Globėjai ir įtėviai kalba apie viską

Esi labai stipri,Alfija.taip ,orisi,kad toliau pas jus viskas butų gerai...

jam taip. Ir tiek kiek nes galėsim, tiek ir gyvensim. Daugiau reikia laiko paaiškinti vaikams, na taip Džiugui, kas gi vyksta su Žiogu, kodėl ateis tas laikas kai nebeišeis būti kartu. Jis myli jį, ir kaip pats sako aš ant jo labai pykstu, bet globos namų jam nelinkiu. Virvyte, yra daug tokių momentų kuriuos pirmiausi reikia išgyventi su vaiku prieš atsisveikinant.
Papildyta:


aš ne stipri, visai. tiesiog ...

Reikia sau leisti pabūti ir silpnai Apkabinu

Praėjus pusei metų nuo tada kai mano gyvenime atsirado du pypliai, jau išdrįsiu prisijungti prie jūsų. Esu neoficiali globėja dviems mažiams 4,5m mergytei ir jos broliui 6m.
Gyvenimas taip suvedė, kad tie vaikučiai auga tik su tėvu, mamytė mirė nuo vėžio prieš 1,5m. Mažiukai mums susipažinus lipte prilipo prie manęs (o ir aš prie jų) ir priėmiau sprendimą juos įsileisti į mūsų su sūnum gyvenimą. Tai esu jiems kaip ir mama/globėja. Gyvenam netoli vieni nuo kitų; dažnai matomės, dažnai susitinkam, savaitgalius vaikai leidžia mūsų namuose. Su tuo vyru palaikom broliškus/seseriškus santykius, šeimos neplanuojame (ilgai pasakot reikėtų kodėl nebenoriu jokių vyrų gyvenime)
Labai padeda jūsų patirtys, nes nors ir tėtis yra, mūsų šeimoje vyko (ir vis dar vyksta) adaptacija, galiu pasidžiaugti, kad jau jau po truputuką išsikapstom iš sunkesnių jos pasekmių. Ne gana to, berniukui buvo užėjusi agresija, pykčio protrūkiai, savęs nuvertinimas, pavydas, bet tai buvo pasakyta psichologų, kad gali pasireikšti dėl mamos mirties. Jis puikiai ją pamena. Mažiukė beveik mamytės neatsimena ir mane priima kaip mamą ir yra tikra siurbelytė (būna daug ant rankų, nori glaustis, myluotis ir pan). Kaip čia buvo daug kalbama turėjau pereiti visas jų auginimo stadijas, ir pamaitinti, ir panešioti ir pasupti suvystytus į dekiuką, viso to instinktyviai jiems reikėjo, o aš žinodama, kad tai adaptacijos dalis - suteikiau. Dabar pati stebiu juos ir matau, kad ateina laikas kai jie mane "paleidžia", jau domisi bendraamžiais, su jais bendrauja, jaučiasi saugiai manęs nematydami kurį laiką. Tai labai ramina širdelę, nes matau kad jų širdelės sveiksta
Yra dar kita medalio pusė - mano sūnus kuriam tuoj tuoj 12m. Buvo visko ir klykimų kad nenori čia jokių vaikų, ir kad nekenčia jų, ir kad jį turiu labiau mylėti nei juos... Kol kas rimsta ir jis, bet vis dar su protrūkiais...gal sakau kokių patarimų galėtumėt suteikt? Mane labiausiai neramina, kad jis erzina mažius, tarsi kvailokai elgiasi, išerzina mažius, aš jį baru, tada jis šoka į akis ir t.t. ar čia paauglystė jam prasideda ar dar kažko nepastebiu ar nematau ar praleidžiu? Gal čia pavydas visgi?
Na būsiu dėkinga už bet kokius patarimus, ir tikiuosi nepravarysit lauk tik dėl to kad esu savaitgalinė mama/globėja (tiesa testamente būsiu įrašyta kaip vaikų globėja po jo (tėvo) mirties).
Tai pradžiai tiek apie mus

Man tai neabejotinai atrodo pavydas ir, galbūt, paauglystė kartu. Skaitant kilo klausimas, o kokie yra jo santykiai su jo paties tėčiu? Ar jie matosi, bendrauja, ar santykiai geri?

Su vaikų atsiradimu greičiausia sūnus praranda dalį dėmesio ir labai gali būti, kad pavydi, kad tie vaikai kurie turi jais besirūpinantį tėtį, dabar gauna mamą, tuo pačiu pasiimdami dalį jam skirto dėmesio iš jūsų. O jis - jūsų sūnus- praranda dalį mamos ir gal būt (čia darau prielaidą) nuolat nebendrauja su tėčiu kaip tie du vaikai.

Su tėčiu santykiai geri, bet jie tik "vasariniai" t.y. pasimato jie kai grįžtam į Lt atostogų. Susiskambina labai retai, kelis kartus per metus, nes ir vienas ir kitas teigia "o apie ką kalbėtis?".
Vaikų tėvas stengiasi rasti priėjimą prie mano sūnaus, kad bent kažkiek atstotų tą vyryšką pusę, bet matyt mano sūnaus gyvenime jau tiek buvo traumų, kad jis nieko nebenori (ir aš jį suprantu).
Pačioj pradžioj atrodė - pavydas buvo tikrai, bet kalbėjau, aiškinau, kad dėl jų amžiaus jiems manęs "kitaip" reikia nei jam (eiti už rankos, prašytis pakeliami, sėdėti ant kelių ir pan.). Prašiau jo pagalbos mokinant vaikus mandagumo (nes buvo visiški laukinukai - noriu - duok). Tai čia jis man labai paėjo, pvz vaikai kažko jo nepaprašo ir jis neduoda kol nepasako "prašau" ir t.t. šitoj vietoj mes labai gražiai susikoperavę esam.
Kas svarbiausia, kad vaikams grįžus pas tėtį maniškis karts nuo kart pareiškia " kaip tylu namuose be vaikų" " kaip a jų pasiilgau" ir pan.
Ir matau, kad jis juos irgi pamilo, bet o tačiau kažkoks priešiškumas vis dar išlenda per erzinimą...
Kažkada yra sakęs, kad per mažai rodau, kad myliu kai būna vaikai, na išties stengiausi kad tuo metu ir jam dėmesio netrūktų, ir sakau kad myliu ir apsikabinu (dažniausiai stumia jei tą darau prie vaikų), bet kad jis prisidirba dažnai ir gauna "poilsio" ir nžn kaip su tuo tvarkytis Nenoriu jo pastoviai bausti ir jo kaltinti dėl visko, bet negaliu nusileisti ir apsimesti kad "nematau" o gal taip ir reikia? Gal kažkokias kitokias bausmes galvoti? Kažko jaučiu, kad dar neatrandu ir nesuprantu, kaip mano vaikas jaučiasi.

Ačiū, Getter.

Su sūnum elgiesi gerai, ir jo reakcijos yra pačios natūraliausios, gi jis irgi bandantis paauglys. Jam šiaip norisi būti, pabūti vienam. Savas kambarys, savi reikalai, savi draugai. Mažiukai jį erzina, na lygiai tiek kiek patį, kiek dažną paauglį erzina mažesnio buvimas. Tas toks diskomorto pajutimas. O Jie paėmė Maaano. Na ir pats erzinasi dėl to pačio. Iš viso to išaugs. Pusmetis yra dar labai trumpas laiko tarpas. Viskas pas teve tikrai gerai.
O šiaip, šiaip labai džiaugiuosi už tave

Alfija, stiprybės
Labai gaila jūsų visų trijų. Bet jūs neatsitiktinai vienas kito gyvenime.

Kaip rašo R.Sharma vienoje savo knygoje:
"Šis pasaulis - labai išmintinga vieta, o mūsų gyvenimai klostosi pagal virtines natūralių ir, kitaip nepasakysi, nuostabių dėsnių. Mes, žmonės, manome, kad gyvenimas grįstas atsitiktiniais įvykiais ir kad tie asmenys, kuriuos sutinkame ir su kuriais bendraujame, šalia mūsų atsiranda visiškai netyčia. Didesnės netiesos negali būti! Pasaulyje nėra chaoso, tik tvarka. Nebūna jokių atsitiktinumų - niekada. Gyvenimo eigą lemia ne gera ar bloga lemtis, o išmintingas procesas, kurio paskirtis - padėti žmogui atskleisti tai, kas jo esybėje yra gražiausia."

O pas mus įvyks pirmas susitikimas su bio mama. Einoro paklausiau ar norėtų pakalbėti, susitikti, pareiškė norą, radau tel numerį per socialinę su šeima dirbančia (sako, stengiasi, ketvirtukas, kaip ir buvo tartąsį mokykloj-darželiuose, lanko reguliariai), pasiskambinom, mama manęs paprašė, dėkojo, kad atvešim Sutiko siuntinį rūbų mažiesiems priimti Per rudens atostogas važiuosim

Maniskis siandiena ryte klausia, mamyte ar galesi mane nuvezti i vaikuciu namus kur gyvenau, zinau kad reikia pinigeliu, bet kaip turesim ar nuvesi aplankyt. Prizadejau nuvezti kaip tik turesim galimybe. Ir is tiesu nezinau ar jam butu gerai tas vaziavimas, ka jus manot? Gal dar per anksti? Pas mus gyvena jau 2 metus.

gal jam blogai darzelyje?gal jis nori pamatyti kaip ten vaikuciai gyvena?gal vaikui negerai?kodel cia jam staiga uzejo toks noras?

Nestaiga, jis liudi del likusiu vaiku, nori nuvezti lauktuviu ir juos aplankyti. Negaliu sakyt, kad daznai kalba, bet kalba, is pradziu pasakojo kaip jam buvo ten blogai ir t.t. metus kokius, dabar vis sako, kad jiems liudna, jie neturi mamyciu, gal mes galetumem juos auginti visus!!! Tai jam cia ne taip staiga uzejo, jis ir globeja nori aplankyti (gyveno seimynoj).

Šypsena - normalus tas noras Maniškė irgi norėjo Iš pradžių auklėtojai skambindavom, pasišnekėdavo, paskui nauji įspūdžiai išstūmė. Bet ir dabar (po 4,5 metų) kartais užsimena, kad va norės nuvažiuoti pažiūrėti, kaip draugės auga, gal praaugo... Dar norėtų kada tėvą pamatyti. pastaruoju noru tai aš visai nedegu bet sesę matyt reiktų bandyti dar kalbinti

Bajeris - klasėje piešė šeimą kaip žvėris. Manoji nupiešė mane kaip "braškę" (čia žvėris matyt toks). Reikėjo paaiškinti kodėl: "Todėl kad labai myli braškes". O Braškė - tai ji, uogų tai nepasakyčiau kad aš labai mėgstu, greičiau ji Vat taip išvartė mano žvėriškumą ir požiūrį į ją