Trecias nestumas, pirmas vaikelis... Butent ta rugseji nesitikejom ir neplavom, pries tai kelis menesius nelaukus nelabuju is raudondvario nutarem tiesiog ties tuo nesikoncentruoti.
Ipusejus darbo dienai nevalingai ciupau sau uz krutines. O, vaikeli, neskauda! Nulekiau i tualeta - nieko. Keista, juk mano nelabosios kaip laikrodukas budavo. "Nusipirksiu nestumo testa" - pagalvoju. - "Tik tarp kitko". Grizusi namo, aisku, kito ryto nesulaukiu, darausi testa vakare. Eilini karta, padejusi ji vonioj ant palanges, tas 5 minutes valau kriaukle... Euforija ir begaline laime ta vakara ir ateinancius 9 menesius valde musu sirdis
Nestumas buvo lengvas, anksciau patirtas persileidimas ir negimdinis netrukde dziaugtis. Giliai sirdy jauciau, kad sikart viskas bus gerai, kitaip ir negali buti. Slinko dienos, rudeni keite ziema, ziema pavasaris. Pirmi judesiai, augantis arbuzas, zinia, kad nesioju issvajotaja mergaite - atrodo viskas ivyko vakar... Buvau energinga, dirbau iki pilnu 36 savaiciu. Likes menuo irgi skriete praskriejo, dvi nestukiu fotosesijos, kraitelio uzbaigimas, skalbimas, lyginimas, lizdo sukimas tiesiog prarijo laika. Ir stai - 2 dienos iki nustatytos gimdymo datos.
Per pietus sese pasikviete kavos. Besisnekuciuojant skambina drauge, praso parsivesti is garazo, nes reikia masina palikti. Yra galas kelio, bet visas pasaulio laikas priklauso man, niekur neskubu. Taip visa diena prasitampau, o grizus namo dar puolu tvarkyti ir ruosti mamai kambari, atskrenda po 3 dienu. Vyras inikes i kompiuteri zaidzia ("kad ji kur galas, ta mazvaiki" - keikiu mintyse). Demonstratyviai ropsciuosi ant kedes, issizergus kabinu katik islyginta uzuolaida. "Sitaip ir prisizaisti galima" - pati su savim pasikalbu. Likusi vakara dar krapstausi kazka, smirineju po namus, kol laikas eiti miegot. Per visa nestuma niekada nesiskundziau miegu, miegodavau kaip lokys, bet ta nakti kazkas buvo kitaip, buvau pavargus kaip ciucikas, bet neeme miegas. Pilvukas jau kelinta diena susitraukinedavo, bet be skausmo, tai nesukau galvos. Ne isimtis ir sianakt... Bet kazkas neleidzia miegoti, minciu ir apmastymu pilna galva, vartausi nuo sono ant sono, pilvas susitraukineja. Staiga mano akys issiplecia, kaip kokio apuoko. Mazdaug taip: puse dvieju nakties kazkas pilve pokstelejo! Guliu sustingus ir bijau pajudet po trumpos akimirkos vis delto nusprendziu, kad reikia paziuret kas cia buvo ir stodamasi is lovos tik speju nuciupti pagalve, kuria buvau pasidejus po pilvu. Bega vandenys! Pakeliu savo vyra, pasiskambinu i ligonine, palendu po dusu ir vaziuojame pasitikrinti. Patvirtina nubegusius vandenis, taciau veiksmo, apart iki tol buvusiu gimdos susitraukinejimu, jokio siuncia namo ir liepia atvaziuoti skatinimui tik kitos dienos ryte, jei savaime veikla neprasidetu. Grizus namo, bandymas pamiegoti buvo bevaisis, visa diena smirinejau po namus ir laukiau kada gi kazkas rimto prasides. Pamazu maudena... Pavakare isijungusi saremiu skaiciuokle nieko doro nepaskaiciuoju, saremiai ilgi, apie 30-45 sakundes, taciau reti, kas 20,30,15, 10 minuciu. Saziningai raportuoju reikalus sm pailseti taip ir nepavyksta, antra naktis esu be miego. Apie 1 valanda nakties prasideda mano gimdymas, saremiai darosi vis skaudesni, kamuolys pradeda nervinti, is lovos susikraustau ant zemes ir stovedama ant keturiu saziningai iskvepuoju iki 4 ryto. Skauda, baisiai skauda... Skambinu i ligonine, zinau, kad ten gali man pagelbeti, "ten yra priemoniu nuimti mano skausmui, noriu epiduro, velniop ta nusistatyma, imsiu viska, ka duos" - galvoju. Grieztas midwife's "dar ne laikas, saremiai nepakankamai dazni" pravirkdo mane kaip vaika. Sniurpscioju jai i rageli ir negaliu zodzio daugiau pratarti kagi, tesiam toliau... iki 6 ryto. I ligonine jau skambinti pati nebegaliu, nera laiko net atsikvepti, saremiai riecia vienas po kito. Susirupines vyro balsas sikart midwife itikina ir gaunam palaiminima vaziuoti. Vis prisimenu vargsa taksista jo niekas neispejo, kad gimdyve teks "mestelt" iki ligonines po patikrinimo esu laiminga isgirdusi, kad atsiverimas net 7 cm. Dziaugiuosi, kad pries tai buvau sakiusi vyrui kaip noreciau gimdyti, kokiu vaistu nenoreciau ir pan, nes tuo metu niekaip neisejo paciai priimti sprendimu, atsakymas i bet koki klausima budavo "nezinau". Deka vyro atsiduriau baseine. Siltas vanduo ramina, lengviau istverti saremius. Taip dar 2 valandas. Saremiai jau baisus, rekiu, kad noriu epiduro, kvepuoju, kaip pamisus, o midwife sau ramiai vaikstineja aplink, is leto atsinesa ranksluosciu, atsivaro toniuku matavimo aparata, sukinejas sen bei ten ir vis man zada issvajota nuskausminima. Viena akimirka kazkokia nematoma jega atmeta mane ant nugaros, kunas nebeklauso, noriu stumti! Klykiu nesavu balsu "I'm pushing!!!" Midwife patikrina, akurat - pilnas atsidarymas. Ji man liepia dar nestumti, klausia ar noriu islipti ir pagimdyti sausumoj, bet nuo tos minties net nukrato, lieku baseine. Stumti noriu baisiai, midwife liepia to nedaryti, reikia palaukti kol vaikas nuslinks i gimdymo takus, bet kunas visai neklauso, stumu ir viskas. Po kiekvieno saremio tikrina toniukus, girdziu kaip per migla, rekiu, klykiu, matau is patalpos beganti beviltiskumo apimta vyra, praktikante midwife jam is paskos... Lyg per sapna regiu juos uz akimirkos griztancius. 8:45 pradedam active pushing - vaikelis pasiruoses sukaupusi paskutines jegas per ateinancias 20 minuciu atidziai klausydama midwife patarimu ir nurodymu stumu. Is visos sirdies, is paskutiniu jegu... Mintyse tik viena - privalau tai padaryti... Sunkiai pamenu paskutines gimdymo minutes, lyg ir sake jog galiu paliesti galvyte, neatsimenu ar tai dariau. Atminty isliko tik vienas ryskus vaizdas (kuri dar ir dabar pries uzmigdama regiu) - mano Varlytes veidas, isnyrantis is vandens, mano svajones, mano islauktos, mano iskentetos, mano svajonese isbuciuotos tukstancius kartu, veidas... nuo tos akimirkos gyvenu Jai ir del Jos...
O dabar Ji miega. Salia mano lovos, savo lovytej, girdziu jos alsavima ir taip begaliniai gera sirdy laukiu rytojaus, kada pamacius mano veida ji is dziaugsmo padovanos pacia mieliausia sypsena pasauly...
Kaip grazu
Atrode, kad zinau tavo istorija, bet taip nuostabiai cia aprasei...
Atrode, kad zinau tavo istorija, bet taip nuostabiai cia aprasei...
laukiau jusu istorijos
Labai grazi istorija
saunuole mamyte
Eik Tu sau Nedaklioska! Apsizliumbiau beskaitydama . Labai graziai
Kaip graziai, Nedaklioska
labai nuostabi istorija
Rytine hormonu doze suveike!! Nerealu Nedaklioska Varlytei daug
Siandien maciau, kaip gime sesers sunus... Prisiminimai sukilo lyg dulkes pakracius simtameti lovos uztiesala... Mano Varlytei jau du metukai, kalba, mokosi, dziugina kasdien tik laikas per greit eina...
QUOTE(Nedaklioska @ 2013 08 20, 01:43)
Trecias nestumas, pirmas vaikelis... Butent ta rugseji nesitikejom ir neplavom, pries tai kelis menesius nelaukus nelabuju is raudondvario nutarem tiesiog ties tuo nesikoncentruoti.
Ipusejus darbo dienai nevalingai ciupau sau uz krutines. O, vaikeli, neskauda! Nulekiau i tualeta - nieko. Keista, juk mano nelabosios kaip laikrodukas budavo. "Nusipirksiu nestumo testa" - pagalvoju. - "Tik tarp kitko". Grizusi namo, aisku, kito ryto nesulaukiu, darausi testa vakare. Eilini karta, padejusi ji vonioj ant palanges, tas 5 minutes valau kriaukle... Euforija ir begaline laime ta vakara ir ateinancius 9 menesius valde musu sirdis
Nestumas buvo lengvas, anksciau patirtas persileidimas ir negimdinis netrukde dziaugtis. Giliai sirdy jauciau, kad sikart viskas bus gerai, kitaip ir negali buti. Slinko dienos, rudeni keite ziema, ziema pavasaris. Pirmi judesiai, augantis arbuzas, zinia, kad nesioju issvajotaja mergaite - atrodo viskas ivyko vakar... Buvau energinga, dirbau iki pilnu 36 savaiciu. Likes menuo irgi skriete praskriejo, dvi nestukiu fotosesijos, kraitelio uzbaigimas, skalbimas, lyginimas, lizdo sukimas tiesiog prarijo laika. Ir stai - 2 dienos iki nustatytos gimdymo datos.
Per pietus sese pasikviete kavos. Besisnekuciuojant skambina drauge, praso parsivesti is garazo, nes reikia masina palikti. Yra galas kelio, bet visas pasaulio laikas priklauso man, niekur neskubu. Taip visa diena prasitampau, o grizus namo dar puolu tvarkyti ir ruosti mamai kambari, atskrenda po 3 dienu. Vyras inikes i kompiuteri zaidzia ("kad ji kur galas, ta mazvaiki" - keikiu mintyse). Demonstratyviai ropsciuosi ant kedes, issizergus kabinu katik islyginta uzuolaida. "Sitaip ir prisizaisti galima" - pati su savim pasikalbu. Likusi vakara dar krapstausi kazka, smirineju po namus, kol laikas eiti miegot. Per visa nestuma niekada nesiskundziau miegu, miegodavau kaip lokys, bet ta nakti kazkas buvo kitaip, buvau pavargus kaip ciucikas, bet neeme miegas. Pilvukas jau kelinta diena susitraukinedavo, bet be skausmo, tai nesukau galvos. Ne isimtis ir sianakt... Bet kazkas neleidzia miegoti, minciu ir apmastymu pilna galva, vartausi nuo sono ant sono, pilvas susitraukineja. Staiga mano akys issiplecia, kaip kokio apuoko. Mazdaug taip: puse dvieju nakties kazkas pilve pokstelejo! Guliu sustingus ir bijau pajudet po trumpos akimirkos vis delto nusprendziu, kad reikia paziuret kas cia buvo ir stodamasi is lovos tik speju nuciupti pagalve, kuria buvau pasidejus po pilvu. Bega vandenys! Pakeliu savo vyra, pasiskambinu i ligonine, palendu po dusu ir vaziuojame pasitikrinti. Patvirtina nubegusius vandenis, taciau veiksmo, apart iki tol buvusiu gimdos susitraukinejimu, jokio siuncia namo ir liepia atvaziuoti skatinimui tik kitos dienos ryte, jei savaime veikla neprasidetu. Grizus namo, bandymas pamiegoti buvo bevaisis, visa diena smirinejau po namus ir laukiau kada gi kazkas rimto prasides. Pamazu maudena... Pavakare isijungusi saremiu skaiciuokle nieko doro nepaskaiciuoju, saremiai ilgi, apie 30-45 sakundes, taciau reti, kas 20,30,15, 10 minuciu. Saziningai raportuoju reikalus sm pailseti taip ir nepavyksta, antra naktis esu be miego. Apie 1 valanda nakties prasideda mano gimdymas, saremiai darosi vis skaudesni, kamuolys pradeda nervinti, is lovos susikraustau ant zemes ir stovedama ant keturiu saziningai iskvepuoju iki 4 ryto. Skauda, baisiai skauda... Skambinu i ligonine, zinau, kad ten gali man pagelbeti, "ten yra priemoniu nuimti mano skausmui, noriu epiduro, velniop ta nusistatyma, imsiu viska, ka duos" - galvoju. Grieztas midwife's "dar ne laikas, saremiai nepakankamai dazni" pravirkdo mane kaip vaika. Sniurpscioju jai i rageli ir negaliu zodzio daugiau pratarti kagi, tesiam toliau... iki 6 ryto. I ligonine jau skambinti pati nebegaliu, nera laiko net atsikvepti, saremiai riecia vienas po kito. Susirupines vyro balsas sikart midwife itikina ir gaunam palaiminima vaziuoti. Vis prisimenu vargsa taksista jo niekas neispejo, kad gimdyve teks "mestelt" iki ligonines po patikrinimo esu laiminga isgirdusi, kad atsiverimas net 7 cm. Dziaugiuosi, kad pries tai buvau sakiusi vyrui kaip noreciau gimdyti, kokiu vaistu nenoreciau ir pan, nes tuo metu niekaip neisejo paciai priimti sprendimu, atsakymas i bet koki klausima budavo "nezinau". Deka vyro atsiduriau baseine. Siltas vanduo ramina, lengviau istverti saremius. Taip dar 2 valandas. Saremiai jau baisus, rekiu, kad noriu epiduro, kvepuoju, kaip pamisus, o midwife sau ramiai vaikstineja aplink, is leto atsinesa ranksluosciu, atsivaro toniuku matavimo aparata, sukinejas sen bei ten ir vis man zada issvajota nuskausminima. Viena akimirka kazkokia nematoma jega atmeta mane ant nugaros, kunas nebeklauso, noriu stumti! Klykiu nesavu balsu "I'm pushing!!!" Midwife patikrina, akurat - pilnas atsidarymas. Ji man liepia dar nestumti, klausia ar noriu islipti ir pagimdyti sausumoj, bet nuo tos minties net nukrato, lieku baseine. Stumti noriu baisiai, midwife liepia to nedaryti, reikia palaukti kol vaikas nuslinks i gimdymo takus, bet kunas visai neklauso, stumu ir viskas. Po kiekvieno saremio tikrina toniukus, girdziu kaip per migla, rekiu, klykiu, matau is patalpos beganti beviltiskumo apimta vyra, praktikante midwife jam is paskos... Lyg per sapna regiu juos uz akimirkos griztancius. 8:45 pradedam active pushing - vaikelis pasiruoses sukaupusi paskutines jegas per ateinancias 20 minuciu atidziai klausydama midwife patarimu ir nurodymu stumu. Is visos sirdies, is paskutiniu jegu... Mintyse tik viena - privalau tai padaryti... Sunkiai pamenu paskutines gimdymo minutes, lyg ir sake jog galiu paliesti galvyte, neatsimenu ar tai dariau. Atminty isliko tik vienas ryskus vaizdas (kuri dar ir dabar pries uzmigdama regiu) - mano Varlytes veidas, isnyrantis is vandens, mano svajones, mano islauktos, mano iskentetos, mano svajonese isbuciuotos tukstancius kartu, veidas... nuo tos akimirkos gyvenu Jai ir del Jos...
O dabar Ji miega. Salia mano lovos, savo lovytej, girdziu jos alsavima ir taip begaliniai gera sirdy laukiu rytojaus, kada pamacius mano veida ji is dziaugsmo padovanos pacia mieliausia sypsena pasauly...
Ipusejus darbo dienai nevalingai ciupau sau uz krutines. O, vaikeli, neskauda! Nulekiau i tualeta - nieko. Keista, juk mano nelabosios kaip laikrodukas budavo. "Nusipirksiu nestumo testa" - pagalvoju. - "Tik tarp kitko". Grizusi namo, aisku, kito ryto nesulaukiu, darausi testa vakare. Eilini karta, padejusi ji vonioj ant palanges, tas 5 minutes valau kriaukle... Euforija ir begaline laime ta vakara ir ateinancius 9 menesius valde musu sirdis
Nestumas buvo lengvas, anksciau patirtas persileidimas ir negimdinis netrukde dziaugtis. Giliai sirdy jauciau, kad sikart viskas bus gerai, kitaip ir negali buti. Slinko dienos, rudeni keite ziema, ziema pavasaris. Pirmi judesiai, augantis arbuzas, zinia, kad nesioju issvajotaja mergaite - atrodo viskas ivyko vakar... Buvau energinga, dirbau iki pilnu 36 savaiciu. Likes menuo irgi skriete praskriejo, dvi nestukiu fotosesijos, kraitelio uzbaigimas, skalbimas, lyginimas, lizdo sukimas tiesiog prarijo laika. Ir stai - 2 dienos iki nustatytos gimdymo datos.
Per pietus sese pasikviete kavos. Besisnekuciuojant skambina drauge, praso parsivesti is garazo, nes reikia masina palikti. Yra galas kelio, bet visas pasaulio laikas priklauso man, niekur neskubu. Taip visa diena prasitampau, o grizus namo dar puolu tvarkyti ir ruosti mamai kambari, atskrenda po 3 dienu. Vyras inikes i kompiuteri zaidzia ("kad ji kur galas, ta mazvaiki" - keikiu mintyse). Demonstratyviai ropsciuosi ant kedes, issizergus kabinu katik islyginta uzuolaida. "Sitaip ir prisizaisti galima" - pati su savim pasikalbu. Likusi vakara dar krapstausi kazka, smirineju po namus, kol laikas eiti miegot. Per visa nestuma niekada nesiskundziau miegu, miegodavau kaip lokys, bet ta nakti kazkas buvo kitaip, buvau pavargus kaip ciucikas, bet neeme miegas. Pilvukas jau kelinta diena susitraukinedavo, bet be skausmo, tai nesukau galvos. Ne isimtis ir sianakt... Bet kazkas neleidzia miegoti, minciu ir apmastymu pilna galva, vartausi nuo sono ant sono, pilvas susitraukineja. Staiga mano akys issiplecia, kaip kokio apuoko. Mazdaug taip: puse dvieju nakties kazkas pilve pokstelejo! Guliu sustingus ir bijau pajudet po trumpos akimirkos vis delto nusprendziu, kad reikia paziuret kas cia buvo ir stodamasi is lovos tik speju nuciupti pagalve, kuria buvau pasidejus po pilvu. Bega vandenys! Pakeliu savo vyra, pasiskambinu i ligonine, palendu po dusu ir vaziuojame pasitikrinti. Patvirtina nubegusius vandenis, taciau veiksmo, apart iki tol buvusiu gimdos susitraukinejimu, jokio siuncia namo ir liepia atvaziuoti skatinimui tik kitos dienos ryte, jei savaime veikla neprasidetu. Grizus namo, bandymas pamiegoti buvo bevaisis, visa diena smirinejau po namus ir laukiau kada gi kazkas rimto prasides. Pamazu maudena... Pavakare isijungusi saremiu skaiciuokle nieko doro nepaskaiciuoju, saremiai ilgi, apie 30-45 sakundes, taciau reti, kas 20,30,15, 10 minuciu. Saziningai raportuoju reikalus sm pailseti taip ir nepavyksta, antra naktis esu be miego. Apie 1 valanda nakties prasideda mano gimdymas, saremiai darosi vis skaudesni, kamuolys pradeda nervinti, is lovos susikraustau ant zemes ir stovedama ant keturiu saziningai iskvepuoju iki 4 ryto. Skauda, baisiai skauda... Skambinu i ligonine, zinau, kad ten gali man pagelbeti, "ten yra priemoniu nuimti mano skausmui, noriu epiduro, velniop ta nusistatyma, imsiu viska, ka duos" - galvoju. Grieztas midwife's "dar ne laikas, saremiai nepakankamai dazni" pravirkdo mane kaip vaika. Sniurpscioju jai i rageli ir negaliu zodzio daugiau pratarti kagi, tesiam toliau... iki 6 ryto. I ligonine jau skambinti pati nebegaliu, nera laiko net atsikvepti, saremiai riecia vienas po kito. Susirupines vyro balsas sikart midwife itikina ir gaunam palaiminima vaziuoti. Vis prisimenu vargsa taksista jo niekas neispejo, kad gimdyve teks "mestelt" iki ligonines po patikrinimo esu laiminga isgirdusi, kad atsiverimas net 7 cm. Dziaugiuosi, kad pries tai buvau sakiusi vyrui kaip noreciau gimdyti, kokiu vaistu nenoreciau ir pan, nes tuo metu niekaip neisejo paciai priimti sprendimu, atsakymas i bet koki klausima budavo "nezinau". Deka vyro atsiduriau baseine. Siltas vanduo ramina, lengviau istverti saremius. Taip dar 2 valandas. Saremiai jau baisus, rekiu, kad noriu epiduro, kvepuoju, kaip pamisus, o midwife sau ramiai vaikstineja aplink, is leto atsinesa ranksluosciu, atsivaro toniuku matavimo aparata, sukinejas sen bei ten ir vis man zada issvajota nuskausminima. Viena akimirka kazkokia nematoma jega atmeta mane ant nugaros, kunas nebeklauso, noriu stumti! Klykiu nesavu balsu "I'm pushing!!!" Midwife patikrina, akurat - pilnas atsidarymas. Ji man liepia dar nestumti, klausia ar noriu islipti ir pagimdyti sausumoj, bet nuo tos minties net nukrato, lieku baseine. Stumti noriu baisiai, midwife liepia to nedaryti, reikia palaukti kol vaikas nuslinks i gimdymo takus, bet kunas visai neklauso, stumu ir viskas. Po kiekvieno saremio tikrina toniukus, girdziu kaip per migla, rekiu, klykiu, matau is patalpos beganti beviltiskumo apimta vyra, praktikante midwife jam is paskos... Lyg per sapna regiu juos uz akimirkos griztancius. 8:45 pradedam active pushing - vaikelis pasiruoses sukaupusi paskutines jegas per ateinancias 20 minuciu atidziai klausydama midwife patarimu ir nurodymu stumu. Is visos sirdies, is paskutiniu jegu... Mintyse tik viena - privalau tai padaryti... Sunkiai pamenu paskutines gimdymo minutes, lyg ir sake jog galiu paliesti galvyte, neatsimenu ar tai dariau. Atminty isliko tik vienas ryskus vaizdas (kuri dar ir dabar pries uzmigdama regiu) - mano Varlytes veidas, isnyrantis is vandens, mano svajones, mano islauktos, mano iskentetos, mano svajonese isbuciuotos tukstancius kartu, veidas... nuo tos akimirkos gyvenu Jai ir del Jos...
O dabar Ji miega. Salia mano lovos, savo lovytej, girdziu jos alsavima ir taip begaliniai gera sirdy laukiu rytojaus, kada pamacius mano veida ji is dziaugsmo padovanos pacia mieliausia sypsena pasauly...
Labai grazu!
QUOTE(Nedaklioska @ 2015 08 08, 23:33)
Siandien maciau, kaip gime sesers sunus... Prisiminimai sukilo lyg dulkes pakracius simtameti lovos uztiesala... Mano Varlytei jau du metukai, kalba, mokosi, dziugina kasdien tik laikas per greit eina...
Sveikinimai. Neabejoju, kad buvot labai svarbi moraline ir informacine parama savo sesutei
labia nuostabi istorija, auki sveikos...