Knygų skaitytojų klubas, 86 laida

Tai va, galvoju, kad geriausiu atveju atidedu kol kas.

Kaip atgijusi tema... Uztrukau, kol viska perskaiciau nuo paskutinio apsilankymo

Atnesu man patikusia Neil Gaiman paskaitos santrauka, gal dar kam bus idomu:

Apie bibliotekas, skaityma ir svajones (angliskai)

"Atspalviu" neskaiciau dar (turiu skaityklej), tai neturiu ka pasakyti aktualia tema

Ačiū

ne šiaip literatūra - Zis daktaro laipsnį toje srityje ginasi. O mergaičiukė visiška

Pažiūrėjau "Atspalviai" neįdėti ir į SM knygų klubo svetainę-ar čia sąmoningas ignoravimas ar dar neprisikaupė komentarų..

sveikinu ir aš
Papildyta:


aš manau, kad mūsų svetainės bitelės tiesiog nespėjo

Dėkui

Gera, kai tema atgyja. Kaip tik šiomis dienomis pagalvojau apie savo skaitymo ypatumus. Beveik 2 mėnesius skaičiau ,, Mano vardas Raudona". Skaičiau ilgai. Ir, kaip vėliau supratau, ne vien todėl, kad neturėjau laiko - knyga pakankamai sunki ir ne iš tų, kur galėtum per dieną perskaityti kelis šimtus puslapių. Buvo gera. Pabaigus pagriebiau kažkokią knygiukštę, iš tų tikrų istorijų, kur literatūrinės vertės nė kvapo, bet yra įdomios. Aš ją rijau... Irgi buvo gera Nori nenori bet skaitymą lygini su maistu. Pirmasis - sveikas, gal net gurmaniškas valgis, antrasis - makdonaldas. Gal tikrai žmogui visko reikia. Suprantama, malonumą patiri skaitydamas gerą literatūrą, bet yra ir mechaninis skaitymo malonumas. Jaučiu, tiktų palyginimas ir su seksu, bet, nors atspalvių neskaičiau, pažiūrėjus į tų knygų storumą ir kai kuriuos atsiliepimus, paaiškėtų, kad geriau skaityti ilgai ir lėtai

Kažkada labai suintrigavo Marakeš atsiliepimas apie Olgos Tokarczuk knygą „Bieguni“. O šiemet juk Lenkų literatūros metai Knyga fragmentiška, savotiškas skiautinys, tekstą sudaro daugybė trumpesnių ir ilgesnių paskirų istorijų. Kai kurios nutrūksta ir yra tęsiamos vėliau. Kai kurias istorijas sieja tam tikros detalės, simboliai. Dėl to fragmentiškumo knyga labai tinkama skaityti kelionėse, aš skaičiau tiesiog visuomeniniame transporte. Nepameti minties, nepasimiršta, nereikia ypatingo susikaupimo.
Viena knygos tema – kelionė po pasaulį; kita tema – kelionė po žmogaus kūną. Būtent tas anatominis sluoksnis ypač patiko. Vien iš jo būtų išėjęs neblogas anatominis-istorinis romanas. Skaičiau, kad autorė dalyvavo rašytojų programoje ir Amsterdame rinko medžiagą apie anatomijos istoriją nuo XVII a. iki šių dienų, domėjosi anatomijos teatru. Mano manymu, labiausiai nusisekusios istorijos apie olandų anatomą F. Ruyschą, kurio preparatų kolekciją 1717 m. nupirko Petras I; apie kolekcijos transportavimą laivu; apie anatomą P. Verheyeną, aprašiusį fantominį skausmą; specialiai Brūkšniukui – puiki istorija „Šopeno širdis“. Neįsivaizduoju šio romano kaip audioknygos, nes visos tos išnašos apie žymiausius anatomus, anatomijos istoriją yra neatsiejama teksto dalis, o kaip būtų įgarsinus?
Nežinau, kaip skamba tekstas originalo kalba, nes skaičiau rusiškai, bet stilius labai paveikus, įtraukiantis. Skaitymas savotiškas tik dėl neįprastos knygos struktūros. Iki galo nesupratau istorijos apie Kunickį
Na ir, aišku, ačiū Dolitlei

Kažkada mane taip pat suintrigavo. O dabar dvigubai.
Klausimas Marakeš: gal turi šią knygą lenkiškai? Jei jau tokie metai, reikia skaityti originalo kalba.

Dar apie kelis vasaros skaitinius:
Etgaro Kereto „Ilgintis Kisindžerio“. Neabejotinai gera knyga, bet man gal per daug novatoriška Kai kurie apsakymai įsiminė labiau, kai kurių jau net nebepamenu, bet turbūt ne mano rašytojas Kaip yra sakiusi kažkuri knygė, „nepamilau, nesugildė širdies“

Arto Paasilinnos „Kaukiantis malūnininkas“. Tai pirma mano pažintis su šiuo rašytoju. Daugelis jau skaitė, tad nebesiplėsiu, bet stilius puikus, labai įtraukia, tikras skaitymo malonumas. Noriu daugiau

Liudmilos Ulickajos „Kukockio kazusas“. Nusivylimas Knyga per daug išpūsta, būtų nieko praradusi, jei antrosios dalies apskritai nebūtų. Ir dar paaiškinkit man, ką siužetui romano pabaigoje duoda istorija apie maniaką Semioną? Nebent kad nebereikia plėtoti pasakojimo apie tolesnį Sergejaus gyvenimą, bet ar ne per lengvas ir banalus sprendimas? Man regis, autorei reikėjo apsiriboti tiesiog Kukockių šeimos istorija, postalinistinės Rusijos aprašymu ir medicininiu-moksliniu sluoksniu, o visiškai atsisakyti visos tos mistikos. Gal kas skaitė rusiškai, nes bent jau man kažkuo neįtiko ir lietuviškas vertimas, pasirodė dirbtinokas, ypač pabaiga. Kaži, Ulickajai ar vertėjui kvapo pritrūko? Pavyzdžiui, „<...> iš pilvo kyšojo kito, trokštančio išsiveržti į laisvę, kliento rankelė...“ arba „nupiepo nuo riksmo“

Nai ir, pabaigai, apie vaikiškas knygas.
Kęstučio Kasparavičiaus „Sapnų katytė“, anot maniškio, per daug mergaitiška. Viskas gražu, teisinga, bet ir man kažkokio cinkelio joje pritrūko. Per daug sterilu. „Baltasis dramblys“ patiko kur kas labiau.
Sveno Nordqvisto „Findusas stovyklauja“, „Lapių medžioklė“ ir „Findusas išsikrausto“ – tęsiniai apie dėdulę Petsoną ir jo katiną Findusą. Tokio įspūdžio kaip pirmosios jau nebepaliko, gal kad nebėra netikėtumo
Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino istorija“. Labai graži istorija, bet gal net per graži, holivudinė, pasigedom su vaiku išdaigų, kažkokio lengvo, vaikiško linksmumo.
O labiausiai norėčiau rekomenduoti Edgaro Valterio knygą „Puokiai“. Laaabai patiko ne tik vaikui, bet ir man.

lenkiu galvą perskaičiau pusę Idioto...ir pasidaviau nors rusų klasika labai labai...