atvirai pasakius, nesupratau tavo isskirtinio akcentavimo Moontei, vos ne keturi sakiniai tam skirti, pabreziant jos isitikinimus, bet vos ne taip dirbtinai - kad net... kam to reikia? juk ar ne mes visi diskutuojam su SAVO ISITIKINIMAIS... kam isvis tas postas buvo reikalingas...
mano isgyvenimai del nusikalteliu - dvejopi. taipogi ir pozicija. apie du metus ejau su savanoriu grupe (dazniausia tai dviese ar trise) i PN (pataisos namus). patiko labiausiai - bendravimas su kaliniais nuteistais iki gyvos galvos. tame sektoriuje buvo susidariusi isskirtinai tikejimo grupe, tikintys kaliniai (arba atsiverte i tikejima kalinimo metu) pasiprase administracnes valdzios, kad visus juos, tikinciuosius, iskeldintu i atskira kamera, kad jie galetu gyventi be pasaipos is kitu kaliniu del savo paziuru ir tt. ka galiu pasakyti? ispudis toks, kad tokios tvirtos maldos grupes net lasiveje nesu sutikus... esu buvus daug kartu trejuose pataisos namuose. dar kitas dalykas.pataisos namuose ar kolonijoj - net norejau destyti savo specialybe - bet ir ten pasirodo prestizine vieta, pazintys, ir kysiai...

trauke visad eiti i tokias vietas - man kalejimas tai kazkas super, kazkas egzotisko, ten niekas neina, ten uzribys, ten niekas nenori, taip giliai ir iki tiek... visi skuba padeti pas "pagalbos vertus zmones". ejau i pataisos namus iki net septinto menesio nestumo (kaip sakau, mano vaikas negimes, bet jau lankesis kalejime

)...
taigi, griztant prie jausmines busenos. kai tokius zmones lankai, kai nesi ju nuskriaustas, tai bendravimas visai paprastas - jie ir gabus zmones, ir graziai profesonaliai groja gitara, ir isvaizdus (net nekeista kaip pataisos namuose net vestuves ivyksta; mano lankymosi metu ju net buvo trejos per viena vasara). jie ir gabus, turi savo talentu, drozia ivarius paveikslus, dezutes, juos megsta dalinti - turbut tokia tradicija. kad isiteikti ar isgauti kazkokios naudos - jau cia kita kalba.
taigi, kai esu tokiame santykyje su jais - tai viena. kartais ateina mintis, uz ka jie sedi, ypac tie, kur iki gyvos galvos. bet is esmes paemus - tikrai dzin ta praeitis, atrodo, NEBESVARBU, ka jie padare, bendrauji su tokiais zmonemis VISAI kitomis temomis, jie pasidaro PAPRASTI zmones kaip mes, tik kad kitoje patalpoje, o visa kita - taip zmogiska ir paprasta:maista, kuri kartu valgom, juokai, sypsenos. atrodo, kad jie niekad nebuvo kazkam pabaisos.
dabar visai kitas atvejis. esu susidurus su gresme kazkada gatvej, mokykloj ir pan. isivaizduoju savo reakcijas jei kas pultu mane ar nuskriaustu mano vaika. LINCO TEISMA PADARYCIAU ISKART

tokiais atvejais, zinodama, kad many gludi zveris ne ka baisesnis uz tuos, kurie sedi uz grotu, stabdau save. galvoju: oi given given, palaukt...juk lankai kalinius, nori juos mokyti uzsienio kalbos, kalbiesi apie dieva, tikejima, groji gitara...tai kaip cia dabar...kitoj vietoj ir kitu laiku nori viena is tokiu nenaudeliu uzmusti ar bent jau pritrenkti gerokai ....

taigi, bunu sokiruota savo tokio moralinio arba bent jau jausminio susidvejinimo. po to nurimstu. dar po to galvoju: viskas gerai, juk mano tie neapykantos jausmai, savigynos impulsai yra tiesiog zmogiskai naturalus, kad ir netobuli. juk tikrai kuomet einu po pozemine pereja ir su savo dvimeciu, ir matau kaip paauglys stovi su plaktuku uz nugaros, akys isplestos, naturalu juk galvoti kaip tokiam nevidonui trenksi atgal - JEI SIS PABANDYS TAU TAUKSTELT- o ne galvosi, kaip ji glostyt, kaip imt sneketis apie jo nelaiminga patirti vaikystes namuose su pateviu ir girta motina ir tt. viskas eiliskumo seka: pirma geras nokautas uzpuolejui, po to jau tik PO TO,kai man negresia pavojus - galiu kalbetis ir rodyti jam meile.

jei jis dar gebetu ja priimti. ypac is manes.
stai tokios dvi mano busenos. pirmoji - intelektine. man nera problemu bendrauti su tokiais zmonemis, net juokauti, net ju ilgetis (kai uzsimezga naturalus zmogiskas rysys)-kad ir kaip kraupiai tai nuskambetu. antroji - jausmine, linco busena-kuomet rodos sutryptum niekadeja cia ir dabar...
griztant prie pirmosios, intelektines busenos. nesu beprote, ir suvokiu, kad jei buciau nuo ju nukentejus - tikrai nebutu kalbos apie tokio zmogaus/zmoniu lankyma, nora jiemds destyti uzsienio kalba. viskas labai banalu. viskas priklauso nuo mano pozicijos, kurioje esu. visai suvokiu, kad kaliniui su kuriuo juokiuos ir geriam arbata jau dvidesimta syki, kazkas kitas gali jausti totalia neapykanta, nora prismaugti nora apipilti rugstimis.
ir tokie jausmai/norai buvo ir bus visada.