Atsakant į temą: aš taip pat pažįstu šaunių vienišų moterų, kurioms per trisdešims, ir jos netekėjusios. Bent jau aš kažkokios priežasties nematau, nes tos moterys pasižymi ir gera išvaizda, ir gebėjimu bendrauti, ir protu. Galbūt yra kažkokie subtilesni niuansai, pasąmoniniai, jaučiami vyrų, kurie plika akimi nematomi ir išsprendžiami galbūt net atsitiktinai, "per aplinkui". Pavyzdžiui, mano vyrui viena draugė atrodo per daug prisirišusi prie vertybių, visokių "taip turi būti" ar "taip noriu gyventi", nors mano akimis tai nematoma.
Galbūt kažkuo padės mano istorija. Aš taip pat ištekėjau gana vėlai ir visiškai netikėtai, nes niekada gyvenime neturėjau didelio potraukio šeimai ir save laikiau vieniše. Laikiau tai savo lemtimi dėl savo būdo, polinkio į atskirtį, individualizmo, turėjau viziją, kaip noriu toliau gyventi, ir joje, jei ir buvo vyras, tai tikrai ne sutuoktinis, kuriam pasižadama gyvenimui. Santykiai su vyrais būdavo geri, turiningi, bet be perspektyvos. Paskui prasidėjo pokyčiai viduje (manau, kažkiek susiję su Castanedos skaitymu, tiksliau tie skaitymai suintensyvino pokyčius; taip pat su tuo, kad išsiskyrimai pasidarė skaudūs), kai nustojau rištis prie bet kokių dalykų - kur ir kaip noriu gyventi, nuo bet kokio "aš", išaugo poreikis tiesiog mylėti ir būti mylimai. Iš karto atsirado vyras, kuris su manimi jau elgėsi visiškai kitaip. Dėl meilės ir santykių turėjau atsisakyti tikrai daug ko, ką anksčiau vertinau ir ko laukiau. Socialiai pažeidžiama, pakeitusi gyvenamąją vietą, be draugų esamame mieste, be nepriklausomybės, kurią taip vertinau, na, neščia "namų šeimininkė" (kas gali būti blogiau laisvę vertinančiam žmogui?). Manau, kad tie dalykai su laiku keisis, dabar toks pereinamasis etapas, kuris turi mane kažko išmokyti, bet... tiesiog aš buvau (ir esu) gatava daug pakeisti ir labai pasikeisti dėl meilės.
Tiesiog manau, kad ir autorės atveju galbūt bus etapas, kurio metu bus kažkokios išvados, atradimai, pesikeitimai - abejoju, ar tiesmukai ieškant priežasties kažkas pasikeis. Juk ne miestas ar išvaizda tokius dalykus lemia, o subtilesni dalykai, kurie keičiasi keičiantis žmogui. Svarbu, manau, augti, keistis, mylėti gyvenimą, koks jis bebūtų. Laimė juk slypi žmogaus viduje, o ne gyvenimo aplinkybėse. Tiesiog galbūt reiktų mylėti gyvenimą, koks jis yra, be pretenzijų, be sąlygų, ir būti pasiryžusiai kitokiam. Sėkmės. Pabaigai, žodžiai, kurie mane padrąsina sunkiose situacijose (kaip ir dabar): "Mirtis vienintelė išmintinga kovotojo patarėja. Kai tik jis pajunta, jog viskas krypsta į blogąją pusę ir greitai bus sunaikintas, gali kreiptis į savo mirtį ir paklausti, ar tikrai taip yra. Jo mirtis pasakys jam, kad klysta, kad niekas nesvarbu, išskyrus jos prisilietimą. Jo mirtis pasakys jam: "Aš dar tavęs nepaliečiau". (C. Castaneda). Taigi, kol esame, tol niekas nėra pabaiga.
Taip, patvirtina ši istorija, kad gyvenimas priklauso nuo mūsų vidaus, o kiek iš mūsų tikrai pažįstame save? Kartais atsiduria šalia toks žmogus, kuris tiesiog apverčia viską aukštyn kojom ir tada pažįsti save po truputi visai kitokią nei iki šiol. Ir pokyčiai gali vykti tik nuo tikrojo vidinio pasiryžimo.
Nu neieškok šiknoj kirminų. Nepatikai tu jam ir tiek žinių, kokių tikslų dar reikia čia ieškot?? Tuo labiau, jei vedęs, tai viešai į kavinę nemanau, kad norėtų eit.
