Patarkite, kaip padėti vaikui ir sau

Sveiki,
Neradau panašios bendros temos, tad susikūriau savo, kad sulaukčiau įvairių patarimų, kad jūs pasidalintumėte su savo turima patirtimi ar panašiai.
Jau beveik 2 metai negyvenu su sūnaus tėčiu. Kai išsiskyrėm, persikrausčiau gyventi į kitą miestą, kuriame ir gyvenau kai susipažinome (prieš 8metus). Dar buvau dekretinėse, kai atsikrausčiau į dabartinį miestą ir gyvenu nuomuojamam bute netoli būvusios uošvenės. Kol nedirbau (iki 2012 m. Vasario men. buvo dekretinės), tokų sunkumų, kaip yra dabar, net nebūvo ir net negalėjau pagalvoti, kad po metų jų tiek atsiras
Uošvenė liepos mėn. išėjo į penciją ir tada prasidėjo visos dabartinės problemos. Aš dar nedirbau, tai sūnus savaitę budavo pas mane, o savaitę pas tėvą (kol tėvas būdavo darbe, sūnum rūpindavosi jo mama, mano uošvenė). Taip ir keliavo mažiukas iš namų į namus kas savaitę... Aš susiradau draugą, pradėjome rimtai bendrauti, susitikinėti ir galiausiai kuriame bendrą gyvenimą. Rudenį įsidarbinau ir, kol aš būdavau darbe, sūnų prižiūrėdavo buvusi uošvenė. Savaitę sūnus budavo mano gyvenam mieste ir jį prižiūrėdavo uošvenė (aš dirbau slenkančiu grafiku: 2dirbu, 2 laisva), o kitą savaitę sūnus būdavo pas būvusį vyrą ir jį ten taip pat prižiūrėdavo uošvenė. Ir taip viskas tęsiasi iki šios dienos... Vaikas tebekeliauja, o mes su tėvu nepasidaliname vaiko. Problema ta, kad aš netyriu automobilio vaiko pasiimti iš tėvo, tai jis man vaiką parveža (kartu parveža ir savo mamą) kada jis gali. Man gaila vaiko, kad jis taip tampomas iš namų į namus, bet tėvas kategoriškai nesutinka vaiką matyti rečiau. Kai vaikas pradės eiti į darželį, jis teigia, kad tik kas antrą savaitę sūnus eis į darželį... Žodžiu, gal galite kas patarti, kaip padaryti, kad vaikas kuo sėsliau pradėtų gyventi? Teisių tėvui atimti nenoriu, nes kai vaikas užaugs, bus gėda, jog atimtos teisės tečiui. Tėtis sūnumi tirkai rūpinasi, bet jam nesvarbu, kad vaikas mamą turi matyti dažnai, manau dar dažniau nei tėtį. Mūsų šeimos gydytoja taip pat teigia, jog vaikui reikia sėslumo ir kad jo tokiam amžiuje netampyti po namus (sūnui dabr 3metai). Sūnus labai bijo gydytoju, kirpyklos, ilgokai pratinasi naujoj aplinkoj, anksčiau labai sunkiai atsiskirdavo nuo manęs. Dabar mažiau verkia, kai išvažiuoja su tėvu. Bet kai jį nuvedu pas buvusę uošvene (sūnaus tėvo mama), tai išeinu tada, kada jis manęs nemato, nes kitaip labai verkia
Gal kas ką nors žinote apie panašę situaciją? Ketinu eiti konsultacijai pas advokatą, gal kažkaip galima nustatyti matymosi laiką teisišku būdu? Tik problema dar ta, kad jis irgi nesėdes rankų sudėjas ir visaip plėšysis, kad vaiką matyt kuo dažniau. Suprantama, jei sūnus būtų didesnis, tai gal ne taip būtu žiauru tas savaitinis važinėjimas... Bet dabar juk tokiam mažuliukui labai reikalinga mama, o jis jis ją mato labai mažai
Ir, šią vasarą išsikraustom gyventi į sostinę, vaikui valstybiniam daržely vietos nebus. Nežinau kaip reiks spręst šitą problemą. Bet tėvui pasiūliau per puse mokėti už valstybinį darželį, jis atsisakė. Pasakiau, kad tada moku aš už valstybinį, bet jis vaiko kas savaitę tikrai nematys...
Ką galėtumėte pakomentuoti šioje mano situacijoje? Aš tenoriu savo sūnui ramaus gyvenimo ir ramaus gyvenimo sau. Noriu sukurti kitą šeimą ir ramiai gyventi. Sūnaus nežadu atsisakyti!!! Ar ir jūs tokios nuomonės, kad vaikui mama būtinesnė nei tėtis?

REDAGUOTA

Sveiki,
Neradau panašios bendros temos, tad susikūriau savo, kad sulaukčiau įvairių patarimų, kad jūs pasidalintumėte su savo turima patirtimi ar panašiai.
Jau beveik 2 metai negyvenu su sūnaus tėčiu. Kai išsiskyrėm, persikrausčiau gyventi į kitą miestą, kuriame ir gyvenau kai susipažinome (prieš 8metus). Dar buvau dekretinėse, kai atsikrausčiau į dabartinį miestą ir gyvenu nuomuojamame bute, netoli būvusios uošvenės. Kol nedirbau (iki 2012 m. Vasario men. buvo dekretinės), tokių sunkumų, kaip yra dabar, net nebūvo ir net negalėjau pagalvoti, kad po metų jų tiek atsiras
Uošvenė liepos mėn. išėjo į penciją ir tada prasidėjo visos dabartinės problemos. Kada ji išėjo į penciją, aš dar nedirbau, tai sūnus savaite būdavo pas mane, o savaitę pas tėvą (kol tėvas būdavo darbe, sūnum rūpindavosi jo mama, mano uošvenė). Taip ir keliavo mažiukas iš namų į namus kas savaitę... Pavasarį aš susiradau draugą, pradėjome rimtai bendrauti, susitikinėti ir galiausiai kuriame bendrą gyvenimą. Rudenį įsidarbinau ir, kol aš būdavau darbe, sūnų prižiūrėdavo buvusi uošvenė. Savaitę sūnus budavo mano gyvenam mieste ir jį prižiūrėdavo uošvenė (aš dirbau slenkančiu grafiku: 2dirbu, 2 laisva), o kitą savaitę sūnus būdavo pas būvusį vyrą ir jį ten taip pat prižiūrėdavo uošvenė. Ir taip viskas tęsiasi iki šios dienos... Vaikas tebekeliauja, o mes su tėvu nepasidaliname vaiko. Problema ta, kad aš neturiu automobilio, kad vaiką bet kada pasiimti iš tėvo, tai jis man vaiką parveža (kartu parveža ir savo mamą) kada jis gali (pradžioje sekmadieniais ir parveždavo, be jokių problemų, o dabr vis kažkokie reikalai ten pas jį, jo mam nieko nežino, atrodo kad jie abu nesikalba apie tai ir man susidaro nuomonė, jog jie vaikui nekalba apie mamą, nesirūpina, jog vaikas mamą matytų kaip pridera). Man gaila vaiko, kad jis taip tampomas iš namų į namus, bet tėvas kategoriškai nesutinka vaiką matyti rečiau. Kai vaikas pradės eiti į darželį, jis teigia, kad tik kas antrą savaitę sūnus eis į darželį... Žodžiu, gal galite kas patarti, kaip padaryti, kad vaikas kuo sėsliau pradėtų gyventi? Teisių tėvui atimti nenoriu, nes kai vaikas užaugs, bus gėda, jog jo tėčiui yra atimtos teisės į tėvystę. Tėtis sūnumi tirkai rūpinasi, bet jam nesvarbu, kad vaikas mamą turi matyti dažnai, manau dar dažniau nei tėtį. Mūsų šeimos gydytoja taip pat teigia, jog vaikui reikia sėslumo ir, kad tokio amžiaus vaiką tampyti po namus nėra geras dalykas (sūnui dabr 3metai). Sūnus labai bijo gydytoju, kirpyklos, ilgokai pratinasi naujoj aplinkoj, anksčiau labai sunkiai atsiskirdavo nuo manęs. Ir aš, ir gydytoja mano, jog tokios sūnaus baimės tik todėl, kad vaikas neturi pastovaus ramaus ir sėslaus gyvenimo... Dabar mažiau verkia, kai išvažiuoja su tėvu (pirmais mėnesiais žviegdavo, o aš slapstydavausi už mašinos ir panašiai, kad jis manęs nematytų ir neverktų). Ir, kai jį nuvedu pas buvusę uošvenę, kad padabotų sūnų kol dirbsiu, tai išeinu tada, kada jis manęs nemato, nes kitaip labai verkia
Gal kas ką nors žinote apie panašią situaciją? Ketinu eiti konsultacijai pas advokatą, gal kažkaip galima nustatyti matymosi laiką teisišku būdu? Tik problema dar ta, kad sūnaus tėvas irgi nesėdes rankų sudėjas ir visaip plėšysis, kad vaiką matyti kuo dažniau. Suprantama, jei sūnus būtų didesnis, tai gal ne taip būtu žiauru tas savaitinis važinėjimas. Bet dabar juk tokiam mažuliukui labai reikalinga mama, o jis mamą mato labai mažai
Ir, šią vasarą išsikraustom gyventi į sostinę, vaikui valstybiniam daržely vietos nebus. Nežinau kaip reiks spręst šitą problemą, bet tėvui pasiūliau per puse mokėti už privatų darželį, jis atsisakė. Pasakiau, kad tada moku aš už privatų, bet jis vaiko kas savaitę tikrai nematys...
Ką galėtumėte pakomentuoti šioje mano situacijoje? Aš tenoriu savo sūnui ramaus gyvenimo ir ramaus gyvenimo sau. Noriu sukurti kitą šeimą ir ramiai gyventi. Sūnaus nežadu atsisakyti!!! Ar ir jūs tokios nuomonės, kad vaikui mama būtinesnė nei tėtis?

Sveika,

O jūs su vaiko tėvu oficialiai esate išsiskyrę? Nes tik teismas nustato vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, o kitas turi derinti lankymo grafiką.

Mes net nebuvome susituokę. Tai kad tėvas tikrai priešinsis dėl to, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų pas mane. Jis jau db nesutinka rečiau matyti vaiko.
Su kuo man apie tai pasikonsultuoti - su advokete?

nu siaubas. ka galima pasakyti!

suprantu, kad ir paciai gerai buvo, kad darbo metu vaikas priziuretas, bet is kitos puses, juk vaikas neturi savo normaliu namu
vaikui reikia saugios aplinkos. savo lovos, savu zaislu, ir t.t. suprantu, kad jis visa tai turi. bet jis tai turi 2-ose vietose

reikia kreiptis i teisininkus. jie tikrai patars ka daryt. nes tokios nesamones, kaip kad vaikas darzeli lankys kas antra savaite, nes savaite bus su tevu, tai sorry, bet nesu girdejusi

tuo labiau, jei tevas yra toks nesukalbamas, tai tik teisiniu budu nustatyti vaiko pastovia gyvenama vieta ir lankymo valandas.

Sveika,

tau reikia kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamos vietos nustatymo su tavimi ir bendravimo su tėvu grafiko. Ir kuo anksčiau tai padarysi, tuo geriau

pirmiausia, tai labai juokingai kvailai ir žiauriai nuskambėjo tas "Teisių tėvui atimti nenoriu, nes kai vaikas užaugs, bus gėda, jog jo tėčiui yra atimtos teisės į tėvystę" nei jūs atimtumėt tas "teises", nei ką teismai atiminėja teises, ne jūs. Tik kad jokio pagrindo jiems "atimt teisių" nėr.
antra - aš manau, kad vaikui vienodai reikalinga mama ir vienodai tėtis.
o apskritai tai jums gerai patarė - pasisamdykit advokatą ir eikit į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo paskyrimo. kol nebus raštiško įsiteisėjusio sprendimo, tol nebus ir konkretumo. Nes pagal jūsų aprašytą situaciją tai viskas dabar atrodo normalu, kaip ir turi būt - vaikas abiejų ir laiką leidžia vienodai su abiem.

zinojau, eleina, kad taip parasysi beje, kur pradingus

pritariu eleinai

berniukui tevas ypac svarbus, ir kuo toliau tuo - labiau...paziurekit, kiek vyru auga moteriskoj aplinkoj, prarade identiteta, neturedami su kuo tapatintis, isvis auginti berniukus taip sunku. o jei tevas po skyrybu vaiko neapleidzia, visu pirma, tik pasidziaugti reikia. ir visai ne siaubas, langoza. tokie postai kaip jusu, hmm, - neizvelgiat ne vieno gerio sioj situacijoj? as tai labai daug. kuomet daug moteru kaip tik rypauja kad ju ex uzmirse vaikus - kad vyrai "myli vaikus kol myli ju mamas".

taip kad reikia tik dziaugtis kad vaikas nemaiso teciui.
dar kitas dalykas. uosviene daug padeda, net kai dirbate, tai ko ziuret i visa ju seimyna kaip i priesus? jei ne uosvienes pagalba, turbut net dirbt negaletume, ar ne?

dar kitas dalykas. skandinavijos salyse ir daugku EU, vaikas taip ir auginamas, savaite ten, savaite kitur - ar puse savaites pas mama, kita - pas teva. tai idealus atvejai, kai buve sutuoktiniai nusiperka net namus salia, kad vaikai galetu tureti abu, -teti ir mama.

o cia norima riboti pasimatymus, padaryti teva tik bankomatu. zinoma, vaikas neturi buti be galvos, ir reikia to seslumo, bet psichologija labai pritaiko pagal gyvenimo salygas ir tempa, kaip sakoma. ironija, bet taip yra.
kita vertus, uosviene yra tas zmogus, kuris mato vaika dazniausiai - dazniau nei teti ir mama. tai???????????? ka daryt?? uosviene nusaut? nes ji - trecias isimaises zmogus. bet ji - daugiausiai padeda. ant jos peciu - taip sakoma - vaikas.

vaikui geriau su tuo, kas ji labiau myli, rupinasi, aukleja. nesvarbu tai motina ar tevas.
kreipkites i teisininka.
tai paprasta situacija ji isprendziama. kodel tik dabar keliate si klausima, nes issikraustot..? vaikas turi tureti namus, o ne gyventi, kaip klajunas. Aisku, kad jis bus baigstus. suaugusi patampyk is kampo i kampa-ir jam stresas, o cia maziukas.
vaiko isties gaila ! Baugu, kai suauge taip neatsakingai ir egoistiskai elgiasi. Abu suauge.

gera izvelgiu - tevas myli sunu. rupinasi juo. del to viskas ok, bet...
juk niekas nesako - atimt is tevo vaika. kalbama apie vaiko gyvenama vieta. pastovia vieta.
juk vaikas maziukas dar. ne darzelio nelanko. prades lankyt darzeli, tai ka, savaite i darza, savaite pas mociute?
kaip isivaizduojat ta gyvenima savaite ten, savaite sen vaikui pradejus eit i mokykla? tuo labiau, jei planuoja autore keltis i kita miesta.

be to, autore aprase kokia vaiko reakcija budavo, kai palikdavo vaika ar tevas pasiimdavo. tai ka cia gero iziuresi tokioj situacijoj, kai vaikas rekia, mama uz masina slapstosi, kad vaikas nematytu, kai ji iseina

As esu tos nuomones, kad vaikui geriausiai ten, kur jis daugiausia praleidzia laiko, t.y. sioje situacijoje-pas teva ir mociute.

Galit kreiptis i advokata, bijau, kad pasakys ta pati: kurio is tevu finansine puse stipresne ir kuris praleidzia daugiau laiko, pas ta ir gyvenamoji vaiko vieta nustatoma

Arba bent su teisininkais pasikonsultuoti.