Tą neįprastą birželio dešimtosios dieną ir prasidėjo mūsų susitikimo istorija. Jau nuo pat ryto buvo apėmusi keista nuojauta ir jaučiau keistus pamaudenimus pilve, pereinančius į nugarą. Tačiau mums iki termino dar dvi savaitėlės, dar daug visko nuveikti norisi, ne aš dar tikrai negimdau
Keista, bet tie skausmeliai turi kažkokį periodiškumą ir jau atpažįstu kada nuvilnys nauja jų banga. Vakaras. Tvarkaus namus, valgau ledus, kad nusiraminčiau, o tašė į gimdymo namus dar nebaigta krauti. Juk aš gimdysiu po dviejų savaičių ir aplamai kokie čia ruošimaisi ligoninėn, kai naktis ant nosies Paguldau vyresnėlę miegoti ir mąstau eit miegot pati. Dėl visa ko dar nenusirengiu ir atsigulus pajunta kaip mane apima keistos drebuliuko bangos, o tas skausmas kartojas ir dar stiprėja. Nu ne, nenoriu ligoninėn, bet rankos pačios ima greituoju būdu užbaiginėt krauti tašę O kaip ji greit kraunasi, kai jau reikalas prispiria Atsisveikinu su miegančia vyresnėle ir jau žinau, kad rytas jai atneš ištikimą draugę visam gyvenimui sesutę. Tik ji dar to nežino, saldžiai miega ir nenujaučia laukiančių pokyčių.
Važiuojam naktinėmis Kauno gatvėmis, stabtelim degalinėj nusipirkti vandens. Vasara ir koks gražus naktinis, šiluma alsuojantis miestas. Ech kaip norėtųsi dar taip nerūpestingai pasivažinėti. Tik naujos skausmo bangelės grąžina į realybę. Atvažiuojam į GN, skambinam į duris. Visi atrodo giliai įmigę. Pagaliau durys atsiveria. Mane apžiūri, kolkas tik vienas cm, bet sąrėmius jau fiksuoja, ir kaip suprantu normalius, tad pakuojamės į gimdyklą. Ten leidžia laukti. Skausmai dažnėja ir stiprėja. Jau nebenoriu nei sėdėt, nei vaikščiot, susirangau į kamputį ant minkštasuolių, gimdymo lova kažkodėl nevilioja
Dar laukiam ir mama mia kaip skauda, nugarą atrodo perlauš pusiau, per sąrėmius imu verkti balsu. Tada be galo lėtai (turbūt man taip tik atrodė kenčiant skausmus) suruošia man epidūrą. Eina sau durkit greičiau, duokit man tos saldžios ramybės nuo šito skausmo. Pagaliau palaima! Vaikščiot jau nebeleidžia, bet leidžia nusnausti. Atsivėrimas jau 5 cm. Dar laukiam. Bet... ir vėl pamatau nerimą gydytojos veide. Kraujuoja iš gimdos. Atsivėrimas kolkas tik 6 cm. Skatint nebegali. Grėsmė iškyla ir man ir vaikučiui. Viskas pradeda bėgt kaip pagreitintam filme, aš jau nebeturiu jėgų verkti, kad vėl tokia pati pabaiga. Mane greitai greitai veža, tik sukas lubos prieš akis, kaip vėsu toj operacinėj. Dar bandau aiškint gydytojams, kad aš viską jaučiu, kaip jūs mane pjausit. Man primygtinai deda deguonies kaukę, bandau išsisukt, nes nuo jos atrodo tik pykina. Iš paskutinių jėgų paprašau užmigdykit mane. Atrodo nuo šio prašymo praėjo tik sekundė ir man jau rodo Justytę o kokia ji gražutė, mažutė. Skruostais rieda ašaros. Operacijos nepamenu kaip pirmąjį kartą, nes tikrai miegojau. Ir vėl naktis, medžiuose aplink GN gieda lakštingalos, glaudžiu dukrytę prie savęs ir neįprastai ramu, gera, jauku ir gražu. Ir kaip tu mažute žinojai, kad pats gražiausias metų laikas gimti birželio vidurys. Kai tokios trumpos šviesios naktys, kai oras kvepia gėlėmis, kai atrodo viskas aplink džiaugias tavo atėjimu.
Kitą savaitėlę mums jau mėnuo, bet ši birželio istorija visą gyvenimą išliks mano ir tikiuos tavo, dukryte, širdyje. Myliu tave be galo.
