Bėda.. išlindo yla iš maišelio..

Su vyru(draugu, nesam susituoke) kartu gyvenam 4metai. viena diena issisnekejus apie savo seksualine patirti, nusprendziau kad galiu paatvirauti ir atskleisti savo nuotykius.. as jam antra, jo pirma buvusia irgi pazystu, taip kad del vyro nuotykiu kaip ir nebuvo daug ko kalbeti. jis tuo visada didziuojas, kad nelakste paskui visas ir nekaisiojo, seksas tik su mylima ir t.t. aisku viskas butu labai gerai, jei na mano pastraksejimai pries mum susipazystant. buvau nusivylus vyrais, buves lovoj buvo niekam tikes, truko silumos ir sekso, o taip noredavosi. svajodavau apie seksa diena nakti, nebegalejau ilgiau ir viena kart pasiryzau. Atsidaviau svetimam kelis kartus matytam. bet be sekso musu niekas nesiejo, tai ir ilgai netruko bendravimas. Atsirado kitas pretendentas, paskui dar kitas. Ilgainiui tai tapo nebereiksminga ir myledavausi su kiekvienu man patinkanciu. taip smagiai gyvenau gal 1.5metu, naktiniai klubai, jaudinantys nuotykiai, laukinis seksas ivairiose vietose, keliones, pramogos. myleti nesinorejo, dziaugiaus gyvenimu, dauguma is ju aisku issirutuliodavo i ilgesnius romanus, bet nebuvau nusiteikusi prisiristi, kol nesutikau dabartinio savo vyro. nuo pirmos pazinties dienos buvau istikima, myliu ji, ir jis mane. ir viskas buvo gerai, kol jam nepapasakojau apie savo praeiti.. dabar jis lyg mires, jau antra savaite vaiskto depresijoj, nebevalgo nk, nesusikaupia darbui, vnz prastai. ziuri i mane viena sekunde lyg ir mylinciom akim, kita jau su sleikstuliu, nusivylimu. nezinau kaip toliau gyvent.. as jo akyse matau, kad jis laiko mane paleistuve, kekse ir t.t. meginom darkart sneketis, bet jam nuo to dar sunkiau. nesijauciu kazkokia kekse, tiesiog man patiko seksas, jaudulys, norejosi viska ismegint, pasijaust geidziamai, azartas suviliot betkuri patinkanti ir t.t. o sutikusi ji, tapau ramesne, uzteko jo meiles, lovoj taippat viskas nuostabu, dingo noras net galvot apie kitus vyrus. bet nebezinau, ko griebtis. norejau tik buti atvira, nes jis man visad viska papasakoja, o dabar bijau, kad jis gali nebesusitvarkyt su savo mintim, kad pries ji buvo ne vienas ir ne du, istikruju nesvarbu skaicius, nes visu tubut net neprisiminciau, bet jam sokas ir nepraeina. tiesiog esu pasimetusi ir jau nebezinau ka daryt, kyla mintys bandyti spresti viska psichologo pagalba, bet nezinau ar pas mus tokiu profesionalu neapsimeteliu yra. dabar gyvenimas lyg ir sugriuvo, nes namie matau nebe savo mylinti vyra, o nusiverkusi depresuota bejausmi zombi.. taip isejo, jau papasakojau, nieko nepakeisiu. nei savo praeities nepakeisiu nei to fakto, kad jis tai suzinojo.. galvojau, kad ta jo busena laikina, bet matau, kad kazi ar jis sugebes vienas susidorot su tom savo mintim. nebepriima nei mano meiles, nieko jam nebereikia. na va, issiliejau siektiek. o dabar, gal kas zino gera psichologa?

Pirmiausia neisivaizduoju kur tavo protas buvo kad vyrui tokius dalykus pasakoji ypac jei jis lb didziuojasi savo mazu moteru skaiciumi . Psichologo nepatarsiu bet manau kad viskas cia praeis jei jis tave myli jei santykiai buvo geri iki tol. manau paaiskink kad visi zmones turi praeiti ir ka ateity sutiksim mes nezinom ir jei jis butu pasirodes anksciau butu buves tik jis o ne visi tie jie. Ir buk moterie kita kart protingesne

Padeti pataisyti nebent gali pasakymas:"brangusis, kad ir kiek vyru turejau, bet tu-pat GERIAUSIAS, seksualiausias, mylimiausias ir visoks ten -iausias, po pazinties su tavimi supratau, kad man labai tinki, tad busiu tau gera zmona ir vaiku motina".
Siaip tai vyrams patinka jaustis paciu geriausiu ir seksualiausiu, sugebanciu patenkinti mylima moteri. Tik reikia butent tai ir pabrezti, o ne akcentuoti, kiek tu vyru per lova praejo.

Kaip cia pasakius -- vyrui tikriausiai atrodo, kad jeigu iki jo gyvenai ir mastei "ta vieta", kokia garantija, kad pasikeitei? Ar kad jusu santykiams paslijus, vel nepradesi "strakset"?
Galu gale, daugelis vyru vis dar masto, kad seksualiai patyrusi moteris -- panaudota, panesiota ir t.t.

Ps. Del visa pikta -- pasitikrink del veneriniu ligu

Bijau kad santykiams galas, na gal aš ir apsirinku.
Papasakojot ar ne, bijau kad anksčiau ar vėliau tai būtų išlindę taip kad geriau kad geriau kad pati tai pasakėte nei jis sužinojo iš ko nors kito (anekdoto apie Ona nepasakosiu, manau žinote).
Na jei vyras visgi jūsų nemes, tai įsivaizduokite rusišką ruletę, kur revolverio (jame tik 6 šoviniai) nuleistukas jau 5 kartus buvo nuspaustas ir šūvio nebuvo. Taigi dabar liko paskutinis paspaudimas, ir klaidų negali būti. Arba dar geriau, jūs stovite minu lauke ir net koks neteisingas žingsnis mirtinas, ar žinote koks teisingas žingsnis ??

Jei myli -viskas bus ok , jei abejoja meile, paliks. Musu atveju , mes vis dar kartu , jau trylikti metai , situacija buvo lb panasi .... Taip kad , laikas parodys... siaip , jei nemyletu , butu iskraustes is namu jau antra diena ( nes per pirma nespetu daiktu susikraut) , o jei tai tesiasi jau dvi savaites-atleis , myles , svarbu buti oriai ir nesizeminti , tiesiog jis turi susitaiyti , kad tu turejai gyvenima ir iki jo , o ne gimei kartu su juo ir abu emete gyventi taip , kaip katram patinka ...juk kiekvienas musu turime ir nesvariaja gyvenimo puse , jis irgi turi dalyku, del kuriu ne kiekviena ji priimtu ... o miegojo , nemiegogojo su kazkuo ...koks skirtumas , svarbu dabar atejo metas...issilaksciusi moteris yra lobis ...nes nezinia, kaip gali buti santuokos kriziu metu ...analogiskai su vyrais ...jis neissilakstes..nezinai, kas taves laukia po keleriu metu ...gal jis taves ant keliu maldaus nepalikti .... bet tu buvai su juo atvira ...tai tik teigiama tavo puse ..... SEKMES !

Jeigu mano vaikinas man toki dalyka papasakotu as irgi tapciau apsizliubusiu zombiu ir neatleisciau. Juk zmogus turi nusistovejusia vertybiu sistema ir staiga suzino, kad mergina, kuria jis galbut laike tobula, tiksliau jos poelgiai kertasi su vertybiu sistema. O butent pagal ja mes renkames meile, draugus ir t.t. Psichologu tikrai yra, bet jie ne visagaliai, negali padeti, jei pats zmogus nenores.

Aš nežinau, papasakokit

Vyrukas eina gatve, susitinka draugą:
- Labas, žinai, o aš Oną vedžiau!
- Tu ką, ją gi dulkina kas netingi!
- :-(
Eina vyrukas toliau. susitinka kitą draugą:
- Sveikas, žinai, o aš Oną vedžiau...
- Tu ką, ją gi visas Vilnius apturėjo!
- :-(((
Eina toliau. Dar vieną draugą susitinka:
- Labas, žinai, o aš ***** vedžiau!
- Tai negi Ona ?
Papildyta:


Myli ar nemyli tai jau nelabai svarbu, pasėjusi abejones, užauginsi nepasitikėjimą.

Nemanau, kad jis neturėtų dėl ko pykti - tai buvo iki jo, praeitis....
P.S. Kur buvo Jūsų smegenys, kai pasakojote jam visa tai?

Nagi jusu draugas mate, kad pradeda gyvenima su ne mergaite. As nieko blogo tame nematau, jei jus ir jis mylite vienas kita... Na buvo praeitis , ir viskas... Jus gi nezinojote kad sutiksit ji ir busit istikima. Tai ko jam dabar bukstauti? Jei su juo budama lakstytumet paskui kitus - tai suprantu. Ir as manau, kad teisingai padaret, kad pasipasakojot. Man asmeniskai butu geriau isgirsti apie praeities nuotykius is to zmogaus, kuri as myliu ir kuris mane myli, o ne is treciu lupu.
Kas liecia psichologo - geriausaias juo gali buti pats sau, nes zinai savo jausmus, klaidas ir trukumus.

Liūdna, kai šeimoje negali apie kažką kalbėti ir turi slapukauti, tad nemanau, jog paatviravimas apie savo praeitį yra klaida. Paprasčiausiai tiesiog tam tikros kliūtys išaugo greičiau, nors vis tiek būtų iškilusios kokia nors forma. Kai vyro toks požiūris, tai arba vyras turi būti labai išmintingas ir perlipti savo idealizacijas, suvokdamas, jog meilė yra aukščiau už "įsitikinimus", arba be profesionalo neapsieisite, nes pyktis ir nusivylimas dėl tokių dalykų rodo visokius "povandeninius sudrumstus vandenis" jo viduje (ir čia klausimas, kodėl jis taip jautriai reagavo: ar sukrutintos jo "vertybės", galbūt kažkokie keisti įsitikinimai, o gal jis visai nesididžiuja savo kuklia praeitimi, tik demonstratyviai kalba, ir užgauta jo savimeilė?). Aš autorės vietoje nesiteisinčiau, nesiaiškinčiau, gyvenčiau pakelta galva, gal tik stengčiausi padėti suprasti, kad kokia bebūtų praeitis, ji sukuria mus tokius, kokius esame, ir praeityje, kokia ji bebūtų, yra savų pliusų, savų minusų, taip pat duočiau laisvo laiko mąstyti, susidėlioti viską, nespausčiau. Na, o jeigu žmogui tai per didelis uždavinys - susigyventi su tuo, kad jo moteris turėjo praeitį - galbūt ir į naudą jums skyrybos, nes kas gi būtų, jeigu iškiltų didesni sunkumai?

P. S. visokių "neatleidimų" nesuprantu... Kaip įmanoma antros pusės gyvenimą (net iki susitikimo) laikyti savo nuosavybe?