinga sumenkinti draugystės svarbą, tačiau, kai stovite ant mirties slenksčio, materialinė gyvenimo pusė praranda prasmę.
Žinoma, žmonės nori, kad finansiniai reikalai būtų kaip įmanoma labiau sutvarkyti, tačiau pabaigų pabaigoje ne pinigai ir ne statusas būna vertingiausia... Slaugė išklausė daugybės nuoširdžių apgailestavimų dėl to, kad draugystei neskirta deramo laiko ir dėmesio. Artėjant mirčiai visi ilgisi savo draugų.
5. Man gaila, kad neleidau sau būti laimingesniam. Šis apgailestavimą išsakė visi - tiek vyrai, tiek moterys. Dauguma jų iki galo nesuprasdavo, kad jų laimė priklauso nuo jų pačių sprendimo, pasirinkimo. Jie pasiduodavo įpročiui ir susiklosčiusioms aplinkybėms. Saugodami jau tapusio įprastu gyvenimo komfortą jie nebenorėdavo, nedrįsdavo kažką keisti. Baimindamiesi permainų jie apsimetinėdavo prieš kitus ir patį save, kad jie yra patenkinti gyvenimu. Tik mirties akimirką suprasdavo labai klydę
Papildyta:

Arba netampa, nejau nezinot, kad yra visokiu pajemu rusiu, yra pvz pasyvios pajemos, kurios gaunamos is investiciju. GAl reiktu labiau rupintis jomis, o ne darbiniu stazu? Darbas cia yra , o cia gali jo ir nelikti,kiek mano draugiu mokytoju dabar praradineja pamokas lieka vos po kelias per sav, be sansu prisidurti dauugiau , galu gale gryzus is motinystes atostogu gali nebuti kur gristi ir t.t., o pasyvios pajemos, jei ismintingai investuota nuolat kapsi i saskaita asiku 100 proc garantiju nera niekur, bet tam, manau, yra galva ant peciu ,kad rasti iseiti is ivairiu situaciju.
MAn nesenai per viena interviu sake, kad tokios mamos, ilgai pabuvusios namie, pacios geriausios darbuotojos, nes labai noriai dirba Jom nereikia nuolat prasytis iseiginiu, del vaiku ligu ir pan. O i CV gali irasyti kursus, kuriuos pvz baigei per ta laika ir vertybiu -interesu sarasas ne paskutineje vietoje, cia labai nuo profesijos priklauso
MAnau, tokios moterys jau yra tokios, jos vaidina aukomis ir nesitvarko savo gyvenimo, net dirbdamos jos lygiai taip pat elgtusi, netikit ?atsiverskit cia tokias temas, kiek dirbanciu moteru gyvena su tokiais ar pan vyrais.
Papildyta:

Nu, taip, aisku, kas gali buti baisiau uz mastanti zmogu ar ne? Net Jezaus prireike...

Kažin kiek reikia investuoti, kad pajamų gaunamų iš investicijų užtektų padengti mamos ir vaiko išlaidas? Absoliučiai minimalias išlaidas - susimokėti už butą, nusipirkti pavalgyti, apsirengti ir vaiko mokyklos reikmenys? Didelės palūkanos ten, kur didelė rizika, kitaip tariant nesuteikia jokio saugumo. Taip darbas čia yra čia nėra, bet lygiai taip pat galima netekti to darbo dirbamo nemie, išlaikančio vyro, finansiškai remiančių tėvų, senelių.... Bet kalbama apie tai, kad moteriai reikia ne žuvies turėti, o meškerę, kad jei kas nutiktų galėtų pasirūpinti pati savim. Darbdavys pagal įstatymą turi laukti moters grįžtančios iš motinystės atostogų. O geriausiais darbuotojais dažnai įvardinami vyrai, nes jie nei motinystės atostogų išeina (dabar populiarėja tevystės atostogos, bet jos gerokai trumpesnės), nei su sergančiais vaikais namie būna (nebūtinai dėl nenoro, tiesiog finansiškai neapsimoka).
Žodžiai apie tai, ko gailisi žmonės mirties patale gražūs, juose yra tiesos, bet ne viskas taip paprasta. Deja teko matyti nemažai senukų ligoninėse, kurių nelanko taip išmylėti vaikai ar draugai, kuriems visą gyvenimą padėjo Prieš mirtį svarbu ne vardinti ko gailiesi nepadaręs, o ką džiaugiesi padaręs, susitaikyti su mirtim ir išeiti ramiai. Kiekvienam savo, kieno stiklinė pustuštė, o kieno puspilnė

O jūs savo vyrui irgi suteikiate tą laisvę neiti į "lažą" (kažkuriame komentare minėjote, jog darbas = lažas).
Ar jūsų šeimoje laisvę džiaugtis gyvenimu, tobulėti, nelenkti nugaros, džiaugtis vaiko šypsenomis iki begalybės turite tik jūs - privilegijuotoji?
Jei jums vyras atlieka ne tik gyvulio funkciją (apsėklinęs patelę jautis aria, aria, aria), kodėl tada jis eina į darbą, o ne mėgaujasi nuostabiu, fantastišku buvimu namie, visapusišku dvasiniu tobulėjimu, kiekvieno vaiko šypsnio stebėjimu, atsisakęs tos totalios blogybės, beprasmybės - darbo? Negi ir jis nenori stebėti savo vaiko augimo?
Kažkokiais dvigubais standartais kvepia
jei aš klystu, ir, kai vaikai nebebus žindomi (o gal jau ir nebėra) jūs išeisite į darbą vardan to, kad jūsų vyras galėtų patirti tuos nuostabiausius džiaugsmus, kuriuos dabar patiriate jūs - persiprašau

Jūs kažkur žurnaliste dirbat?

Pabandykit darbdaviui iteikt ranka rasyta cv
Dailyrastis, kaip ir skaiciavimas stulpeliu, siais laikais nereikalingas niekam. Visiskai.

O tas konkretus tevukas - fantazierius. Bepigu su mazu vaiku bovytis, bet kaip ir ko jis mokys paaugli? Su vabalu bendraut neuzteks

Tai as ta ir sakiau, kad tokios sumamejusios yra idomios kitoms tokioms pat super mamoms, bet ne likusiai visuomenes daliai. Ar tai gerai, ar ne, cia jau nuo individualaus poziurio priklauso.


Auksiniai zodziai. Niekada negali zinoti kas nutiks ateityje, vienas pajamu saltinis per daug rizikinga...


Butent .

tie, kas nemoka rašyt ant lapo, klysta ir kompiuteriu rašydami. Tokius CV iškart atmetam.