Ačiū visiems už atsakymus.
Vakar viskas staiga tapo gerai. Vakar jis pasibeldė į duris ir labai originaliai pasveikino mane su gimimo diena, vakar mylėjomės - aistringai..
Atrodytų, jau suaugę žmonės, bet, matyt, labai reikėjo išsikrauti - susidėti daiktus, verkti, išeiti, grįžti.. Dozė dramos.
Kaip bebūtų, niekas nežino, kiek šitas gerumas tęsis. Ir, manau, būtų naivu tikėtis, jog tęsis.
Kažkaip galvoju, jog atsakymas vienas - jeigu nori bent kažkiek išlaikyti geismą, reikia apsimetinėti.. Ypač, tokio tipo žmonėms kaip aš. Iš prigimties esu linkusi į liūdesį, savigraužą ir t.t. Pasidalinti tuo su kitu žmogumi labai gera - palengvėja, nuramina. Pastaruosius mėnesius daug ir dalinausi, tad atradau tikrą draugą, bet praradau meilužį.
Kai susipažįstame su žmogumi, geismas yra ne tik dėl to, jog jis naujas, nepažįstamas. Dar ir dėl to, jog iš pat pradžių stengiamės žavėti, parodyti savo geriausias savybes, nuslepiam dalį tiesos - apie savo bėdas, ydas ir t.t. O paskui kažkaip atrodo, kad tarsi jau galima atsiskleisti - kitaip ir neišeina.
Išvada, n-tąjį kartą stengsiuosi ieškoti kažko naujo sau - kad, kaip jau minėjo Atropa, akys spindėtų, puoselėsiu optimizmą ir pačią save. Užknisa, vargina, bet reikia, jei noriu būti su kažkuo laiminga.
QUOTE(Aviatorė @ 2013 05 30, 12:58)
Kažkaip galvoju, jog atsakymas vienas - jeigu nori bent kažkiek išlaikyti geismą, reikia apsimetinėti.. Ypač, tokio tipo žmonėms kaip aš. Iš prigimties esu linkusi į liūdesį, savigraužą ir t.t. Pasidalinti tuo su kitu žmogumi labai gera - palengvėja, nuramina. Pastaruosius mėnesius daug ir dalinausi, tad atradau tikrą draugą, bet praradau meilužį.
koks marazmas. Su savu žmogum gali būt tikras, apsimėtinėt nereik. O jei reik, kokie čia santykiai, kai negali būt atviras, pasikalbėt, išsikalbėt, nes maždaug tas santykius nužudys
QUOTE(Vitulka @ 2013 05 30, 11:57)
koks marazmas. Su savu žmogum gali būt tikras, apsimėtinėt nereik. O jei reik, kokie čia santykiai, kai negali būt atviras, pasikalbėt, išsikalbėt, nes maždaug tas santykius nužudys
Pamenu, sedėjau su močiute jos seserimi ir šnekėjom apie vyrus (artimos esam) - jos aiškino, kad niekada negalima iki galo atsiverti, senos visko mačiusios ir patyrusios moterys, o aš jokiais būdais nenorėjau sutikti ir sakiau beveik lygiai tą patį, ką ir tu.
Dabar žiūriu, jog jos greičiausiai bus teisios.
aš nemokėčiau apsimetinėt, man būtų per sunku vaidint, kad man gera, nors iš tikro jaučiuos sumautai. Mano vyras tą mato ir pyksta, kad nesišneku ir nesakau, kas yra 
bet nepasakot, nes bijai, kad paliks, tai absurdas
bet nepasakot, nes bijai, kad paliks, tai absurdas
QUOTE(Vitulka @ 2013 05 30, 12:41)
aš nemokėčiau apsimetinėt, man būtų per sunku vaidint, kad man gera, nors iš tikro jaučiuos sumautai. Mano vyras tą mato ir pyksta, kad nesišneku ir nesakau, kas yra
bet nepasakot, nes bijai, kad paliks, tai absurdas
bet nepasakot, nes bijai, kad paliks, tai absurdas
Manau, ne taip mane supranti. Be abejo, jog su mylimu žmogumi daliniesi ir netgi turi turėti galimybę dalintis rūpesčiais, vargais ir t.t. Bet pati esu iš tokių žmonių, kurių tie vargai ir rūpesčiai tyko ant kiekvieno kampo. Tiesiog tai jau tapo gyvenimo būdu. Ir tai nėra gerai. Galvoju, kad gal nuolatinis mano vis kylančių problemų sprendimas drauge, pergyvenimas ir pasakojimasis apie tas savas problemas ir privedė prie atšalimo lovoje. Jis tapo guodėjas, draugas, o aš auka.. Jei daugiau pasilikčiau sau, mažiau užkraučiau jam, manau, būtų geriau. O išvis geriausia būtų, jei rasčiau kažką, kas nuo tų rūpesčių ir vargų mane atpalaiduotų ir leistų užsimiršti. Dalis jų mano galvoje
nedingsta aistra šiaip sau. priežastis visada yra. ir tik jūs abu galite ją rasti ir įvardinti. o gyventi kaip su kambarioku- nepatariu -anksčiau ar vėliau tokie santykiai baigsis išsiskyrimu
QUOTE(AgnePagne @ 2013 05 30, 08:54)
Sausį išsiskyriau su draugu. Viena iš priežasčių (bet tikrai ne pagrindinė) - geismo nebuvimas. Kita vertus, to geismo nebuvo nuo pat pradžių, tik savęs įtikinėjimas, kad su laiku viskas susitvarkys. Deja, tai tebuvo savęs apgaudinėjimas. Gal aš biškį ne į temą. Bet tai būtų įžanga į diskusija, kodėl dingsta geismas.
O geismas iš jūsų ar jo pusės dingo?
QUOTE(oud @ 2013 05 30, 10:32)
tai ir rasiau - tegu jis pasako draugei, kas jam nepatinka, ko jis noretu ir tt., bet kol kas vyrioko pastangu is jo paties puses nesimato, nors tai yra grynai jo problema.
Bet jūs juk suprantat, kad vyriškis forumo neskaito ir jūsų patarimai jo nepasiekia
Patarti galima tik merginai, o "tegul jis tau pasako" neretai yra visiškai neįmanoma misija. Yra žmonių, kuriems sunku kalbėti apie jausmus ir ypač apie tai,kas nepatinka. Man tarkim būna labai sunku paaiškint vyriškiui, kas negerai mūsų santykiuose, jei tas "negerai" yra tarkim jo konkretus bruožas išlindęs, o ne elgesys... QUOTE(Aviatorė @ 2013 05 30, 11:58)
Kai susipažįstame su žmogumi, geismas yra ne tik dėl to, jog jis naujas, nepažįstamas. Dar ir dėl to, jog iš pat pradžių stengiamės žavėti, parodyti savo geriausias savybes, nuslepiam dalį tiesos - apie savo bėdas, ydas ir t.t. O paskui kažkaip atrodo, kad tarsi jau galima atsiskleisti - kitaip ir neišeina.
Tai gal verčiau tik susipažinus nepersistengti rodant tik fasadą ir elgtis natūraliau?
