Daug kelionių, stovyklų, teatrų ir pramogų vaikams

Laba diena, kvieciu padiskutuoti apie tai, ar visa ko geriausio suteikimas vaikui (labai turiningas laisvalaikis - keliones i uzsieni, daugkartines isvykos i kaimo sodybas, stovyklos Lietuvoje, teatras, kinas, muziejai ir panasiai) GALI PAKENKTI musu vaikams?

Kalbu apie tas seimas, kurioms tai finansiskai ne kliutis, kurios galetu sau leisti visa tai. Ir aisku, norisi, kad vaikai gautu, ko mes neturejom (arba turejom tik dali to) savo vaikysteje.

Pati nesu del to tvirtos nuomones, bet jau pastebejau, kad neigiami dalykai is tiesu vyksta - vaikai nepakankamai vertina tai, ka jiems duodi. Pramoga jiems tampa iprastas dalykas, kai kai kuriems tai butu svente (tarkim, kai eini i teatra kas antra savaite - tai gal jau kasdienybe). Vienaip vaikas reaguos, kai pirma karta pamatys musu Baltijos jura, kitaip - kai 101 karta... Ir jau girdeti - KA MAN VEIKTI?

Ar gaudamas pramogas, ispudzius vaikai nepraranda galimybes ismokti uzsiimti patys? Ieskoti veiklos ten, kur sunku ja pamatyt is karto?

Ar neaugs ju norai dar labiau? "As apkeliavau Europa, o dabar pageidauciau naujos prabangios masinos?"

Kazkoks draugas pasake ""Neapsimoka imt vaikus i keliones. Todel, kad jie uzauge jusu tikrai neims. Jie ims savo vaikus". Nelabai pritariu, man cia gana egoistiskas motyvas (smagiausia, kad vaikams gerai), bet nemazai keliaujant pastebejau, kad tikrai ne visi seimos zmones ima vaikus kartu. Hm, gal per brangu visiems keliaut, gal kiti motyvai.

Pasidalinkim patirtimi, kaip rasti protinga aukso viduriuka, suteikti ispudziu, praplesti pasaulio suvokima, bet neislepinti?

O kodel vaikas turi viska taip "vertinti", uz viska buti dekingas, aikcioti del kiekvieno dalyko ar pan? Stovyklose laveja socialiniai igudziai, prasiplecia akiratis, kelioniu metu taip pat, teatras sukelia teigiamu emociju, tam tikra prasme lavina vaika... Man vien sito pakanka, kad buciau UZ kuo daugiau tokiu dalyku, aisku normos ribose.

O mokejimas uzsiimti paciam nemanau, kad kazkuo susijes cia. Kiek pastebejau pazystamu tarpe, visiskai patys nemoka uzsiimti tie vaikai, apie kuriuos mamos pastoviai sokinejo, kartu leido visa laika, pastoviai organizavo viska- dabar pazaiskime lego, dabar, jei nori, eikime papiesti... Vietoj to, kad kelias valandas i diena vaika paliktu ramybeje ir duotu jam paciam laisve nuspresti ka veikti. Cia apie maziukus. Nemanau, kad tai nera suderinama su dideliu pramogu kiekiu. Nes vistiek vakare namo grizus reikia kazka veikti. Neskaitant to, kad jau paaugusi vaika galima itraukti i pramogu planavima, suteikti siek tiek atsakomybes, nebutina gi viska pateikti ant lekstutes.

O del to, kad neapsimoka vaiku imti i keliones, nes uzauge musu neims, tai neturiu zodziu . Kuriu galu vaikai turi visur tampytis pasenusius tevus? Gi visai kitokie norai, kitas judejimo tempas...

Tas teiginys, kad vaiku nereikia imt, ne mano, pacitavau draugeli.

Bet vat is savo patirties pastebejau, kad ilgainiui vaikams sunkoka pasidaro dziaugtis nemokamais dalykais - pasivaiksciuojimais gamtoje, grybavimais, pasibuvimas ezero krante, kaimyskom linksmybemis... kai nebuna jokiu atrakciju ir nieko pirkti...

Na nezinau, kadangi pas mus pasibuvimai prie ezero ar kaimiskos linksmybes reti dalykai, tai maniskei kaip ir dideli dziaugsma teikia.

Kas yra nemokamos kaimiškos linksmybės ? Darbas darže ar prie gyvulių? Grybavimas vaikams - ne pramoga.

Is tiesu ir as vis dazniau susimastau, ka musu vartuotojiska visuomene daro su vaikais. gera tema Yra apie ka diskutuoti. Vaikyste turejau gan gera. Sakyciau tuo laikotarpiu gan turininga. Tetis jureivis - tad buvo ir saldainiu, ir gumos ir graziu zaislu. Su tevais atostogavome. Bet vis tiek buvo svajoniu ir noru

Aisku kiekviena mama stengiasi duoti savo vaikui kiek imanoma daugiau, bet ziuriu, kad perlenkiau lazda. Mano dukra jau pradeda reiksti, kad tokie bateliai, ar segtukas nedera su ta bliuzele...Zaislai juos per daug nedomina. Jei kur nors vaziuojame, tai butinai reikia ne siaip sau pasivaiksciuoti, bet suvalgyti ledus, nusipirkti balioneli ar dar ka nors

Aisku ji dar mazute, bet jau matau, kad gaudama dovanas ji nesidziaugia taip, kaip as dziaugiuasi. Ji nesupranta, kad kazko gali negauti...

Matau, kad daug paaugliu is viso nezino ko prasyti per gimtadieni ar sventes, nes viska turi...

man tai atrodo nenormalu. Man atrodo kad tuo begaliniu noru duoti vaikui viska tikrai gadiname jam gyvenima. Zmogus turi kazko siekti, noreti ir mastyti kaip tai gauti

Kaimyskos linksmybes - na, prisiminkim savo vasaras pas mociute kaime. ta ir turejau omeny. Lakstymas po pievas, maudymasis ezere, miegojimas ant sieno, gyvuneliu, gamtos stebejimas, kazkiek ir darbo darze ir prie gyvuliu (O ka, pekenks).
Papildyta:


Va, butent, kaip tu gerai nusakei mano mintis. As irgi nerimauju del to paties. Ir svyruoju tarp noro duoti vaikams kas geriausia, daug ispudziu ir tuo paciu ispletoti interesus; is kitos puses - baime juos sugadinti ir islepinti, baime, kad veliau bus viskas isbandyta ir nebeidomu.

Siemet dukra (12 metu) uzsimane naujo telefono, brangaus, - nes keturi vaikai klaseje jau turi. Tai sakom - puiku, UZSIDIRBK. Tai menesi daze tvora, zaidimo aikstele, riso pomidorus ir pan. Aisku, mokejom mes patys. Bet dirbo, be jokiu nusiskundimu.

O paskui jau turejo pramogu - likusia atostogu dali.

Taigi, as mastau - darbas vaikui, taip pat kasdienes pareigos (laistyt geles, plaut indus pvz po vakarienes, tvarkyt savo kambari ir pan.) gaunanciam daug pramogu, - gali buti kaip vaistai nuo issilepinimo. Aisku, pagal amziu, bet reguliariai.

Na va man tame, kad viska turi, nesimato nieko blogo. O kazko noreti visuomet imanoma, kai turi visus norimus paprastus dalykus, galima svajoti apie kazka didesnio, sunkiau gaunamo- pvz kelione aplink pasauli ar dar ka, ka gauti prireiktu daug mastymo, laukimo ir pastangu. Tiesiog neisivaizduoju zmogaus, kuris taip nieko nebenoretu...

Pritariu jums, kai pramoga tampa kasdienybe-ji nebevertinama. Pastebėjau tai vasarą-dukrą stengiamės vis kur nors vežti, išeiti, kad nebūtų dienos tokios pat, tai kai būdavo diena namie-rodos nebėra ką veikti. Ir ties išvykimai jau tokia vos ne rutina.
Papildyta:


Būna ir pas mus taip-VIEN pasivaikščiojimas mieste neteikia džiaugsmo, va jei kas nors įsigyjama-tada TAAAAip, valio.
Buvo tokia situacija vasarą-nuvažiavome vienai dienai į Rygą-tikrai smagiai pabuvom-ir žaidimų aikštelėje, ir po senamiestį, ir laivu plaukiojom, ir t.t. Jau vakarėjo-sakau-nusiperkam bandelių, sulčių, suvalgom ant suoliuko (tokia graži vieta) ir važiuojam namo. Tai penkiametė pareiškė-KĄĄĄĄĄ? Į KAVINĘ NEISIM??? TURĖSIU VALGYTI TOOOOOOKĮ MAISTĄ?
Ir suglumau, lyg nepatogu prieš vaiką paliko. Ji aišku seniai tai pamiršo, o man širdy guli lyg koks akmenėlis.

Užaugau šeimoje, kuri mėgo keliones, teatrus, koncertus, kitas pramogas. Tėvai visada mus, vaikus, imdavo kartu. Išvažinėta buo visa Lietuva, Baltijos jūra pamatyta nuo kelių mėnesių, savaitgaliai su palapinėmis paežerėse (tėvai - prie laužiuko, mes, vaikai, dūkstam miške iki nukrtimo ar mirkstam ežere), tolimos kelionės prie Juodosios jūros, į Maskvą ar Piterį..Kultūrinės programos savo mieste, ėjimas kažko pamatyti, aplankyti.
Ar tai mane sugadino? Kažkodėl paprietaraučiau, kaip tik prieišingai - išugdė norą pažinti pasaulį, domėtis, svajoti, nesustabarėti..

Jei atvirai, tai ir tada, tais nūriais laikais, vaikams norėjosi pramogų, žaislų, vien tik pagrybavimas miške neatrodė toks žavus kaip atrakcionai, karuselės, cirkas Žinoma, tada buvo mažiau pasirinkimo ir galimybių.


Dabar jau mes visur tampomės vaikus, su mumis keliauja, slidinėja, valgo kavinėse (o kelionės metu šiltas maistas yra geriau nei sumuštinis), ir t.t. Baltijos jūra - kasmet, šalia šiltesnių jūrų

Manau, kad dabartinė mūsų, tėvų užduotis kiek kitokia. Mūsų vaikams reikia išmokti to, ko nereikėjo mokytis mažiems mums.

Supraskime - mūsų vaikai auga kitokiame pasaulyje ir jiems - savi iššūkiai. Negalime sugrąžinti jų į savo vaikystę..
Mano laikais parudotuvėje buvo pora lėlių, dabar - ištisos lėlių lentynos, visko daug, visko norisi, panorėjus galima viską įsigyti (be "blatų", eilių ir pan). Taigi, ir norai šokteli aukštyn - noriu to, to, to ir dar ano. Jie turi išmokti (prieišingai nei mes kažkada) rinktis, rinktis iš daugybės įmanomų galimybių (būna, kad maniškiai prastovi prie lentynos pusvalandį, kai leidžiu išsirinkti žaisliuką ar knygutę), mokėti, pasirenkant kažką vieną, atsisakyti daugelio kitų. Tas pats ir su pramogom, būreliais, stovyklomis..Jiems sunkiau, nes mums kadaise rinktis nereikėjo ar reikėjo minimaliai (kiek ten rūšių ledų buvo, kiek rūšių gumos ir kokios pramogos?). Mūsų vaikas susiduria su beveik neįmanoma misija - jis mato visko labai daug, labai gražaus, visur, kur tik žengia žingsnį, jam siūloma vis nauja patraukli prekė/pramoga. Kažas čia rašė apie dukrą, kuri nepatenkinta, nes bateliai nedera prie bliuzelės ar pan. - o kaip jai būti patenkintai, jei ji mato ne vienintelius batelius ir bliuzelę parduotuvėje, o keliasdešimt variantų?

Taigi, galima vaikų niekur nevežioti, niekur neleisti, apsaugant juos nuo pasirinkimo dilemų, pasiūlant vienintelį variantą ir taškas (pvz.., - einame grybauti). O galima leisti jiems gyventi pasaulyje, tokiame, koks jis dabar yra, ir leisti jiems mokytis. Ir nesukti sau galvos, kad mūsų vaikai savaime suprantamu dalyku laiko tai, kas mums kažkada atrodė stebuklas. Mūsų tėvams ir seneliams stebuklas atrodė išskristi kur nors lėktuvu - dabar gi, kai kurie reisai jau yra beveik lygiaverčiai kelionei autobusu iš taško Ą į tašką B...

visiškai sutinku. Mano vaikams teatras ar koncertas gerokai mažesnė pramoga (netgi beveik kasdienė rutina), negu grybavimas, ar bulviakasis. Grybavimą suorganizuoti pavyksta kartą per metus, kaip ir bulviakasį - tai stabilizuojantys erdvę ir laiką dalykai - tikros šventės šiandienos margumyne - bent mano vaikams.
Tas pats su pramogomis. Tik kartą metuose važiuojame į vandens pramogų parką (nustatyta proga. Baseinas be atrakcionų - įprastas dalykas ). Svarbiau sia laukimas, laukimo sukurta įtampa - tada džiaugsmas, laimės pojūtis garantuoti. Kelionės taip pat: jei jų padaugini, paverčia švente buvimą namie . Kelionės smalsumo neperkaitina tik tada, kai jų yra ribotas kiekis. Maniškiai žino, kad keliausime po Lietuvą, lankysimės pajūry ir kartą metuose keliausim į "didelę kelionę". Net maži džiaugsmeliai turi laukimo laiką: visą savaitę kalbam, kad eisim mieste apžiūrėti kokio nors objekto - skaitom apie jį, klausom pasakojimų ir savaitgalį ar paprastos dienos pavakare keliaujam. Viskas. Yra, ko laukti, yra kuo džiaugtis.