Globėjai ir įtėviai kalba apie viską

Ačiū labai. Ramutei kaip buvo sunku- galiu tik įtarti, bet aš už tai žinau kaip ji augino vaikus, ir kiek ji į juos sudėjo, ir jei jai pagalbos ir supratimo nebuvo, ką labai aiškiai nujaučiu...

Papildyta:


Galiu tik pritarti Andro. Nepadėtų. Net nebandant tai yra aišku. Tiesiog matai suvokimo ribas. Manau, jog muštynės sukeltų tik dar didesnę agresiją kuri ir išsilietų kažkur kitur, gal net daug žiauresne forma. Ligoniui nieko nepaaiškinsi- jie klausosi savo vidinių balsų ir vidinių veikėjų. Kai džiaugiuosi tomis, kurioms netenka susidurti su tuo, su kuo kai kurios iš mūsų jau susidūrėm.
Parašyti yra - atiduotas- paprasta. Pats procesas nepaprastas. PAėmei svetimą- auginai savo- ir atiduodi savo vaiką. Tas jausmas, kad tu esi bejėgis, kad tu negali, kad jo liga nugalėjo tavo pastangas, kad tu toj kovoj silpnesnė. Daug gali surašyt kas darosi viduj to, kuris žino jog sprendimas jau yra priimtas, bet pats to sprendimo taip lengvai kaip parašai raštu priimti negali. Aš tai žinau ir išgyvenu pati tai. Į daug klausimų neturiu atsakymo.

Ar Ziogas supranta kas dabar bus?

ne, nes su juo apie tai dar nekalbėjom. Kalbėsim tada kai jau turėsim ką pasakyti, dabar jis gyvena įprastą gyvenimą. Eina į mokyklą, valgo, žaidžia, eina į kiemą.
Tas kai turėsim ką pasakyti yra- kai žinosiu atsakymus iš VTAT. Bet pirmiausia dar kartą bandysim patekti į stacionarą išimties tvarka, palanakys socialinį dienos centrą, ten dar padirbės specialistai. Kelias dar yra labai tolimas- aš visai nenoriu padaryti klaidos jam, ir jo atžvilgiu. Jis irgi yra mano vaikas. Yra labai nelengva abiejų vaikų atžvilgiu.
Paėmė policininkė Džiugo parodymus, ir mano.

Tu gal susvyravai del sprendimo? kazkodel tai man susivaideno... As jau nebesvyruociau, ko gero. Nesu tokia stipri.

ne, aš nesusvyravau, ir sprendimas net ne mano o sąlygotas ligos. Atsitikimas su Džiugu tai toks taškas, kuris parodė jog jis šeimoj gyventi nebegali. Jokioj šeimoj.

Supratau

Alfija, o tu žinojai apie Žiogo ligą prieš jam ateinant į jūsų šeimą ar tai išaiškėjo vėliau? Sorry, gal ką praleidau, bet Žiogo ligą užfiksavau tik dabar, kažkaip man visada atrodė, kad sunkumus su šiuo vaiku sąlygoja jo gyvenimiška patirtis...

pirmiausia tai aš iš viso nežinojau jog jo byloje, pirmose VRC išvadose kurias jis turi užrašyta- šeima, kaip socialinis darinys jam gyventi netinkama, reikalinga rasti kitą, jam tinkamą vietą. Tą aš sužinojua tik šį pavasarį kai buvom VRC stacionare ir man išdavė anų išvadų kopiją, su gilesniais paaiškinimais kas ir kaip. Šį pavasarį aš irgi buvau primygtinai klausiama- ar aš jį imsiu atgal, ar visdėl to tvarkyt dokumentus kitaip. Iliuzijų Žiogo atžvilgiu neturėjau ir neturiu, bet maniau kad kaip įmanoma ilgiau , bebt jau iki keturiolikos metų jį išlaikyti šeimoj. Nes visos tarnybos psichologinės į kurias mes kreipėmės manęs klausinėdavo vieno- padirbėję su juo- kiek mano supratimu jis dar turi laiko gyventi šeimoje. Ten irgi niekas iliuzijų jog kaip nors jis lips į kalną nei patys turėjo, nei man teikė.
Liga manau yra paveldėta nes motina jo serga ta liga, ir turi intelekto sutrikimų, yrs brolis biologinis kuris patalpintas toj pačioj Pabradėj. Bet tą informaciją susirinkau globos metu.
Problemas be abejo apsunkina gyvenimiška patirtis. Šiandien buvom pas VTAT inspektorių, nieko jam nesakiau apie savo planus. Ir inspektorius pats Žilvinui sakė ir man kol kas rašau jog globa tikslinga, bet dar toks pasireiškimas ir jam teks aplinką keisti. Labai buvau nustebinta. O Žiogas ką- jis visas išsišiepęs, laimingas, šveplas pasakoja kaip viskas buvo. Tada inspektorius klausia gal tave skriaudžia, gal daug pareigų turi. Ir vaikis papasakojo viską kaip namieyra. KAd šeštadienis tvarkymosi diena, ir jis net pats turi susitvarkyti savo kambarį, ne brolis jo neskriaudžia jis kasdien siurbia jo kambario grindis, surenka jo išmėtytus daiktus, dalinasi žaislais, moko žaisti kompiuteriu ir.t.t inspektoriui natūraliai akys išlipo iš orbitų, šiaip taip susivaldė kad neužbliaut- ir tu dar šitaip pasielgei??????????????
Daug žiūriu tau prirašiau.

nesuprantu, tai kas čia taip "pajuokavo" pasiūlydami vaiką globoti, kuriam specai nustatė, jog šeimai jis netinkamas...

išvados visada būna rekomendacinio popūdžio. Gali jų neklausyt. Apie Vilniaus VTAT moteris neturiu nieko blogo ko pasakyt- viskas gi, ko man nepasakė, sąmoningai neparodė, nuslėpė ir neišdavė yra globos namų administracijos atsakomybėj. Jis buvo labai sunkus vaikas juo norėjo nusikratyti.

Man siaubingai sunku visa tai skaityti, tiesiog fiziškai jaučiu, ką tau, Alfija, reikia išgyventi... Laikykis.

pritariu. Ir manau jog ir iš tiesų, norinčios dar ką nors paklausti gali man rašyti į A.Ž
O šiaip net ir mano gyvenime yra linksmesnių momentų nei šita tema. Pvz. nusipirkau žuvies taukus vaikams Auksinė žuvelė, tai tie taukai tokie tiršti jog reikia semti šaukštuko galu. Zylutei skanūs. Pati nebandžiau.