QUOTE(moggie @ 2013 06 04, 16:54)
Kokia čia istorija

, planinis CP. Iš vakaro į klinikas, ryte į operacinę, ten jau istorijos

, pusinė nejautra nelabai suveikė - kairė koja nutirpo, dešne spardytis galėjau

( su mergaite ir neveikė, pasirodo organizmas atsparus vaistams kažkiek

) rėkt nerėkiau, bet sakau, kad labai skauda kai pjaunat, o gydytojas sako aš vos priliečiu, davai pilną, biskį prisvaigino kol suveiks kaip reikiant ir dirbo darbą, prasičiuchinau, kad lelius jau išimtas ir klausia ar dėt ant krūtinės, sakau be abejo, dar klausiu kokios akys (aišku jis dar nelabai prisimerkęs), Biržietis sako rudos, o kokios vyro

, nu žinau, kad vyro mėlynos, mano irgi mėlynos, bet sakau, turbūt vyro rudos, kad nepasakytų jog kaimyno vaikas

, ale ot smegenos kai veikia ir atsimenu tik rudas akis vaiko

, vėliau kai atnešė iškartį akis žiūrėt - mėlynos

.
Į intensyvios priežiūros palatą vežant paguldė ant lovos atbulai - galva atsidūrė kojų pusėj

, vaiką tik 3 parą apžiūrėjo, kad dar neskiepytas

ir aišku prieš išeinant dar atrado, kad 5 parašų trūksta, kurie turėjo būt prieš operaciją

.
Tokia ir istorija, tiek kad jau einant važiuot vyras sako - kur tu leki, dar nusiversi, na tikrai palyginus neblogai kaip po operacijos jaučiuosi, nes klecku po paros pilnai pati rūpinausi, o ir po 10 val. po operacijos buvo keliom valandom man palikę ir maitint vis atveždavo.
Beje pieno

, Pamela jaučiuos

, gerai, kad jau tinimas baigia praeit ir normalizuojasi.
Mažylį pavadinom Paulium, vienintelis vardas kuriam pritarėm abu su vyru.
Beje kol gulėjau KMUK tai vos ne kasdieną dvyniai gimdavo