radau siektiek info apie Karvoju

reik tik siektiek pagoooglint
O iki tol - pluoštelis įdomios informacijos apie tradicinį karvojų:
Vienu žymiausių vaidmenų vestuvių apeigose tenka karvojui. Tai vestuvių apeiginė duona, turinti magišką galią. Ją kepant imamasi įvairių burtų - į tešlą pilama degtinė, kad jaunavedžių gyvenimas būtų linksmas, ant duonkepės uždegamos penkios žvakės, kad gyvenimas būtų šviesus.
Karvojus - būsimos jaunavedžių gerovės, buities, gyvenimo ir duonos simbolis. Senoliai sakydavo, kad karvojus turi sverti 9 mieras, būti iškeptas iš 7 rėčių miltų, gautų iš 7 stogų, išstovėjusių 7 metus.
Prie šių miltų turi būti pridėta 7 statinėlės sviesto ir 7 kapos kiaušinių. Vanduo, pasak dainos, turįs būti iš 3 šventų upių.
Į karvojaus vidų dedama pora kiaušinių ir pinigas - vaisingumo ir turtingumo simboliai.
Karvojus supintas iš tešlos tarsi kasa, simbolizuojanti nuotakos jaunystę, nykstančią su karvojaus suvalgymu.
Pyrago viršų puošia paukštukai (rojaus paukščių simbolis, kurie savo sparnais karvojų maišė), mėnuliai ir žvaigždutės (jie turi šviesti jaunavedžiams jų gyvenime), kryžiukai (reiškė naujo gyvenimo palaimą), rūtos, statinėlės, karvutės (turėjo simbolizuoti pasisekimą ūkyje), gėlės, šakutės ir t. t.
Ant karvojaus kadaise būdavo statomos ir dvi lėlės, papuoštos įvairiais popierėliais. Jos vaizdavo arba senovės namų dievukus, arba pačius jaunavedžius.
Senosios kepimo tradicijos
Paprastai karvojus kepamas porą dienų prieš vestuves. Jį kepa ištekėjusios ir visų gerbiamos moterys.
Prieš pradedant darbą, kreipiamasi į gimdytojus, ar su Dievu leis karvojų daryti ir namus linksminti.
Tada vidury pirkios stato lovį arba duonkepę (vieta, kur kepama duona) ir pradeda darbą.
Dirbdamos moterys geria degtinę, kurios dalį pila į tešlą, kad karvojus būtų linksmas, paskui šoka, dainuoja.
Paprastai į duonkepę miltus pila motina arba krikšto motina. Taip jos į vestuves kviečia Dievą.
Pasak senolių, karvojų reikia kepti saulėtą dieną. Kai kuriose apylinkėse karvojų kepa naktį, iki aušros. Kai tešla jau parengta, ją apdengia skara, o piršlys pakelia duonkepę iš keturių pusių (ją pakelia į šiaurės, pietų, rytų ir vakarų puses), kad visos merginos ištekėtų.
Kol tešla pasikelia, visi valgo, geria, šoka ir dainuoja. Tešlai pasikėlus, daro karvojų.
Pirmas dvi saujas išima kryžmai, iš kurių daro jauniesiems mažus karvojus. Paskui apdengia suolą balta paklode, ant kurios apverčia duonkepę, o ant jos deda kryžmai šiaudus, ant viršaus deda tešlą ir dirba karvojų.
Padirbę ir papuošę deda karvojų ant naujos lopetos (kepimo įrankis) ir dainuodami lada, lada sodina į krosnį. Paskui šoka su lopeta, muša triskart į lubas arba slenkstį ir išmeta lopetą ant stogo.
Karvojininkės ir piršlys pakelia duonkepę į viršų, suduoda triskart į lubas, bučiuojasi kryžmai, šoka ir dainuoja.
Iškepusį karvojų išima iš krosnies, deda ant duonkepės dugno, apipila avižomis, kartais apyniais arba šienu, puošia ir maršalkas (piršlys, supiršęs jaunuosius, vadovaujantis vestuvėms), užsidėjęs ant galvos, apeina triskart stalą ir išneša jį į kamarą (šalta patalpa).
Vestuvių pabaigoje karvojų iškilmingai įnešdavo į namus: priekyje eidavo piršlys, jam iš paskos jaunoji ir svočia, už jų jaunosios pabroliai. Jį padalindavo visiems vestuvininkams.