QUOTE(nice1 @ 2013 09 14, 18:58)
vakar kaip niekada aiskiai supratau...
Kas nutiko? Laikykites, viskas praeina, patikekit

. Man irgi yra buve situaciju, kuomet rodos, kad jau viskas, nebegaliu, palusiu. Bet praeina ir tai.
Del nieko nesiaukokit. Taip, gyvenimas susideda is kompromisu. Kompromisu, ne auku. Man kartais atrodo, kad musu moterims reiketu daugiau principingumo, savigarbos ir stipresnes savivertes. Geros tos musu moterys, stiprios, vaikus augina, neretai ir vyra "augina", atsisako karjeros, nes "seima - moters prigimtis", atsisako kokio skudurelio, bateliu, nes "vyrui reikia nauju padangu, o man ir senesni batai gerai - tarnauja 5 metus, tarnaus ir dar vienus", gamina tam vyrui, skalbia, ciusto kambarius, nes "taip reikia", palaiko ji, padeda, popina, lepina, save pamirsta. Ir tik bac, tas nuciuciuotas, ismyletas vyrelis isdrozia pas kokia neypatingai grazia, neypatingai protinga kale (kuri jokia ne kale, is tikruju). Nei ji jam kotletus kepa, nei galvyte glosto, ir atsikerta, ir keikteli ji kartais, ir dulkiu nevalo, ir vistiek yra pati geriausia.
Moteris nera nei gimdykla, nei gamykla, nei skalbimo masina, nei kazkokia hyperseksuali superbarbe, ilgom kojom, geriausia karjera, karsciausiu tarpukoju ir igudziais, nepadarysianciais gedos net Michelin restoranui. Moteris yra zmogus kaip ir vyras, netobula, klystanti, pavargusi, pikta, susivelusi. Kartais ji myli, kartais abejinga, kartais ji svyti, o kartais tingi net nusipraust. Normalu tai. Daug vyru to nesuvokia, nes moterys pacios, budamos superbutybemis, juos islepina. O po to verkia.
Laikykites.