Darbas, kai vaikučiui vieneri

Laba diena,

Man įdomu, ar yra čia mamyčių barbių devyndarbių? Papasakokit savo sėkmės istorijas, gal ir aš drąsos įgysiu..

Mano vyresnėlė lanko darželį, mažyliui vieneri su biskiu, tad jau daugiau nei 4 metus einu namų šeimininkės ir mamos pareigas. Kartais atrodo, kad jau viskas, nebegaliu, noriu darbo, socializacijos.
Yra man galimybė dirbti, tačiau mažėliui dar tik metukai, svarstome, kur jį dėti? Ar ieškotis auklės, ar privačios įstaigos vaiko priežiūrai, bet neramina, kas bus, kai vaikai sirgs, kaip reikės eiti į darbą po bemiegių naktų (o tokių bus, net vaikams nesergant). Dar magistro darbą reikia pasirašyti..
Ar aš per daug noriu? O gal dar pusmetį ar metus namie pasėdėti (tada prarasiu šį darbą, kurį man siūlo)?
Pasidalinkite savo nuomonėmis ir patirtimis, o gal ir patarimų sulauksiu
Ačiū Jums

Po keturių nedarbo metų bus labai sunku susirasti darbą, todėl siūlyčiau griebti šią galimybę. Bandykit susirasti auklę, gal seneliai gali šiek tiek prižiūrėti....

Aš ir taip manau, kad vėliau darbą susirasti gali būti sunku ir gali tekti gailėtis. Senelių pagalbos prašytume tik iškirtiniu ateveju, nes ir taip jie mums laaabai daug gelbėja, kai reikia kur ištrūkti.
Dvejonės vis kirba galvoj, ar suspėsiu viską? Maži vaikai, darbas, magistro rašymas?!! Kaip reiks suktis, kol visi susiruošim dienai, atsikėlę ankstų rytą (gyvenam užmiesty), kaip reiks pasidaryt buities darbus grįžus iš darbo? Bet gal čia visom moterim tas pat, ar maži, ar dideli vaikai?

grizau dar anskciau, nes isgyvenus viena su kudikiu ant ranku nebuciau galejus. Ir nebuvo taip blogai. Turejau superine aukle ir tikrai viska spejau, nes...kuo daugiau darbu uzsikrauni, tuo daugiau ir padarai, o kai sedi namie kazkaip niekas nesidirba ir atrodo, kad nieko nespeji. Todel noriu padrasinti, imtis darbo, jei tik jis yra.

kai vaikui buvo vieneri, kazkodel sugalvojau kad as jau pasirengus dirbti. susiradau aukle , perejau keturias atrankas vienoje istaigoje ir didziuodamasi savimi iskeliavau i darba. istempiau beveik du menesius. ta laika prisimenu kaip nemalonia patirti. vaikas susirgi velai vakare uzkilo temperatura, ryte turiu buti darbe, taigi naktis bemiege, duodam vaistus, temp nekrenta auklei gi nepaliksiu su 40 temp. kvieciam budinti gyd. atvaziuoja nakti. apziuri, paskiria vaistus tada i budincia vaistine. nuperkam, sugirdom laukiam. temp krenta - ateina rytas, mes i darba. apie darbo diena geriau neissiplest. grizti vakare reikia pasiruost darbui, apsitvarkyt, rytojui maisto nusipirkt, suziuret kad aukle turetu ka vaikui paduot. sazines grauzatis del nebuvimo su vaiku baisi. o kas mane labiausiai pastumejo dar pabut su vaiku- tai jog metuku vaikas mano akyse pradejo "buketi" . aukle buvo labai gera, eidavo pasivaikscioti, priziurejo, maitino, bet as nebepazinau savo vaiko. viska ka mes mokinomes, viska ka jis jau mokejo, jis po truputi primirso. ir kai jis nebemokejo parodyt ka as jam buvau rodzius. pvz koks tu didelis ir panasiai. pasakiau Stop. ir nekaltinu cia aukles. as grizau namo ir dziaugiausi buvimu su savo vaiku. ir del to niekada nesigailejau.

Sūneliui buvo 1,5 metukų, kai sulaukiau labai viliojančio darbo pasiūlymo. Išėjau dirbti, abu vaikučius palikus auklei. Pusę mėnesio dirbau po pusę dienos, vėliau visą. Pasidarau daug daugiau, nei sėdėdama namie su vaikais. Viską spėju, viską aplankau. Plius folklorinis ansamblis, plius giedojimas bažnyčioje. Ir su vaikais praleidžiu bent po 2 val kasdien. Aišku, ir savaitgaliai. Gyvendama tokį aktyvų socialinį gyvenimą esu labai patenkinta, save realizavus
Jei tikrai žinai, kad darbas, kurį dirbsi, tau patiks, būtinai eik dirbti