Įkraunama...
Įkraunama...

Depresija.

QUOTE(Gotiša @ 2013 07 11, 22:35)
aš pastebiu, kad kas kitiems normalu ir natūralu, mane liūdina, atrodo atvirščiai.


Man rodos nera jokio objektyvaus normalumo. Kiekvienam savo, ir kiek tau tai ka jauti ar galvoji atrodo normalu, kaip tau, tiek ir yra normalu.
Toks neigimas, kalte kad gimei, nenorejimas gimdyt vaiku ir pan. nera koks nors visai neregetas poziuris, as kartais su tokiu susiduriu ir kitur.
Papildyta:
QUOTE(Pinot noir @ 2013 07 12, 12:06)
Tas įvaryto į kampą gyvūno jausmas.
Kai negali kažko pakeisti, kai niekas nepriklauso nuo tavęs.
Labai pasigendu Notmiau. Kur dingo? g.gif


Man toj baisioj nevilty vis tiek beveik niekada nebuna jausmo nebuti. Labiau gal desperatiskai noriu buti kitaip, nu kad kazkaip imtu ir pasikeistu kas nors. Pamenu net psiche stebejosi, kai as taip kankindamasi, vis tiek nenorejau mirt, o nezinia is kur turejau lukesciu kad tas bejegiskumas praeis.

Notmiau gal dirba. Arba atostogauja.
Siaip tai visos dingusios.
Atsakyti
QUOTE(gėlių darželis @ 2013 07 12, 12:41)

Man toj baisioj nevilty vis tiek beveik niekada nebuna jausmo nebuti. Labiau gal desperatiskai noriu buti kitaip, nu kad kazkaip imtu ir pasikeistu kas nors. Pamenu net psiche stebejosi, kai as taip kankindamasi, vis tiek nenorejau mirt, o nezinia is kur turejau lukesciu kad tas bejegiskumas praeis.

Notmiau gal dirba. Arba atostogauja.
Siaip tai visos dingusios.

Būtent to aš ir norėčiau. Bet turbūt irgi nuo charakterio priklauso.
Aš ir be depresijos visada buvau pesimistė, tik tiek, kad turėjau svajonių, kurios mane palaikė. Bet kai vienu metu supratau, kad nebūtinai jos išspildys, ir iš viso, kad niekada nieko nebus taip, kaip aš norėčiau, tai nieko ir neliko.
AD yra blogis, bet aplanko toks jausmelis, kad aš pasmerkta, nes įtariu, kad po kelių mėnesių man vėl teks su jais draugauti. Tik nežinau, ką rinktis, ar pamažu grįžtančią tą siaubo būseną, ar AD. Bent jau vasarą nuo jų noriu pailsėti.
Bet kaip neatsakingai gydytojai skiria tuos AD. Mano draugė nuo vienų per kelis metus priaugo 40 kg doh.gif Galų gale patekus į PL, jai ten nuėmė visus AD, ir ji dabar jau žmogum jaučiasi.
Atsakyti
QUOTE(Pinot noir @ 2013 07 12, 13:14)
Bet kaip neatsakingai gydytojai skiria tuos AD. Mano draugė nuo vienų per kelis metus priaugo 40 kg doh.gif  Galų gale patekus į PL, jai ten nuėmė visus AD, ir ji  dabar jau žmogum jaučiasi.


O kas yra atsakingai? Jeigu jie patys nevartoję, nė nežino kas tai yra. Jie tokie patys išmokyti teoriškai, kaip ir ką skirti. Žmogus pats atsakingas už tai ką vartoja, skyrimas yra tik pasiūlymas. Apie AD yra prirašyta krūvos įspėjimų. Šiaip tai gydytojai nesuvokia net kai kurių žmogaus būsenų, ne kartą susidūriau su tuo. Va ligoninėj kai ką nors skiria, tai stebi kiekvieną dieną, ir reaguoja. Pvz ten kur buvau, paskirdavo tai to tai ano, bet pastebėję ką nors nenormalaus elgesyje ar būsenoje, iš karto nuimdavo. Ir kaip taisyklė geriausiai dauguma jausdavosi iš viso be Ad arba su visai mažom dozėm.
Atsakyti
QUOTE(gėlių darželis @ 2013 07 12, 13:44)
Apie AD yra prirašyta krūvos įspėjimų.

Apie visus vaistus taip. Jei skaityt informacinius lapelius, negalima gerti nieko.

Noras "pasiskersti", manau, yra silpnumo israiska. Nes, objektyviai ziurint, kiek zinau apie vienu ir kitu situacijas, ne vienos padetis nera tokia sunki anei beviltiska, kad beliktu numirti.
Tiesiog susidurus su sunkumais nera drasos kovoti, o norisi sprukti. Kadangi fiziskai pasprukti neimanoma, ar pasprukus kiltu dar didesniu sunkumu, kyla mintys apie susinaikinima.

Nzn is kur tai. Gal tiesiog silpnos nervu sistemos apraiska.
Atsakyti
QUOTE(Madam Pelargonija @ 2013 07 12, 13:53)

Noras "pasiskersti", manau, yra silpnumo israiska. Nes, objektyviai ziurint, kiek zinau apie vienu ir kitu situacijas, ne vienos padetis nera tokia sunki anei beviltiska, kad beliktu numirti.



Kai kam tai noras pasprukti nuo situacijos. Bet dazniau gal kazkokie marazmai galvoje, mintyse, jausmuose ir pan. Būna tas noras nebūti net nesant jokiems objektyviems sunkumams. Ir jeigu galvoje viskas tvarkoj, bet kuri situacija atrodo kazkaip issprendziama, ar bent jau nera tiek svarbi, lyginant su gyvenimu.
Cia toks nevaldomas dalykas.
Atsakyti
QUOTE(gėlių darželis @ 2013 07 12, 13:44)
O kas yra atsakingai? Jeigu jie patys nevartoję, nė nežino kas tai yra. Jie tokie patys išmokyti teoriškai, kaip ir ką skirti. 


matai, kai gydytojui žmogus pasakoja, kad po nakties neranda pusės maisto produktų, ir neprisimena, kas juos suvartojo, nes mirta..kažkoks taip užglušino savikontrolę ir sąmonę, kad valgydavo miegodamas, o gydytojas nereaguoja ir toliau rašo tą š..., tai jau nežinau kaip pavadinti.
Čia galima juoktis, jei nebūtų graudu. Kartą žmogus sąmoningai likvidavo visą maistą, kad neturėtų ko valgyti miegodamas, bet pamiršo užsilikusius kačių konservus. Ryte jų neberado... Skardinės ir šakutė voliojosi prie lovos...

Jie tikrai nežino tų būsenų, net kartais nesupranta apie ką kalbama, tik teoriškai žino, kad kažkas ten jaučia tą ir tą.
Aš dabar pradėsiu save graužti, kad tiek metų juos vartojau, kai man nereikėjo arba reikėjo pačių silpniausių iš egzistuojančių. Bet labai pasitikėjau savo gydytoja. O tie šalutiniai, neaišku kuri blogybė didesnė.
Neseniai buvo baisus PA. Bet kadangi aš žinojau, kas man yra, tai kažkaip susitvarkiau.
Bet gal nesigraušiu. Bent išgyvenau kažkaip, ne nuo AD, o gal nuo saviįtaigos, kad va, aš gydausi, tai man turi būti geriau, o jei ne- tai bus.


Papildyta:
QUOTE(Madam Pelargonija @ 2013 07 12, 13:53)

Noras "pasiskersti", manau, yra silpnumo israiska. Nes, objektyviai ziurint, kiek zinau apie vienu ir kitu situacijas, ne vienos padetis nera tokia sunki anei beviltiska, kad beliktu numirti.
Tiesiog susidurus su sunkumais nera drasos kovoti, o norisi sprukti. Kadangi fiziskai pasprukti neimanoma, ar pasprukus kiltu dar didesniu sunkumu, kyla mintys apie susinaikinima.


thumbup.gif
Mano nesuformuluotos (nes nemoku taip) mintys.

Graužia mane sąžinė už tokias mintis. jei kokia nepagydoma mirtina liga, tai kažin, ar aš (ir kitos) norėčiau nebūti ir susinaikinti. Būtų gaila išeiti ir kiekvienas smilgos stiebelis būtų brangus.
Verta būtų išmokti kokios minčių kontrolės pratimų.
Atsakyti
QUOTE(Gotiša @ 2013 07 11, 21:14)
Surf, tame ir esmė, kad pafilosofavimai.  verysad.gif gal ir mama pan. atsakytų kaip pirmas punktas tavo... bet man labai gaila... viską man atiduotų, paskutines kelnes, kad tik man būtų gerai... tos mano mintys atsitiktinės, nes, tiesiog man sunku gyventi. gyvenimas yra kančia. norėčiau būti negimusi.
nefilosofuojant-juk tiesiog negalvojo. sugulė ir pasidariau aš. nei  kam to reikėjo, nei ką. išperėjo nesigilinant bus laiminga-nelaiminga ir pan.
aš žiauriai myliu mamą, bet kad gimiau, priekaištas liks...
niekas iš manęs nieko nesitiki ir pririšęs nelaiko. aš pati nieko nenoriu seniai.
ai...  verysad.gif  ne tame čia esmė. esmė, kad nėra prasmės nei gyvent, nei mirt, nei egzistuoti išvis. man tokio pobūdžio mintys vienądien, tikiu, mane pasmaugs.



QUOTE(Pinot noir @ 2013 07 11, 21:39)
Neseniai kalbėjausi su tokia pagyvenusia, bet labai jaunatviškai atrodančia faina moterim. man netyčia išsprūdo, kad taip esu pervargus, kad gyvent nenoriu. Ji paklausė, ar aš rimtai? Taip, sakau, būna tokių minčių. Ji labai nustebo, sako "aš gyvenime norėjau mirti tik vieną kartą, kai sūnų gimdžiau. Tokie buvo sąrėmiai, kad tuo metu tikrai norėjau numirt, kad nekentėt skausmo". Tai tada nustebau aš, nes man iki šiol atrodė, kad toks noras, kaip mano, kartais natūraliai atsiranda daugumos žmonių galvose. Pradėjau net atsargiai visų  klausinėti. Pasirodo, kad tikrai ne. Dabar šitu klausimu daug galvoju, ir tikrai jaučiuosi kaip nesava, nes jau atrodė, kad kažkaip tvarkausi su ta depresūcha. schmoll.gif  Bet tikrai kartais būna bloga, gal dėl nuovargio, ir dėl to, kad negaliu tiek ir taip daug ko padaryti, tai natūraliai išlenda noras "nebūti", kad kažko nekentėti.  schmoll.gif

Patiko (na labai sąlyginai išreiškiantis mintį žodis, bet tinkamesnio dabar nerandu) girdėta mintis, apie tai, kad užtenka vaikystėj dėl kokių nors priežasčių patirti nenoro gyventi būseną ir užsikuria savęs susinaikinimo mechanizmas, kuris žmogų taip ir pjauna.. vieni susitvarko.. kiti susitvarko kitaip. Kodėl taip atsitinka matyt niekas negali pasakyti.
Man blogai, bet dabar turbūt ta lengvesnė forma, kai noriu pakeisti mintis.. ir gyventi (blogiausiu atveju pabėgsiu į Indiją).
Atsakyti


QUOTE(Madam Pelargonija @ 2013 07 12, 12:53)
Noras "pasiskersti", manau, yra silpnumo israiska. Nes, objektyviai ziurint, kiek zinau apie vienu ir kitu situacijas, ne vienos padetis nera tokia sunki anei beviltiska, kad beliktu numirti.
Tiesiog susidurus su sunkumais nera drasos kovoti, o norisi sprukti. Kadangi fiziskai pasprukti neimanoma, ar pasprukus kiltu dar didesniu sunkumu, kyla mintys apie susinaikinima.

Nzn is kur tai. Gal tiesiog silpnos nervu sistemos apraiska.

aš irgi manau, kažkas pan. na, aš vadinu tai bejėgiškumo jausmu, pavargimu nuo savęs (t.y. būsenų). bet esmė ta pati.
ir aš manau, kad nei vienai nėra kažko tragiško gyvenime. iš kur tos tragedijos galvoj, Dieve mano. sad.gif

Darželi, normalumą aš ten apdainavau savajį, lyginant su tuo, kokia būnu rami, kokia būdavau, tarkim, iki tėvo ligos. tai čia mano pvz. skaitau, tada buvau normali. dabar kai pagalvoju, turėjau tą polinkį visadą į, sakykim, depresijas, bet jos nebuvo man tokios nesuvaldomos, be to praeidavo, neatsiliepdavo skaudžiai, lyg ir nebūdavo, kad atrodydavo, kad negaliu kažko, ko dabar, būna, atrodo, kad negaliu.

o klaida vėl išlindo darbe... vėl visa laimė ne mano vienos, bet....... visos tos klaidos, apie ką čia paskutiniu metu vis rašinėju, padarytos gegužę. nemenu, kas man linksmo ten darėsi.
Atsakyti
QUOTE(NatallyZu @ 2013 07 12, 14:27)

Man blogai, bet dabar turbūt ta lengvesnė forma, kai noriu pakeisti mintis.. ir gyventi (blogiausiu atveju pabėgsiu į Indiją).

Kodėl blogiausiu atveju? ten galima vykt ir tikint, kad išsigelbėsi. g.gif Ar turi galvoj, kad nesaugu ten, todėl... Nesupratau iki galo g.gif
Atsakyti
QUOTE(Gotiša @ 2013 07 12, 15:56)
dabar kai pagalvoju, turėjau tą polinkį visadą į, sakykim, depresijas, bet jos nebuvo man tokios nesuvaldomos, be to praeidavo, neatsiliepdavo skaudžiai, lyg ir nebūdavo, kad atrodydavo, kad negaliu kažko, ko dabar, būna, atrodo, kad negaliu.



As irgi ilga laika, turedama stipru polinki i depresija, ir asmenybes sutrikima jau nuo vaikystes, kazkaip isgyvenau trisdesimt metu, visai padoriai, ir gan kietai viska pereidama, ka buvo sunku pereiti. Pradejau visiskai luzti ne taip seniai.
Gali buti, kad su amziumi psichika tampa maziau atspari, lygiai kaip fizinis kunas ir visa kita. Kazkuri laika dar pats organizmas ar smegenys susidoroja, o paskui nebegali.
Nors aisku, buna tie blogumai ir paaugliams, ir net vaikams. Bet dazniau gal jie situaciniai, itakoti hormonu ir pan.
Papildyta:
QUOTE(Pinot noir @ 2013 07 12, 16:21)
Kodėl blogiausiu atveju? ten galima vykt ir tikint, kad išsigelbėsi.


As tai supratau, kad cia paskutinis variantas, kuris liktu isbandzius ir nepavykus kitiems.
Net nezinau, kas man butu tas "blogiausias atvejis".
Atsakyti
nu man nebuvo ryškus tas polinkis. g.gif
nors kai čia "gydžiaus" vasaruškėj psichuškėj, tai sakė, kad 17-24m man buvo depresija. nu buvo man tuo laikotarpiu sunku, bet kažkaip visai kitaip nei dabar. g.gif nu visai visai kitaip. ir nebuvo to nesugebėjimo kažko. tikriausiai, ir atrodydavau, tarpais ne tiek kokia tai ala depresikė, bet šiaip padoriem žmonėm nelabai suprantama. bet manęs tada tas neglumino.
Atsakyti
QUOTE(Surf7 @ 2013 07 11, 22:56)
Jaučiu, kad vienam vaikui daugiau atsakomybės užkraunama vis tiek. Juk nelabai galėtum pvz., išvykti į užsienį ir paieškoti geresnio darbo? unsure.gif

O kai ne vienas, visvien ''užkraunama'' vienam. Kiti gyvena, o tas vienas...
Atsakyti