Sveikos,
Prieš keletą dienų, antrą nakties, užverčiau
Julian Barnes "Pabaigos jausmo" paskutinį puslapį. Ši buvo jubiliejinė 50-ji šiais metais perskaityta knyga.Labai patiko. Skaičiau su pasimėgavimu, leidausi tarsi vedžiojama už nosies, sprendžiau rebusą kas, kaip, kodėl, ir pabaigoje greit triokš pokšt keberiokš viskas apverčiama "aukšyn kojom", t.y. susirikiuoja viskas į vietas. Nežinau kaip jums, bet man pabaiga vistik paliko klaustuką

. Gal, kad naktį baigiau ar kažką praleidau.
Patinka man tokios knygos kurias perskaičius, jos dar neleidžia griebtis kitos skaityti, o dar kurį laiką gyvena tavyje ir verčia susimąstyti, kad ir apie tai
,kaip šioje knygoje, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus.
Joje pagyvenęs vyras (Antonis) pasakoja savo prisiminimus iš jaunystės laikų, apie praradimus, patirtus jausmus, ir kad kartais susidaryta nuomonė apie kitus, po daugelio metų, buvo klaidinga.
Knygos moralas gabūt būtų toks:neskubėkime teisti ar smerkti,nepasiduokime pirmam įniršiui, pykčiui,ar nuoskaudai.
Liūdna,kupina pabaigos jausmo ir išjausta knyga.Rekomenduoju.
QUOTE(Darbinga @ 2013 11 05, 19:37)
Paskutiniu metu man sunku rašyti apie knygas, kurios paliko didelį įspūdį. Nejaugi tai egoistinis noras pasilaikyti sau ir nesidalinti?

Kita vertus, tokios knygos sukelia tiek minčių ir jausmų, kad juos sunku apsakyti... Profai kritikai bent jau gali remtis kokiomis nors teorijomis, bet o ką daryti paprastam skaitytojui

Tokiu būdu "pasilaikiau" Saramago "Evangeliją pagal Jėzų Kristų" ir , bijau, kad nieko doro negalėsiu papasakoti apie
J. Barnes'o "Pabaigos jausmą". Galbūt tai knyga apie atminties labirintus, prisiminimus, atsakomybę? Ji tobulai sukonstruota, sakiniai išbaigti, glotnūs, tačiau tai tik paviršius, o po jais marių marios emocijų, jausmų ir galvoskaudžio...
Perskaičiusi net pyktelėjau ant autoriaus, nes Barnes'as nebūtų Barnes'as, jei skaitytojui nepaspęstų spąstų - neužduotų rebuso, kurį gali dėlioti ir perdėlioti, bet vis tiek nesuvokti iki galo... O knygelėje viso labo apie 155 psl. ir paskaitoma ji lengvai, tik kažin ar lengvai perprantama.
Ir dar galvoju, kad ši knyga neskirta jauniems žmonėms, ji labiau tiems, vyresniems, kurie jau pajuto tą šaltą pabaigos dvelksmą ir atminties reliatyvumą, kuomet prisimeni įvykį, kuris, rodos, vyko visai neseniai, tačiau gerai pagalvojęs suvoki, kad jau prieš dvidešimt metų...Manau, kad šią knygą skaitysiu dar ne kartą.
Labai taikliai ir gražiai tu čia parašei.Tik pamąsčiau

, o gal kaip tik reikia ją pasiūlyti ir jauniems žmonėms,kad jaunystės klaidos neatsirūgtų senatvėje.
Savo atsiliepime parašiau,kad "Knygos moralas gabūt būtų toks:neskubėkime teisti ar smerkti,nepasiduokime pirmam įšniršiui, pykčiui,ar nuoskaudai" manau tinka ir jauniem, nesvarbu,kad pagyvenusio žmogaus prisiminimai ir gal nelengvai perprantama.
QUOTE(Akmenskeltė @ 2013 11 06, 17:35)
o aš kaip tik tas tas dvi (kajoko ir Marčėno) pagriebiau. Mėgaujuosi "Sakiniais" dabar
Kitą dieną nunešiau dvi knygas kurias buvau palikusi namie,tai vis tik dar radau Marčėno "Sakinius"ir Donaldo Kajoko"Lapės gaudymą" . Lapę, tai jau ir "sugaudyt" spėjau.Pirma pažintis su D.Kajoko kūryba.Maloniai mažais "gurkšneliais" suskaičiau tuos mažus eseisiukus.Patiko.Reiks kada Ežerą pabandyt.
Mačiau dėl meeto kažką rašėt.Tai jei kada organizuosit prisijungčiau.Man visada mieliau gyvai kalbėtis apie knygas,nei rašyti. Nesigauna taip gražiai kaip kitoms jas aprašyti,nes visada jau kirba galvoje,kaip greičiau griebt knygą skaityti.
na labanakt
einu dar pora psl.paskaitysiu.Jau baigdinėju J.Evans "Filosofija kasdienai"