Šuo (ir kt gyvūnai) ir naujas šeimos narys

papasakokit merginos kaip atejo vaikas i jusu seima kaip reagavo suo?mes turim europine laika.nezinau kaip reaguos.suo labai judrus i nepazystamus loja.siaip nekanda tik labai zaisti nori

As nusiveziau suni pas vaika ir supazindinau abu, ejom kartu pasivaikscioti. Is anksto zinojau, kad vaikas nealergiskas, nebijo sunu, zinojau, kad ir manasis suo su vaikais elgiasi "chamiskai" (sokineja, laizo), bet neagresyviai, pargiove pora kartu ant zoles kai nespejau sulaikyti. Ka daryciau kitaip? Supazindinciau suniui saugioje aplinkoje, nes suo truputi panikavo, nezinojo, kur randasi ir buvo per daug ispudziu. Is tos baimes sublogavo jai pilvukas. Vaikui viskas gerai. Dabar- padruzkes, miegojimas vyksta kartu. Manasis irgi judrus, sokinetojas, tai vaikas buvo instruktuotas, ka daryti tokiu atveju. Tik aisku mano mergaite kelis kartus uz tavo vyresne. Jei cia pirmas tavo vaikas ir suo negyvenes su mazais vaikais- teks padirbet jau vaikui esant namuose, kad suo susivoktu hierarchijos pakeitimuose.

Maniskis tai ziauriai lojo, o vaikas klyke ir bande is namu visais imanomais budais pagebti Per laika apsiprato, bet draugystes nera iki siol.

kadangi mūsiškė irgi iš globos namų, tik gyvūnų, tai viskas vyko super sklandžiai, bo mūsų kalytė iš proto eina dėl kiekvieno ir žiauriai draugiška. Rytais laukdavo kol vaikai atsikels ir tik tada bėgdavo laukan rytiniam pomyžiui Dabar tiek mums tiek vaikams begalinis ilgesys mūsų ciuckai, nes liko namuose ir laukia kada sugrįšime, tikiuosi nespės visai pamiršti. Vaikai kasdien prisimena mūsų šunėką.

identiška situacija, tik pas mus ciucius

viskas priklauso nuo šuns charakterio ir pačio vaiko. jei vaikas labai baikštus,atsargus tai pasaugokit. Mes labiau vaiko žiūrėjom nei šuns pirmą susipažinimo minutę, kad neišsigąstų, kad susidraugautų. pas mus labradoras, bet masyvus didelis, mėgėjas pašokinėti.. tai vaiko baimės ir smalsumo akys buvo didelės pirmą vakarą. stebėjo, lipo kuo aukščiau.. bet paglostyti išdrįso labai greit ir matėm, kad smalsumas ir įdomumas išstumia baimę. dabar geriausi draugai kartu pamiega, padūksta, pasikalba, žaidžia.. šuo manau irgi džiaugiasi naują draugą atradęs jam kuo daugiau draugų - tuo geriau

Pas mus prasideda pats įdomumas. Kai pernai parsivežėme mažiukę, šuo šiek tiek pavydėjo, tačiau nelabai daug. Bent jau nesulyginsi su depresija kuri buvo apėmusi šunį kai dičkė parsinešė dekoratyvinį peliuką. Tada buvo juodas pavydas - iš pavydo net riešutus ir saulėgrąžas (peliuko desertą) ėsdavo.

Pats įdomumas prasidėjo, kai mažė ėmė ropoti, stotis, žaisti. Pirmiausia užpelengavau šunį, kad jis ėmė iš jos atiminėti žaislus. Mažė paima žaislą į ranką, o jis sukanda žaislą iš kitos pusės neliesdamas jos pirščiukų ir labai lėtai, bet stipriai traukia kol atima. Mažė aišku paleidžia dūdas... Išauklėjome, dabar nebematau, kad atiminėtų.

Tačiau apskritai šuns susidomėjimas žaislais, pavyzdžiui lego, išaugo nerealiai. Ėmė žaisti su lego detalėmis, lego traukinukais (kitaip sakant žaislai ėmė dingti iš akiračio).

Jei jau mažė ką nors valgomo graužia ir jai iškrenta iš rankų, šuo nežinia iš kur išdygsta, akimirksniu pačiumpa ir nusineša (su kitais šeimos nariais taip niekada nedaro).

Jei pakviečiame mažę tam, kad ką nors duoti, šuo prisistato tuo pat metu ir bando užkišti savo snukutį, kad jam būtų pirmenybė. Net jei tas duodamas daiktas - tuščia dėžutė pažaidimui.

Šiandien mačiau kaip mažė prikiša prie šuns vaflį ir kai tas išsižioja paimti - atitraukia ir patenkinta kikena. Ir taip kokį dešimt kartų iš eilės. Beje, tą sugalvojo pati, niekas šeimoje taip nedaro. Šuo kantriai dalyvauja žaidime (jei taip bandytų elgtis suaugęs - šuo įširstų ir imtų loti ar urgzti).

Va toks va mūsų mažės ir šuns bendravimas