Kalėdinių stebukliukų kelionė pas mus - Gimdymo istorijos

Laukdama Jūsų vis skaitydavau šiuos žodžius tarsi Maldą...

Tu, ateik mano angele baltas
Iš sapnų, iš dangaus iš žvaigždžių
Kasdienybės pilkos nesugeltas,
Atsistok po vaikystės medžiu.
Aš sudėsiu žvaigždes tau po kojų.
Tik ateik iš nakties.
Iš vaikystės per dangų per gojų
Įsisupęs į skliautą vilties...

Z. Gaižauskaitė

Jūsų švelni odelė, kvepianti pieneliu… kaip neapsakomai pilna ir gera širdy glausti prie krūtinės kiekvieną iš jūsų ir mėgautis tuo buvimu drauge kiekvieną akimirką, klausytis jūsų ramaus kvėpavimo miegant, suvokiant kad tas laikas taip greitai prabėgs, kad jį reikia išgyventi pilna širdimi… tą jaučiu praėjus metams nuo tų išsvajotų gerokai daugiau žadančių kraujo testo skaičiukų elektroniniame laiške, kai iki tol n-kartų jausdavau tik nusivylimo kartėlį ir nurydavau nuoskaudą su tyliu skausmu ir vėl <1. Šį kartą viskas buvo kitaip, lape skaičius 70 - džiaugsmingai besikalatojanti širdis, linkstančios kojos darbe, nesugebėjimas paslėpti tikros šypsenos, pirmas skambutis vyrui ir nuojauta, kad bus 2...iki šiol atsimenu tą jausmą...O viskas prasidėjo taip...
Susituokę dar kurį laiką gyvenome sau kaip ir dauguma porų, stengėmės dirbti, kad sukurtume sau ir savo būsimiems vaikams gerbūvį, statėmės naują būstą, taigi net nekilo minčių kviestis vaikučius į nuolatinį bėgimo ritmą. Tiesa, kai jau nusprendėme planuoti, gyvenimas pasisuko taip, kad netekau darbo, taigi planus teko mažiausiai pusmečiui atidėti...Ir štai kai jau vėl įsitvirtinau naujame darbe, įsikūrėme savo namuose, nusprendėme ilgiau nelaukti ir kviestis gandriukus į savo šeimą. Pirmas mėnuo, antras....šeštas – rezultato nėra, kol kas nenusimename, jokių problemų pas abu su sveikata nebuvo, tai kodėl turėtų būti čia...10, 11 ciklas, moteriška nuojauta pradeda nerimauti – užsiregistruoju pas paprastą ginekologą apžiūrai. Ji neutrali, viskas funkcionuoja, ovuliacija vyksta, gal šiek tiek nėra visai pilnavertė, todėl darome stimuliaciją. Pradedame nuo paprastų vaistų-pirmas ciklas, viskas puiku, namų darbai atliekami, pilni vilčių laukiame rezultato - <1. Mus nuramina, darome antrą stimuliaciją - <1. Vyras atlieka spermos tyrimą, aš gimdos nuotrauką – rezultatai normoje. Dar du kartai – nesėkmė. Darome pertrauką – gal užkibs natūraliai - deja, pereiname pas kitą gydytoją, kuris skiria laparoskopiją ir stipresnius vaistus-stimuliacija puiki, auga daug folikulų, namų darbai sėkmingi – rezultatas 0. Kitas žingsnis, bandome 3 inseminacijas – atrodo viskas idealu, bet rezultato nėra.. Viltis pastoti natūraliai senka. Vyro rezultatai blogėja. Psichologinė sveikata irgi nekažką, prasideda depresinės nuotaikos, konfliktai, vengimas bendrauti su kitais žmonėmis, žeidžia artimųjų pastabos, o kada gi jūs... Tarp inseminacijų vaikštome pas akupunktūristus, homeopatus, bioenergetikus, astrologus, geriame visokius papildus, arbatas, nuvažiuojame į Rygą konsultacijai, renkamės bet kokią informaciją kaip šiaudą už kurio galima būtų kabintis...rimtų priežasčių nepastojimui nėra, o tai dar labiau kelia neviltį, gydytojas pas kurį vaikščiojau stebėti ovuliacijos pats sako, kad mano byla jau tokia stora, kad jau reikia pastoti – kitais žodžiais tariant gal jau nebevaikščiok... Toks vaikščiojimas su pertraukomis pas įvairiausio plauko specialistus truko daugiau nei 3 metus, kol galiausiai atėjo suvokimas arba dabar arba neaišku kada, nes stogas visai nučiuoš – tiesiog vidinė nuojauta, kad reikia daryti nelaukiant. 2012 m. balandį prieš Velykas vykstame Rygon pas forumo merginų vadinamą stebukladariu daktarą Treijs... Viską suderinam ir iš karto startuojame. Vaistukų dozės nedidelės, gydytojas nustemba, kad stimuliuojasi labai gerai ir greitai, vos spėjame sustabdyti jų augimą kad per greitai neužaugtų, dar labiau nustebina gydytoją vyro rezultatai – procedūros dieną sėkmingai atliekamas IVF vietoj ICSI. Mes nebūtumėm mes, bet prieš punkciją dar sugebame išnaudoti ir trumpoms atostogoms, Rygoje klinikoje klausinėjame kur čia koks muziejus ar jūra smile.gif turbūt sesutės pagalvojo, kad su galva mums negerai smile.gif. Įsodinimo rytą mūsų klausia – 2 ar 1, gydytojas vos ne primygtinai siūlo vieną, dėl smulkaus sudėjimo ir rizikos, bet užsispyrus būsima mamytė prašo dviejų dėl didesnės tikimybės. Gydytojas liūdnai palinguoja galva ir nusileidžia. Echoskopo ekrane pusvalandį susikibę už rankų stebime dvi švieseles, kurios po devynių mėnesių taps putliais mažyliais ir sesutės palinkėjimą būsimam tėveliui rūpintis mamyte ir savo dviem mažyliais smile.gif Nuostabi akimirka, kuri išliks atminty...Dieną, kada buvau nusprendusi darytis testą reiškiasi visi artėjančių mėnesinių požymiai, todėl 5 ryto dar nuverkiu į pagalvę ir į vyro glėbį, tačiau visgi sapnuotas sapnas, kad braidau su vyru po šiltą jūrą ir jo sapnas, kurriame jis skaičiavo „vienas, du..“ privertė nueiti priduoti kraują...ir aišku ta diena buvo skraidymas ant sparnų su nuojauta, kad šįkart tikrai viskas bus gerai smile.gif Nuvažiavus pas gydytoją, paaiškėja, kad į pasaulį ir norės ateiti du žmonės, jis pasako, kad „ va kaip godiem būna:D“ ir paleidžia pas lietuvių gydytojus.
Tą vasarą ant mūsu namo stogo ir aplink jį buvo ypatingai daug gandrų smile.gif 9 mėnesiai pralėkė kaip viena akimirka, buvo ir silpnumo, ir miego priepuolių, ir dusinimo, bet viską atpirko tas nuostabus pilnatvės jausmas ir žinojimas, kad esu ypatinga, dvynukus nešiojanti, mama – tiesiog mėgavausi kiekviena diena, atsiribodavau nuo visų gąsdinimų, kaip bus sunku, o kai genetikė patvirtino, kad laukiamės porytės, kas sutapo su mano nuojauta džiaugsmui nebuvo ribų wub.gif
Gruodis, artėja šventės, kolegos vis būrė, kad gimdysiu anksčiau, kad reikės Cezario, bet vis dar tempiau. Pilvelis jau buvo sunkus, bet sulaukėme sutartos su gydytoju datos – priešventinės gruodžio 23 d. Išvakarėse dar kepiau kalėdinius meduolius ir kūčiukus, bet kadangi gimdymo veiklai prasidėti pačiai dar tikriausiai buvo anksti ir mažyliai dar norėjo būti mamos pilvelyje, teko juos truputį paskubinti. Ir štai po 6 valandų sąrėmių, „šampano“, vyro glostymų ir laukimo kada gi pagaliau susitiksiu su savo mažyliais - gimė Jis wub.gif - mažylis iš karto buvo suvyniotas ir atiduotas į tėčio glėbį, o po jo 20 min skirtumu Ji, kaip inteligentė kojelėmis is į priekį, bet labai tvarkingai, net gydytojai stebėjosi wub.gif Abu mažyliai jau po 30 min gėrė priešpienį, o mes su tėveliu pradėjome suvokti kaip šie Kalėdiniai stebuklai pakeitė ir praturtino mūsų gyvenimą visiems laikams...Kūčias, Kalėdas praleidžiame ligoninėje, mokydamiesi būti vieni su kitais, o Naujuosius metus jau sutinkame namuose. Visko buvo ir pradėjus auginti mažylius, tačiau net kai esame nuvargę, vis prisimename kokį kelią kartu nuėjome, kad šie mažyliai pas mus nuo debesies atkeliautų..
Šiandien pažvelgusi atgal į tą ašarų ir laukimo kelią galiu pasakyti kaip ir daugelis ilgai vaikučio laukusių porų, kad eiti tuo akmenuotu keliu buvo verta ir esame dėkingi žmonėms, kurie vienokiu ar kitokiu būdu mus priartino prie svajonės, nes viskas pasimiršta pamačius vaikučių šypsenas, gugavimą, rankučių tiesimą į tave ir tas praeitas kelias tikriausiai išmokė mus pačius būti labiau mylinčiais, kantresniais ir atsakingesniais už mums suteiktą Stebuklą – paleisti į pasaulį Žmogų ir jį puoselėti wub.gif

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis