"Išsvajok savo gimdymą"

Kadangi per du metus neįtikėtinai išgudrėjau per antrą nėštumą užduotis Nr.1 buvo pamilt savo pirmą gimdymą.Pavyko geriau nei tikėjaus, aišku ne be mano didelio "darbo" visais frontais. Ir ne be SM kolegių pagalbos.Ir štai aš su gražiu nuostabiu pilveliu ridenuos link echo patvirtintos 25 spalio.Jaučiuos stebuklingai rami, pasitikinti tėkme ir tiesiog smalsiai laukiu TOS didžios Tavo dienos.Namie viskas paruošta, jei visgi paskutinę akimirką nuspresčiau, kad noriu pasitikti Tave namuose, bet širdis jaučia, kad matyt dar ne šį kartą...Praeina ir ta 25, bet kažkaip nereaguoju.Jaučiuos tikrai gerai, pas šeimos gydytoją paskutinį kartą buvau prieš mėnėsį ir galvojau jei kelias diena snieko nevyks ramumo dėlei nulėksiu iki ligoninės apžiūrėt kaip tu laikais ten savo laikinam namelyje.
Penktadienio vakarą kaimynai pakviečia arbatos ir pyrago.Paprastai Kristina pyragų nekepa, bet sako šį vakarą noras sumeistraut obuolių šedevrą nugalėjo.Taigi neveltui pasirodo!.Juk šventėm, to dar nežinodami Visą vakarai maloniai susitraukinėja pilvukas, jaučiu kad tikrai startas, bet taip sunku patikėt kažkodėl, vis maniau kad bus skubiai greit, kad nieko nespėsiu.Bet viskas vyksta taip, kaip svajojau-lėtai ramiai džiugiai ir pakiliai .Tavo brolis visą naktį (!) per miegus laikė mane už rankos, o pilvelis taip gražiai siūbavo maloniai mausdamas..Ryte vis dar negaliu patikėt savo laime - išaušo Gimtadienio rytas, Egzamino rytas, Naujos Pradžios rytas...Spalio 27-oji...Nuotaika tikrai šventinė, kai suvokiu, kad tikrai Šian-dien imu verkt iš susijaudinimo.Nueinu į vonią iššimaudau ramiai, išsitrinu savo stebuklingais aliejais, pasipuošiu, aprėdau brolį šventiškai, nukerpam tėtį - žodžiu, ruošiamės tikrai šventei.Šiandein planuose buvo indiškas restoranas-kadangi jaučiuos tikrai puikiai tai neatsisakom minties jį aplankyt.Viskas taip ramiai linguoja, kad nepastebim jog per ilgai užsiruošėm, kol išriedam iš namų Tavo namelis vis dažniau primena, kad tik-tak tik-tak greit greit supsim savo kūdikėlį.Nusprendžiam į restoraną nebevažiuot, gali ten tekt laukt ilgai, sakau noriu "skubaus" indiško maisto, vežk mane i PC nors.Šeštadienio popietė žmonių daug, kol užsisakinėju mane gerai "suima" ir viena ponia įtariai su siaubu žiūri į mane ir matyt supranta, kas vyksta.Aš jai suokalbiškai mirkteliu .Pradedu žiūrėt į laikrodį: kas 5-7 minutes-vadinasi laiko dar sočiai.Bevalgant ima keistai nervint visi žmonės.Aha, pamanau sau tyliai, puiku, viskas pagal planą, antrasis gimdymo etapas jau čia (na tas kai moteris koncentruotis į save ima, ir pašaliniai jau nebe vietoj savo atrodo ).Skambinau draugei -vežam sūnų ir lekiam ligoninėn.Važiuosim į Trakus, taip nusprendžiam paskutinę savaitę, iki Kauno, kur gimė sūnus, šį kartą nesinori-tolokai.
Draugė gyvena priešais VGN beveik, atsisveikinant aš vėl linkt link žemės ir pukšiu, vėl galvoju, kaip gerai, viskas pagal planą.Link Trakų riedant porą kartų dar sustojam, nes riečia nebejuokingai jau, bet juk tai reiškią, ta distancija iki mudviejų susitikimo taško dar trumpesnė daros. Toks gražus rudens vakaras, taip kvepia lapais, dar neinam sakau į vidų, dar pakvėpuot noriu oru.Kai besifotkinant su pilveliu nuo suoliuko iki medžio vis "suima", susiprantu kad gal jau laikas keliaut apsižiūrėt, dirsteliu į laikrodį - kas 3 minutės.
Ligoninė mažytė, ką tik prieš mane atvažavo dar viena gimdyvė, tad tenka palaukt koridoriuj. Ant sofutės sėdi jos tėvai, o aš klaupiaus su kiekvienu sarėmiu prie staliuko ir toliau pukšiu.Atsimenu, kad į mane pasižiūri su gailesčiu, o aš džiaugiuos vis tyliai - viskas vyksta puikiai, ir dar pamastau, kad nereik manęs gailėt visai- žmogus juk atkeliauja!Tavo tėtis vis man ranką paduoda įsikimbu į ją kai nebesaldu ir kvėpuoju kaip moku.Pagaliau ir mane pakviečia vidun.Pirma frazė nuteikia nemaloniai - padėkit vandenį į šalį.O man taip gert noris.Sakau per pirmą gimdymą gėriau kiek norėjau, o pas mus negalima,- griežtai atrėžia O kodėl?O jei CP?negasdinkit manęs anskčiau laiko sakau.Paguldo, pririša prie toniukų, o aš jau keliauju i kosmosą, kvėpuoju kaip mokiaus sąžiningai, akušerė pagiria dar kad labai gerai tai darau.Ateina daktarėlis....Nuuuuu kąąą, aaaa vilenska.Nuuu kas yra?Nieko, sakau, gimdau Be ceremonijų "patikrina" ir nusisukęs jau maknoja kažkur.Sakau - kiek?Kas kiek?kiek cm?o koks tau skirtumas ?kaip sakau, koks, turiu teisę žinot.gerai teises savo išmanai, 1,5 cm, sako.Tai atriškit mane ir kvieskit vyrą - važiuoju namo.Gulėėėėk, niekur neisi, 7 cm.Din-dan galvoj frazė - "pagalvokit kokius žmones norėsit matyt savo vaikelio gimtadienyje..." Din-dan - šitas žmogus tai tikrai nelies mano vaiko pirmas Vyyyyrą pakvieskit sustungu.Akušerė šiek tiek pasimeta - "iškviečia" vyrą.Vežk mane iš čia greičiau.Kas yra?Vežk sakau, nepatinka man gydytojas.Tikrai?Tikrai.Pasižiūri į mano akis ir daugiau nieko neklausia.Ačiū, Tau , mano vyre, už šitą žaibišką sprendimą, ačiū, kad išgirdai mane, kad pasitikėjai, kad buvai tikra mano pagalba, atrama ir stiprybė per visą gimdymą, o ypač šį momentą Akušerė kviečia gydytoją, negali manęs taip paleist juk jau gimdau.Gydytojas sumurma - tegu važiuoja jei nori.O vyrui susako-tik greeeeeeit.O man-iki Vilniaus nespėsit, iki Bajorų tik "davažiuosit".
Tada mane greit greit supakuoja į mašiną, akušerė dar sušunka, kad nesėsčiau, nes galvą vaikui prispausiu, man tai ne iki sedėjimo, vyras paklupdo ant galinių sėdynių ir liepia gerai laikytis Tikslaus laiko nepasakysiu, bet Vilniuj atsidūrėm maždaug per 15 minučių, mūsų senutėlis Citroenas lėkė kaip vėjas aplenkdamas visus džipus , lėkė ir per raudoną, nes degė ji per ilgai, lėkė ir per VGN kiemo plyteles, nes laiko važiuot per centrinį nebeturėjom.
Pagaliau sustojom, vyras nubėgo pasakyt kad gimdau (aš dar mintyse susijuokiau, kad pamanys, jog atvažiavo eilinis susijaudinęs pilietis, kad žmona gimdooooooo ).Ilingavau į priimamajį, kažkodėl praleido be eilės mane, uždėjo diržą toniukams matuot, bet nebespėjo pamatuot .Toliau viskas kosminiu greičiu.Girdžiu rėkia-pilnas atsidarymas, ruošiam gimdyklą, iš kažkur atsirado lova "katalka" (nu ta plokščia lova su ratukais), aš dar surinku kad užmaukšlintų man mamos siuvinėtus gimties marškinius ir riedu pasitikt Tavęs.Gale kojų bėga Tavo tėtis.Gimdykloj mažai vietos, daug žmonių...Laipina mane ant stalo, aš spėju nušokt ant grindų, atsiklaupiu ir atsisakau lipt.Man taip žiauriai patogu.Matau pries save be galo sutrikusį akušerės veidą - "Mes taip gimdymų nepriimam, mes taip nemokam!Daktare ar jūs mokat?Girdit , ponia? nemokam, lipkit ant stalo.Aš dar šūkteliu, kad patieskit ką nors - plytelės senos ir šaltos.Jums nereikia priimt-mano vyras priims Ir čia vėl mano vyras "gelbsti" situaciją.Labai prašau sako, užlipk, jau tuoj užgims,jau tuoj tuoj.Patikiu juo, nes ir pati jaučiu, kad tuoj tuoj ir sprogsiu kaip pavasarinis pumpuras.Užsikeberioju ant visų gerbiamo stalo ir tada: viens du trys ir išsliuogia mano laibakojė varliukė Leido stumt net be sarėmių.Sūnų stūmiau sunkiai, tris valandas, o šioji pati išsliuogė.Negalėjau dar ilgai patikėt, kad taip būna.Statistikos dėlei: 2012.10.27. 19.02 3300g, 55cm, 10/10 pagal Apgar pasaulį pasveikino mūsų Adelė Savo tėvams nestatistiškai graži ir tobula mergaitė Gavau vos vieną ar dvi siūles, placenta užgimė iškart, tėtis patikrinęs kaip profesionalas kad jau nepulsuoja nukirpo virkštelę...Taip aš ir vyras gavom dukrą, brolis sesę, o pasaulis dar vieną iš Meilės gimusį žmogų.
Auk dukra, auk, būk stipri ir sveika, būk žmonių ir Dievo mylima, angelų ir likimo saugoma.
Myliu, tave Adeliuk Adeliūte.
Tavo mama

Na tikrai kad svajonių gimdymas

Džiugus gimdymas.. Puiki istorija

Nuostabi istorija

Labiausiai patiko vieta apie nušokimą nuo stalo Kitą kart(jei toks bus) linkiu kad nebetektų grįžt ant jo atgal,na ir šiaip kad būtų kuo daugiau laisvės(ir ramybės ) gimdyme

nuostabi patirtis

Su malonumu perskaičiau

o jau klaidų privėliau ačiū, kolegės

Istorija smagiai aprasyta, bet kuriu galu i tuos Trakus reikejo trenktis, tai nesupratau Kad gimdant lekt atgal ramiu ir issvajotu gimdymu man nelabai cia kvepia, neisizeiskit

neįsižeidžiau, kiekvienam savo svajonės.manoji buvo lengvai ir be jokių intervencijų.o ramybė - ji ne išorėj, ji viduje pabaiga ekstremali šiek tiek, norėtusi trečią kart be važinėjimo, bet džiaugiuos savo pasirinkimu

oi linksma istorija. sektantiškai kikenau Būkit sveikos!