Kroatija

Nesvarbu per kur vaziuosi (per Viena ar per Budapaesta) - isvykimas is Vilniaus arba 4 arba 6 ryto. Kaip suprantu priklauso nuo autobuso - ar Grudos ar nuomotas (ir tada is kur nuomotas - ar is Vilniaus, ar is Kauno).
Mes isvaziavom 4 ryto. Tada vaziavom iki Kauno, ten perlipom i Grudos autobusa, kuriuo ir vaziavom toliau.

Mes kai važiavom, tai išvykimas 6 val. iš Vilniaus buvo.
Kiek žinau, į Kroatiją Grūda dažniausiai veža su savo autobusai.

Aciu, merginos.

Reiskia, planuotis 4-6 val. Vadinasi, bent jau sedejimas ir laukimas vokzale tikrai atkrenta.

O miestuose, i kuriuos organizuojamos ekskursijos, pvz., Splite, Trogire, Dubrovnike, duoda laisvo laiko? Ar visada paskui gide reik lekti?
O tu miestu informaciniuose centruose zemelapiu nemokamai buna?

Laisvo laiko minetuose miestuose duoda. Dubrovnike per ta laisva laika mes lipom ant sienos juosiancios tvirtove, nes visos grupes neveda. Zmogui bilietas rodos 25 lt. iseina. Karsta ant jos tikrai bet verta .
Laisvo laiko netureojm tik Zagrebe (na tik suvaiksiojimui i tuoleta ) ir Krokuvoje (nes buvo jau tikrai velu - po 22 val. ir jau tamsu).
Del zemelapiu nzn - informaciniu centru specialiai neieskojom, bet man uz akies jie nei viename mieste neuzkliuvo .

Sveiki, mes jau grįžom . Kelionė buvo puiki, viskas pavyko, viską, ką planavom, aplankėm ir pamatėm.
Važiavom trise savo automobiliu. Kelionė truko 12 dienų. Nakvojom daugiausiai kempinguose. Pigiausias Čekijoje (~26 lt), brangiausias Slovėnijoje, prie Bledo (32 eur). Labai patenkinti buvo savo palapine (Arizona L+, trivietė, Senukuose pirkta), nes ji didelė, gali vaikščioti stačias, į prieangį nakčiai susinešdavom ir kėdes, ir stalą (kai galvodavom, jog lis ). O susideda neįtikėtinai greit - sukiši tris virbus, iškeli, užfiksuoji ir prikabini apačioje . Todėl kempinguose jautėmės visai prabangiai .
Pajutome visus keliavimo savarankiškai privalumus: kai nori - ilsiesi, kai nori - apžiūrinėji, todėl ir visa kelionė buvo pažintinė-poilsinė.
Taigi, trumpas aprašas ir keletas įspūdžių:
1 d. Kelionė per Lenkiją, nakvynė Čekijos kempinge.
2 d. Kelionė per Čekiją, Austriją, Slovėniją, Kroatiją, naktis kempinge prie Plitvicos. Apie 3 val. pavaikščiojom Vienos senamiestyje. Viena tikrai įspūdinga, tikras imperatoriškas miestas, didinga. Norėčiau vėl sugrįžti .
PASTEBĖJIMAS: itin verta išvažiuoti šeštadienį, nes sekmadienį Viena tuščia, tik turistai blaškosi tarp lankytinų objektų (kai grįžinėjom per Vieną atgal, supratome kas yra didmiesčio kamščiai). Sekmadienį galima parkuoti mašiną nemokamai kad ir pačiame miesto centre, ką mes labai sėkmingai ir padarėme .
3 d. Plitvicos nacionalinis parkas. Gražu, fantastiška, atgaiva sielai . Tikrai verta parkuotis prie antro įėjimo į parką ir pasirinkti H maršrutą. Jis paskaičiuotas 4-6 val. (perėjom per 4 val., su vienu rimtesniu pasisėdėjimu ant ežero kranto). Traukinukas-autobusiukas užkelia į kalną, ir po to visą laiką leidiesi nuokalnėn, pakeliui paplauki laiveliu ir pabaigoj - pats aukščiausias krioklys - kaip kulminacija prieš filmo pabaigą . Turbūt jau niekam nereikia, priminti, kad reikia anksti išsiruošti. Mes atvažiavom apie 8:30, bilietai, ėjimas iki maršruto pradžios ir kaip tik pataikėm į traukinuką, kuris važiuoja kas pusvalandį (8, 8:30, 9 ir t.t., beje, mūsiškis pajudėjo 8:58!). Kai 13 val. laimingi ir pavargę grįžinėjom prie mašinos, tikrai su užuojauta žiūrėjom į prie įėjimo per patį karštį plūstančius turistus .
Tos pačios dienos pavakare pasiekėme jūrą...

Tos pačios dienos pavakare pasiekėme jūrą...
Prie Splito kempingai pasirodė per daug prikimšti, o dar ir laiko buvo, tad pajudėjom toliau. Pravažiavom Omišą, Makarską. Pirmas įspūdis apie pakrantės kelius buvo bauginantis. Kuo toliau nuo Splito, tuo keliai aukščiau eina, o miestukai lieka kažkur apačioje. Po to jau vyras priprato ir puikiai jautėsi tuose serpantinuose, kuriuose pagrindinis darbas yra sukti vairą - į kairę, arba į dešinę . Padarė įspūdį tas visuotinis vietos trūkumas, kai negali tiesiog sustoti, kai mašinos stovi ant šalia kelio žemiau stovinčių namų stogų, kai matai parduotuvę, bet prie jos nėra aikštelės, arba yra, bet joje jau visose dviejose vietose stovi automobiliai .
O geriausia atrodo rodyklė į niekur... Tai yra, ji rodo į šoną, kuriame tikrai yra kelias, bet jo net nesimato, žodis "nuolydis" kažkodėl neatspindi reikalo esmės, ten greičiau "nuokrytis", nes tas nuolydis dar ir ne tiesus, bet su aštriu posūkiu. Į tokius nuokryčius niekur nesurizikavom pasukti, nes bijojom dėl mašinos.
Vakarop privažiavom vėl kempingų rajoniuką (jų ten gal keturi buvo), ir apsistojome nedideliame privačiame dviems naktims. Viskas ten buvo gerai - gera vieta palapinei, švaru, rūpestinga jauna šeimininkų porelė, įrengtas paplūdimys, tiesa, gerokai akmenuotas, bet su išrinktais jūros ežiais. Sūnaus ten visai neįmanoma buvo iš vandens ištraukti. Nors mes su vyru tai per pietus pasidarydavom siestą, nes buvo labai karšta . Didžiausias netikėtumas buvo karštis vakare. Pas mus, Lietuvoj, tai vakarop viskas atvėsta, o saulei nusileidus ir per pačius karščius būna gaiviai vėsu. Kroatijoj kitaip - kadangi žolė išdžiūvusi ir yra praktiškai plika, molio spalvos žemė, "pakietinta" visur iš žemės kyšančiais akmenimis, yra taip įkaitusi, kad skleidžia karštį... Todėl pirma naktis buvo sunki . Po to buvo lengviau, nes oras šiek tiek vėso, o ir pripratom...

4-5 d. leidome kempinge ir šalia esančiame miestelyje Drvenik. Ten pirkom šlepetes (25 lt) ir maisto produktus. Maisto kainos didesnės nei Lietuvoje. Mėsa - labai brangi, sūris irgi, o ir kiti produktai brangesni. Vyraujantys prekybos tinklai yra "Studenac" ir "Konzum" - parduotuvės vadinasi supermarketais, bet realiai tai tiesiog parduotuvėlės su keletu skyrių. O dar kainos po produktais taip supainiotos, kad prie kasos nustembi dėl sumos čekyje . Vienintelės normalios parduotuvės, primenančios mūsų maksimas, ir kur apsipirkinėja vietiniai - centrai "Getro", esantys už didžiųjų miestų. Tokį vėliau radome už Dubrovniko, tokį matėm prie Splito. Ten mes normaliai papildėme maisto atsargas . Dar Drveniko kavinėje gaivinomės: vyras - alumi, sūnus - ledais, o aš - "Gemist" (Gemišt) - vietinių mėgiamu kokteiliu - 2/3 mineralinio gazuoto vandens ir 1/3 vietinio balto vyno + ledukai, ypač gaivu . Sūnus už iš senelių gautus pinigus kelionei apsirūpino visa trūkstama jūros šturmavimo amunicija - pripučiama vaikiška valtimi, irklais ir lastais . Kaukes ir vamzdelius vežėmės iš Lietuvos - būtinas atributas, nes dugnas visur labai įdomus - akmenys, kažkokie augalai, įvairios gražios žuvys, įvairaus dydžio krabai - labai įdomu ir gražu, bet normaliai apžiūrėti gali tik su kauke (ar akiniais), nes laaaabai sūrus vanduo . Bet vėlgi priprasti galima...
Kempinge mums taip patiko, kad nusprendėm pasilikti ir trečiai nakčiai, bet šiems planams nebuvo lemta... Nes įvyko toks nuotykis kaip GAISRAS .
Miško gaisrų pavojus Kroatijoje labai realus, primenantis mūsų žolės gaisrus pavasarį, tik gerokai baisiau. Važiuodami į priekį matėme gaisrą slėnio gilumoje. O 5 dienos pavakare, besimaudydami prie kempingo, pamatėme dūmus įlankos pakraštyje. Baisu buvo todėl, kad kaip tik tą dieną pakilo vėjas ir jis pūtė būtent mūsų link. Per porą valandų gaisrininkai ugnį užgesino ir visi nurimo. Ir visai netikėtai, po valandėlės, kai mano vyras ramiai sėdėjo prie baro su kitu lietuviu , gaisras kilo visiškai šalia kempingo (ar netgi jo teritorijoj?). Staigiai susimetėm daiktus (lengvai sumontuojama palapinė - privalumas), ir buvom jau pasiruošę išvažiuot. Iš kempingo į kelią staigiai išlėkė kelios mašinos ir kaimyninis prancūzų kemperis. Bet čia reikia tarti pagiriamąjį žodį Kroatijos gaisrininkams - dirba labai operatyviai - tuoj pat atvažiavo ir užgesino. (Ir visur matėm daug gaisrinių, ir rimtai dirbančius ugniagesius - su mašinom ir sraigtasparniais.) Viskas baigėsi gerai, turėjom tikrą įvykį. Sūnus, iki tol svaičiojęs, kad gaisras yra įdomu, gerokai išsigando, ir dar šiandien sakėsi sapnavęs gaisrą. Taigi, turėjom ir realybės pamoką...
Kadangi mūsų visi daiktai jau buvo mašinoje, tai nusprendėm nerizikuoti ir judėti toliau. Šiek tiek susitvarkę, 19 val. išvažiavome link Dubrovniko...

... išvažiavome link Dubrovniko...
Keliai tokie patys vingiuoti, pravažiavom Bosnijos ir Hercegovinos pakrantės ruoželį (pasienio poste paprašė ne tik pasų, bet ir "žalios kortos" , daugiau niekur jos neprireikė) ir pasiekėme kažkuriam puslapyje jau lietuvių aprašytą kempingą "Pod maslinom" (po alyvmedžiu, 11 km iki Dubrovniko). Jau buvo vėlus vakaras, tad paskubomis pasistatėm palapinę ir sukritom miegoti...
6 d. Dar iš vakaro mus kempinge įspėjo, kad gerų vietų palapinei, jie neturi, siūlė nuomotis apartamentus arba ryte, atsiradus geresnei vietai - persikelti palapinę. Ryte mums padėtis ne itin patiko - vėl kempingas, palapinė stovi saulėje, pavėsio - nerasta, jūra kažkur keliuku žemyn, ne kempinge, o siūlyti apartamentai tikrai nebrangūs - 35 eur. parai. Tad nusprendėm apžiūrėt, kaip jie atrodo dienos šviesoj. O ten... . Tik ką po remonto, viskas jauku ir švaru, langinės sulaiko karštį. Apartamentus sudarė: koridorius (ir šaldytuvas jame - labiausiai išsiilgtas daiktas ) + tualetas su vonia + kambarys, kuriame virtuvė, valgomasis stalas, išėjimas į balkoną ir sofos kampas + miegamasis. Sūnus miegodavo ant sofos. Vėl pasijutome "baltais" žmonėmis, atsikvėpėme. Kas buvo neįprasta? Niekur nesimatė jokių šildymo įrengimų, langai viengubi - antrą "langą" sudaro atsidarančios medinės langinės ir visur išklotos grindų plytelės, pas mus dažnai gąsdinančios savo šaltumu, pietuose teikė gaivią vėsą .
Ilgai negalvoję, nurūkom į kempingą, susikrovėm daiktus ir sumokėjom už naktį. Tas kempingas tikrai pigus, bet po to, pastudijavę sąskaitą, aptikome, kad mums priskaičiavo dar vieną vaiką (12-18 m.) . Mūsų dešimtmetis, žinoma, tikrai aukštas, bet kam tada reikėjo duomenų iš pasų (trijų) ? Bet tai - smulkmenos.
Persikėlę į normalų būstą, kuriame gali atsidaryti tikrą šaldytuvą (o ne automobilinį), maistą ruošti prie normalaus stalo, į rozetes sukišti visos turimos elektroninės amunicijos pakrovėjus, pasijutome gerokai pavargę, ir tiesiog lepinomės civilizacijos privalumais.
Vakarop pagaliau pajudėjome į Dubrovniką .
Buvau skaičiusi, jog reikia pamatyti šį miestą ir dieną, ir vakare - tikra tiesa. Bet visada įspūdis tas pats - fantastiškas pasakų miestas Palmių alėjos, miesto siena, siaurutės senamiesčio gatvelės, pagrindinė miesto gatvė Stradun, įlankoje stovintys dideli kruiziniai laivai - viskas žavėjo. Viena maloni detalė - prieplaukoje, kur stovi maži laiveliai ir šiek tiek toliau, dideli kruiziniai laivai, vanduo toks skaidrus, kad matosi kelių metrų gylyje prie krantinės įmestos monetos! Ten vanduo tikrai įspūdingai skaidrus . Taigi, Dubrovnikas įspūdingas, laaaabai gražus ir neįprastas .

Taigi, Dubrovnikas įspūdingas, laaaabai gražus ir neįprastas
Vienintelė rimta problema Dubrovnike, ne kartą forumuose minėta - mašinos pastatymas . Vietų ten nėra. Na, ne tai kad visai nėra. Apsuki po miestą porą ratų, įvertini atstumą iki senamisčio, ir šiek tiek tolėliau - įvyksta stebuklas - pamatai tuščią vietą. Mokėti reikia automatuose arba spaudos kioskuose nusipirkti bilietėlių. Automatai, žinoma, patogiau, bet reikia turėti pakankamai monetų. Mes stovėjom vadinamoj "B" zonoj, kurioje 1 val. kainuoja 5 kn. Sunku buvo apsispręsti dėl stovėjimo laiko pasirinkimo. Pirmą kartą reikėjo grįžti ir primokėti, nes poros valandų pasirodė tikrai per maža. Atstumai ten kaip ir nedideli, bet kalnas gana status. Mes po 20 min. grįžinėdavome iki mašinos. Tad verta statytis 3-4 val. (geriau 4 ).

SEPTINTA DIENA.
Rytą vėl leidome Dubrovnike. Apėjome miesto sieną (50 kn. suaugusiam), dar pasivaikščiojom po senamiestį. Viskas buvo puiku.
Bet netrukus apturėjome įvykį. Kadangi monetų jau neturėjom, pirkom bilietėlius kioske. Juose užpildėme stovėjimo laiką ir padėję matomoj vietoj prie šoninio trikampio langelio, nes priekinis stiklas buvo uždengtas nuo saulės, išėjome į miestą. O grįžę radome staigmeną - už valytuvo užkištą baudos kvitą . 100 kn. Teko man eiti aiškintis. Kioskininkė, pardavusi bilietėlius ir paaiškinusi, kaip juos užpildyti, kažkodėl pamačiusi kvitą tuoj pat persižegnojo ir patarė eiti aiškintis bilietėlyje nurodytu adresu. Ta tarnyba vadinasi Sanitat, šiek tiek paklaidžiojusi (t.y. ir papildomai palaipiojusi po kalną), su kioskininkių ir stovėjimo aikštelių prižiūrėtojų pagalba radau tą kontorą. Ten pasitaikė visai supratingas darbuotojas, kuris, pasitaręs su dar dviem kolegoms, nusprendė, kad tai jų klaida, atsiprašė ir pasiėmė tą kvitą atgal. Pagyrimas Dubrovniko gyventojams - visur susikalbėjau angliškai. Angliškai gerai kalba ir kioskininkės, ir pardavėjai . Tad po sugaištos valandos ir priverstinio pasivaikščiojimo pačiame karštyje, pajudėjome į savo apartamentus atsikvėpti .
PRIMINIMAS. Važiuojant į Kroatiją siūlau pasiimti saulę atspindinčius uždangalus langams (mūsų mašinos langai labai dideli, tad mano vyras nusipirko tokios medžiagos, kuri kišama už radiatorių ir pan., ir iškirpo reikiamo dydžio priekiniams langams (galo stiklai tamsinti)), ir patartina sumažinti slėgį padangose, nes nuo karščio jos gali sprogti.
Po pietų sūnui buvo pažadėta jūra. Nusprendėme išbandyti Mlini (miestelio už Dubrovniko) paplūdimį. Ir ten buvo sugriautas mitas, jog Kroatijoje nėra smėlėto dugno. Mlini paplūdimy akmenys tik ant kranto, o jūros dugnas - smėliukas, po kurį braido ir gausūs poilsiautojai, ir krabai (vieną mačiau delno dydžio) ir visi puikiai sutaria . Prie paplūdimio labai gražus parkas su palmėmis ir kitokiais medžiais. Labai gražu ir egzotiška. Grįždami dar radom jau minėtą prekybos centrą "Getro" ir pasigėrėjome šviesose skendinčiu Dubrovniku...

AŠTUNTOJI DIENA.
Ryte atsisveikinom su apartamentų šeimininke, kuri kalbėjo tik kroatiškai ir palinkėjo mums važiuoti "po legku" (matyt, neskubant) . Važiavome mes tikrai neskubėdami, nes drausmina keliuose stovintys paminklai, su žuvusiųjų vardais ir pavardėmis . Pakeliui Bosnijos ruože matėme tris lietuviškus autobusus. Taigi, mūsiškių ten netrūksta Visiškai nematėm estų, matėm vieną latvių autobusą, pilna lenkų. Lietuvių irgi yra. Tame kempinge prie Drveniko vieną naktį stovėjo trys lietuvių palapinės ir vienas kemperis - tikrai nemažai.
Pakeliui link Splito buvome sustoję prie vaisių pardavėjų. Nusipirkom, aišku, rakijos. Jau anksčiau buvome pastebėję pas mus nematytus vaisius: žali, primena mažas kriaušes ar svarainius ir ant medžių visur auga. Pasirodo - tai figos. Saldžios, prakandi - vidurys raudonas, su mažom sėklytėm, primena aviečių ar braškių uogienę. Egzotika.
Kelyje buvome įstrigę kamštyje. Čia dar kartą džiaugėmės mūsų mašinos privalumais - kondicionierius su klimato kontrole + tamsinti stiklai. Ties išsukimu į A1 kamštis išsisklaidė, ir mes nuriedėjome pakrante toliau. Pravažiavome Splitą ir pradėjome dairytis nakvynės. Buvom apsisprendę vėl ieškotis apartamentų. Iki Trogiro likus berods 2 km, užsukome pagal nuorodą. Vieta nepatiko, kažkokios statybos, bet ir vietų ten nebuvo. Tačiau šeimininkas tuoj puolė skambinti pažįstamam, susitarė ir mes pajudėjom apžiūrėti naujos vietos. Tai tipiškas nemažas priemiesčio namas, netoli senojo kelio Splitas-Trogiras, su atskirais laiptais į antrą aukštą, kuris įrengtas poilsiautojams. Ten buvo dvivietis kambarys, trivietis kambarys (40 eur) ir didesni dviejų kambarių apartamentai (50 eur). Mes pasirinkome tą trivietį. Virtuvėlė ir tualetas su dušo kabina buvo koridoriuje. Kambaryje dar buvo ir išėjimas į balkoną su stalu ir kėdėmis. Smagu ten buvo vakaroti .
Pavakary nuėję prie jūros radome vėl smėlėtą jūros dugną . Krantinė betoninė, siaura, lyg ir per siaura tokiam kiekiui poilsiautojų. Betgi joje beveik niekas nesėdi . Tik poilsiautojų daiktai sudėti. O poilsiautojai jūroje mirksta valandomis, nes vanduo +27 . O ant kranto vidurdienį pavėsyje +35. Aš Kroatijoj, matyt, pasiekiau savo buvimo vandenyje rekordą (Lietuvoj man vis per šalta ).
Tame priemiestyje galutinai supratome ir kroatiško sodo ypatumus. Kadangi ten sausa ir karšta, tai daug kur miestuose matėme tiesiog gėlynuose išvedžiotus laistymo vamzdelius. Dėl žalumos ten tikrai labai plušama. Kiekvienas medis vertybė - pavėsis. O tame Trogiro priemiestyje soduose augo gėlės, vynuogės ir medžiai. Vaismedžiai... mandarinai, figmedžiai, alyvmedžiai . Šiltnamių prie namų irgi nepamatysi - visur pomidorai puikiausiai auga lauke.
Dieną pabaigėme balkone, stebėdami vis kylančius lėktuvus... (šalia buvo Splito aerouostas ).

Kas per "zalia korta"???
Tai ar uztenka tik pasu vaziuojant per Bosnija/Hercogovina?

"Žalia korta" - tai civilinės atsakomybės draudimas automobiliui, galiojantis užsienyje. Draudžiantis automobilį, ją papildomai išduoda nemokamai.

Rašau toliau...

DEVINTA DIENA.
Sekmadienis, taigi pati tinkamiausia diena aplankyti miestus.
Pradėjome nuo Splito. Imperatoriaus Diokleciano rūmai. Kontrastų vieta. Viskas dvelkia senove - įspūdingi rūsiai, iš Diokleciano mauzoliejaus perdaryta katedra, persmelkianti romėnų laikų dvasia (visi krikščionybės atributai atrodo gan keistai, tarsi tik laikinai pastatyti), ir ypač kripta po katedra (įėjimas iš šono, 10 kn suaugusiam, primena vaizdus iš istorinių-nuotykinių filmų). Bet gretimais galima rasti ne tik padžiautus skalbinius, bet ir bet kaip suvirintas grotas, plastikinius langus, šalia griuvėsių pristatytus šiuolaikiško viešbučio mūrus... Čia supratome, kodėl Dubrovniko ir Trogiro senamiesčiai yra saugomi Unesco, o Splitas - ne. Ten daug betvarkės, bet per ją pakankamai jaučiama romėnų dvasios... Pamatyti verta.
Tiesiai už rūmų, prie jūros įspūdinga palmių alėja, grįsta didžiulėmis balto nugludinto akmens plokštėmis (tokį akmenį matėme visur, iš jo statomi namai, daromos tvorelės - vadinamas Dalmatijos akmuo). Šalia ir prieplauka, kurioje kaip autobusų stotyje būriuojasi daugybė keltų ir laivų.
Paklaidžioję po Splito senamiestį išsiruošėm į Trogirą.
Pakeliui labai norėjosi užsukti į Salonos (III a. sugriautas romėnų miestas) griuvėsius, kurie įspūdingai pristatyti knygoje apie Kroatiją (DK serija), tačiau negalėjome tiksliai rasti, kur jie yra. Netikėtai pakeliui pro langą pamačiau tuos griuvėsius - akmenų krūva, aplink apžėlęs laukas, žmonės gyvena - per daug ten pas juos tos senovės, nespėja susitvarkyti, nors informacinė kelio nuoroda buvo...
Taip ir pravažiavom pro šalį.
Trogiras pasirodė daug jaukesnis, tvarkingesnis, senas istorinis miestukas saloje. Tik kas visur stebino - visur galima privažiuoti su mašina. Pas mus tose turistinėse-istorinėse vietose galima tik vaikščioti, o ten į patį senamiestį įvažiuoji automobiliu. Tiesa, tik į jo prieigas, nes gatvės kaip Dubrovnike - itin siauros. Mes pasistatėm mašiną dar kitos salos krantinėje (viskas sujungta tiltais), sumokėjome vienkartinį stovėjimo mokestį (10 kn). Apėjom senamiestį, apžiūrėjom Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią (labai įspūdingos centrinės durys), suvenyrai... Matyt, jei būtume iki tol nematę Dubrovniko, miestas būtų palikęs didesnį įspūdį, nes tikrai senas, gražus ir jaukus. Bet po Dubrovniko...
Vakare vėl jūra, balkonas ir kylantys lėktuvai...

Jei gerai prisimenu Trogire įspudingas turgelis

DEŠIMTA DIENA
Vėl rytas, vėl karšta. Mūsų balkonas į rytų pusę, tai pusryčiaujant prašau „šiek tiek išjungti saulę“. O be reikalo, greitai pasigailėjau...
Dar iš vakaro su vyru aptarėm dienos planus. Nusprendėm, kad jau pats laikas vykti iš Kroatijos. Mūsų planuose dar buvo Slovėnija. Pakoreguojam planus ir maršrutą ir 8:30 jau važiuojam Slovėnijos link. Pakeliui matome gerokai išdegusius miškus, ties Šibeniku išlendam į A1, ten užstringame valandai kamštyje. Vyksta kelio darbai. Tiesa, mokesčiai už kelius tikrai nemaži, bet ne gaila nei vienos sumokėtos kunos – keliai geri, eina per kalnus, daug tunelių (vienas iš jų – 6 km), greitkeliai tiesiami toliau. Kai įsivaizduoji, kiek laiko ir kaip važiuotum senaisiais keliukais...
Rijeką matome tik pro automobilio langą, pamojam Adrijos jūrai ir pažadame sugrįžti .
Įvažiuojam į Slovėniją ir pajaučiam skirtumą. Tai ne Kroatijos pietų plotai tarp kalnų ir saulės išdegintos dykvietės. Tai nedideli, žali žali slėniai, jaukūs nedideli namukai, nuo palangių svyrančios gėlės. Normalios parduotuvės, platus SPAR tinklas, normalios maisto kainos. Kroatija neseniai ketverius metus kariavo su serbais, ir tai dar matosi visur. O slovėnai kariavo tik 6 dienas (dar neišsiaiškinau, kaip jiems tai pavyko), ir tai irgi matosi, tiksliau - niekur nesimato karo padarinių.
Mūsų programa Slovėnijoje – gana intensyvi. Pirmiausiai pasiekiame Postojna jama urvus. Tai dar vienas gamtos stebuklas. Ilgiausius urvus kalne kadaise išgraužė upė. Ji suformavo didžiąją dalį stalaktitų ir stalagmitų. Vėliau pati upė prasmego dar giliau ir liko fantastiško grožio urvai. Į juos veža traukinukas (kas valandą, 9-18). Bilietai nepigūs – 18 eur suaugusiam, bet tikrai verta. Grožis neapsakomas. Nuvažiuokit ir patys pažiūrėkit.
Tuose urvuose nuolatos būna ~+8 temperatūra, ekskursija trunka ~1,5 val . Tad specialiai tam iš Lietuvos vežėmės šiltus rūbus (tiesa, ten prie įėjimo nuomoja apsiaustus, 3 eur). Ir jie ten oi kaip pravertė! Prie urvų atvažiavom 16:20, spėjom į 17 val. traukinuką. Bet ir lauke tuo metu buvo +11 ir dar lynojo . Urvuose viskas gerai organizuota: kelionė traukinuku (kaip atrakcionas, bet geriau ), atvykus į urvų gilumą išlipi ir eini prie švieslenčių, kuriose nurodyta kalba, kuria bus vedama ekskursija (yra slovėnų, vokiečių, anglų, prancūzų ir italų), tad gerai, kai bent vienas iš savų moka kurią nors iš šių kalbų. Įspūdingas pasivaikščiojimas, istorija, traukinukas, suvenyrai. Ir vėl į lietų...

Ir vėl į lietų...
Kadangi jau gerokai vakarėjo, norėjau tik važiuoti toliau ir ieškotis nakvynės. Bet mano vyras nenusileido - nusprendė nuvažiuoti iki Predjama pilies (tik 7 km, daug susižavėjimų skaitėm internete, buvom įtraukę į maršrutą). Ir ačiū jam. Tikrai nerealus įspūdis. Didžiulio kalno didžiulės olos prieigoje pastatyta pilis, kuri į išorę iš tikrųjų teturi tik vieną sieną. Labai gražu, ėjau žiūrėti per lietų (skėčiai liko namie), nes pasakiškai atrodė. Pilis jau neveikė, apžiūrėjom tik iš išorės, bet ir neplanavom į pačią pilį eiti.
Vakarėja, o mes dumiam Bledo link. Liubliana, deja, lieka tik už lango. Miela nedidelė sostinė, kur susiduria austriškas ir itališkas gyvenimo stiliai (esu buvusi), bet dėl laiko stokos, ją išbraukėm iš lankytinų vietų sąrašo.
Vakare pasiekėme Bledą. Tai vietovė tarp kalnų, tarsi Trakai slovėnams. Viskas sutvarkyta turizmui - gražu, lankytinos vietos, pramogos, viešbučiai, kempingai. Tai vieta alpėse prie ežero. Ežere salelė su koplyčia, į kurią kelia laiveliai. Kažkur skaičiau, kad, jei nuvyksi į salą ir paskambinsi koplyčios varpu, tai būsi laimingas. Tai daug kas ir plaukia, bet, girdėjau, brangu (mes neplaukėm). Ant aukšto kalno prie ežero stovi 1011 m. pastatyta pilis. Viskas laaabai gražu. Bet taip jautėmės jau kitą dieną. Tą vakarą buvo tamsu, kempingas prie ežero buvo pilnas , ir mes judėjome į neseniai pravažiuotą kitą kempingą. Tas buvo 5*, geras, visur žalia žolė, lygu, ant upelio kranto, puikiai įrengtas, su visokiom pramogom . Bet mes nespėjom visu tuo pasinaudoti, nes atvažiavom jau sutemus, pasistatėm palapinę, permiegojom ir pakavomės vėl daiktus.

VIENUOLIKTA DIENA.
Ryte važiavom į Bledo pilį (suaugusiam 6 eur.). Vaizdas labai gražus visa apylinkė kaip ant delno, ekspozicija ne itin įspūdinga. Bet patiko papildomos pramogos. Pilies spaustuvėje galima atsispausdinti gotišku šriftu individualų "senovinį" raštą, o vyninėje - įsipilti butelį vyno. Šią pramogą išbandė mano vyras. Stovi dvi statinės vyno (baltas - 10 eur, raudonas - 15). Viskam vadovauja ir nurodymus duoda vienuolis (taip ir nesupratom ar tikras). Vienuolis linksmų plaučių, vis pajuokaujantis. Procedūra vyksta taip - imi butelį, prisipili iš statinės vyno, specialiu senoviniu įrenginiu užkemši kamštį, jis čia pat užvaškuojamas, rišama virvelė su aprašu, užantspauduojama, pasirašai sertifikatą, kad pats viską padarei ir visa tai sudedama į firminį Bledo pilies vyno maišelį. Smagu, įspūdingiausias kelionės suvenyras .
Po to - vėl kelias. Čia pat Austrija, Vienos kamščiai, Čekija...

...Po to - vėl kelias. Čia pat Austrija, Vienos kamščiai, Čekija...
Vakare stebuklingai susirandame tą patį kempingą, kuriame jau buvome apsistoję važiuodami pirmyn. Stebuklingai, nes praeitą kartą važiavome iš mažo miestuko (kuriame pagal internetą turėjo būti kempingas), pagal vietinių nurodymus ir manėme, kad nakvojome taip pat mažame miestukyje, prie geležinkelio bėgių... Galit įsivaizduoti mūsų nuostabą, kai su navigacijos pagalba magistrale įvažiuojam į didelį miestą, kuris vadinasi Hranice. Kaip ir ta pati vieta, bet čia gi nemažas miestas . Nuvažiavom to pirmo miestuko kryptimi, po to po truputį visi trys atgaminome kelią iki kempingo ir ... radom . Bėda tik ta, kad tame kempinge negalima susimokėti kortele, tad teko dar nuvykti iki bankomato. Ir vėl tas pats - palapinė, trumpas pasisėdėjimas, miegot.

DVYLIKTA DIENA.
Ilga kelionė per Lenkiją. Užsukame į Tesco, Ikea centrus, malonios smulkmenos... Namus pasiekėm jau apie 3 val. ryto.

IŠVADOS.
Kelionė buvo nuostabi. Maršrutas mums patiko. Šone liko Istrijos pusiasalis su Pula (aplankysim kitą kartą), gerai, kad dar namie atsisakėme minties užsukti į Veneciją - mes pasirinkom Slovėniją, ir labai tuo džiaugiamės. Venecija - palauks.
Turiu pripažinti, kad iki šiol nemoku vairuoti, tad visą šį kelią atvairavo mano vyras . Puikiai kelionę atlaikė sūnus. Visi parsivežėm daugybę įspūdžių, ir tai, tikiuosi, jaučiasi iš šio mano pasakojimo .

Aciu, Ditaxx, labai smagus pasakojimas!!!

O filmuoti ar fotografuoti kur nors reikejo atskiro bilieto? Pvz., Plitvicoje, Splite D rumuose ir pan?

Ačiū. Fotografavom ir filmavom visur. Vienintelėj Pastojnoj jamoj matėm ženklą, kad fotografuoti draudžiama, bet daug kas vistiek tai darė... Paskutinėj salėj pasakė, kad čia jau galima fotografuoti.

Na pagaliau ir mes gryzom is meducio kopinejimo Kroatijoje

Ilsejomes Opatijos kurorte, ir apsistojom Opatijos viesbutyje.

Pradesiu nuo minuso. Pirma ir paskutini karta kelevau autobusu nei koju, nei siknos nebejauciu

O dabar malonioji dalis

Aplankem pacius nuostabiausius Plistvicos ezerus Vaizdai-nerealus . Grozejausi ir grozejausi. Puse batono suseriau toms zuvims, nebuvo gaila, nes pradejo pelyt Plaukem laivuku tais ezeriukais. Oras draike plaukus ir salia mylimas vyras dar ir dabar akyse stovi tie nuostabus Plistvicos ezerai

Sekanti diena-poilsio. Na kagi, nuejom i taip vadinama papludimy issietiesem ant tu gultu ir atejo berniukas uz juos prasyt sumoket 30 kunu (kazkas Lietuvoje minejo, kad kainuoja 1 EUR.). Na pasideginom, biski nusvilom (cia mano vyras ) ir vakare klubas Hemingvejus Nu prisisokom i valias

Sekancia diena varem i Postoinos urvus Tokio grozio nemaciau net kinuose. Gerai kad buvom pasieme striukes, nes butume iseje su varvekliais panosy . Aplankem dar kazkokia pily oloje, pasifotkinom.

Kita diena-Venecijoje. Is pradziu gide prigasdino kad kelione bus ilga, tai puse autobuso nebevaziavo Bet kelione buvo neilga, nes aplink nuostabus Italijos vaizdai.

Ir vel poilsio diena Bet po keliu valandu prasidejo uraganas ir lepinimasis saule baigesi Tai beliko eit smirinet po miesta ir sedet kavinese (kuriose kainos kosmines )

Jokiu eziu as ten nemaciau, ir jokiu tapkiu nepirkau. O nusipirkau grazu ciuziny ir su juo plaukiojau.

PAC BLOGIAUSIAS KELIONES ETAPAS-BAISUS brnO MIESTO VIESBUCIAI