fainuolė Zylutė 
mano bio pametinukai,tai jokio antro negalvojau,kol Pupa ultimatumų nepradėjo skelbt.Dabar tik juokas ima keturis auginant 
Įdomu, kiek vaikui pačiam įdomu. Na, apie paauglystę nekalbu - tuo amžiaus tarpsniu garantuotai bus skaudi-įdomi tema.
O mums atvirkščiai rekomendavo... Kalbėti minimaliai pagal vaiko amžių, atsiliepti į vaiko poreikį pasikalbėti šia tema kai toks bus. Ir šiaip bendrauti natūraliai: jei dėl kažkokių priežasčių išeina apie tai kalba, natūraliai apie tai kalbėti. Įdomu, kiek vaikui pačiam įdomu. Na, apie paauglystę nekalbu - tuo amžiaus tarpsniu garantuotai bus skaudi-įdomi tema. O mums atvirkščiai rekomendavo... Kalbėti minimaliai pagal vaiko amžių, atsiliepti į vaiko poreikį pasikalbėti šia tema kai toks bus. Ir šiaip bendrauti natūraliai: jei dėl kažkokių priežasčių išeina apie tai kalba, natūraliai apie tai kalbėti.
pamenu tą rekomendaciją. absurdas kažkoks Mums visiškai nepatiko. tai buvo tarsi nubraukimas gyvenimo dalies, bandymas ją paneigti. 
ot pašnekėk sąskrydyje iš po nakties, kad ištinau ir raukšlių nesimato O mums atvirkščiai rekomendavo... Kalbėti minimaliai pagal vaiko amžių, atsiliepti į vaiko poreikį pasikalbėti šia tema kai toks bus. Ir šiaip bendrauti natūraliai: jei dėl kažkokių priežasčių išeina apie tai kalba, natūraliai apie tai kalbėti. įdomu. Arba aš ne taip interpretuoju kursų medžiagą. Nors tikrai, visada iš to išeidavo diskusijos mūsų grupėj. Nes per kursus sakydavo, jog kalbėtis reikia su vaiku, nuo pat mažumės papasakoti, kaip jis atsirado, su laiku vis pridedant pagal amžių jam suprantamos informacijos, niekada nesakyti, kad bio-motina yra bloga (na, kad geria, narkomanė, kad nenorėjo, nesirūpino, o gal gimusį paliko ir tt.), vaikui reikia surasti kažką gražaus toje bio, nes vaikai tapatinasi su "tikrąja" kilme ir jei tai bus tik neigiama, tai vaikas bus su žema saviverte. Vat kiek prisimenu dar Na, taip kildavo daug minčių ir diskusijų... Turbūt nediskutuosim čia, nes dauguma manom šiek tiek kitaip. Ir tikrai, net klausėm, ką reiškia periodiškai vaikui "priminti" apie įvaikinimą. Tai sakė, kad kokį kartą per 2-3 mėnesius Nebūtinai tiesiogiai sėdėt su vaiku, galima šiaip su vyru kalbėtis, galima žaisti ar knygą skaityt... na, bet vis nežinau, kaip tai pavyksta realybėj. Jei vaikui įdomu, tai taip, kalbėtis lengviau. Bet jei jis nesidomi net žinodamas, ar reikia ir kaip su juo kalbėtis apie tai... nes aš manau panašiai kaip kad surašei tu 
Kalbėtis reikia, bet su saiku ir stebint, kiek vaikui tai svarbu...
). Kam neaktualu jis pats? Save vaiką verta prisiminti. O kuo labiau bijo tos temos ir ją apžaidžia iš paskutiniųjų arba kaip tik - kiekviena proga naudojasi "prisiminti", tuo didesnės išminties reikia tėvams. Kasdienybėj, šventėse, ypatingose situacijose, ligoje, atostogose - visur visada kaip oras yra ne tik buitis, bet ir būtis. Kaip kokia oda, kuri nesiformuoja atskirai nuo žmogaus. Ne apsikabinti ir raudoti (tą "nedalią"), bet sąžiningai drąsiai žvelgti į akis ir apsižiūrėti, ką sakyt, ko - ne, kada kaip, kada niekaip, kada vaikas, o kada - tu. Taigi kaip paprasta, ar ne? Gyvenimas, baisusis ir nuostabusis. Kaip gyventi neprisimenant? Tai įmanoma tik tada, kai labai prisimeni. Žiūrėk, ir nebereikia "prisimininėti". Gyveni, bet iš tikrųjų gyveni, be užleistų tamsių užkaborių ("vis tiek neaktualu") ir be instrukcijų, kada jau čia priminti. Bet reikia ir 'instrukcijų etapą' praeit, kad išaugtum iš jo. Sunku. Bet tampa lengviau, kai supranti, KAIP sunku; paprasčiau, kai suvoki, KAIP sudėtinga ir t.t. Natūraliau, gyvybingiau.
). Džiaugiamės, kad susitikom, "siunčiam oru" mintis pagimdžiusiai moteriai, dėkojam jai už gyvybę ir už galimybę rasti mamą ir tėtį, o mums savus vaikus. Smulkūs ir malonūs ritualiukai . ). Kam neaktualu jis pats? Save vaiką verta prisiminti. O kuo labiau bijo tos temos ir ją apžaidžia iš paskutiniųjų arba kaip tik - kiekviena proga naudojasi "prisiminti", tuo didesnės išminties reikia tėvams. Kasdienybėj, šventėse, ypatingose situacijose, ligoje, atostogose - visur visada kaip oras yra ne tik buitis, bet ir būtis. Kaip kokia oda, kuri nesiformuoja atskirai nuo žmogaus. Ne apsikabinti ir raudoti (tą "nedalią"), bet sąžiningai drąsiai žvelgti į akis ir apsižiūrėti, ką sakyt, ko - ne, kada kaip, kada niekaip, kada vaikas, o kada - tu. Taigi kaip paprasta, ar ne? Gyvenimas, baisusis ir nuostabusis. Kaip gyventi neprisimenant? Tai įmanoma tik tada, kai labai prisimeni. Žiūrėk, ir nebereikia "prisimininėti". Gyveni, bet iš tikrųjų gyveni, be užleistų tamsių užkaborių ("vis tiek neaktualu") ir be instrukcijų, kada jau čia priminti. Bet reikia ir 'instrukcijų etapą' praeit, kad išaugtum iš jo. Sunku. Bet tampa lengviau, kai supranti, KAIP sunku; paprasčiau, kai suvoki, KAIP sudėtinga ir t.t. Natūraliau, gyvybingiau.. Manyčiau, viskas taip. Tik tas "labai" toks neaiškus dydis . Manyčiau tai tik pastovigyvenimo spalva, kurios niekaip neperdažysi ir tiek. Sureikšminam kiekvienas tiek, kiek yra poreikio ir nesaugumo tame, kad esi "Tokios spalvos". Būna, saugių etapų, būna, manyčiau, labai nesaugių.
