Atėjo ir mano eilė parašyti savo sėkmingą istoriją, nes kaip ir dauguma pasižadėjau sau čia parašyti, jei pasiseks, nors tikėjimo jau buvo visai nedaug...
Jau tik pasipiršus vyrui norėjau vaikų, bet nusprendėme pusmetį palaukti iki vestuvių. Kiek kartų save dėl to plakiau, kad veltui išvaisčiau pusė metų.
Po vestuvių kibom į darbus ir su kiekvienu mėnesiu vis daugėjo streso. Kadangi mėgstu planą ir jo siekiu, mano manymu, visomis įmanomis priemonėmis ir orientuojuosi į rezultatą, negalėjau sėdėti nieko nedarant. Jau po pusmečio nuėjau pas rekomenduotą ginekologę, kuri tepasakė, kad nerekonduoja jokių tyrimų, nes pvz. hormonų tyrimo rezultati priklauso nuo nuotaikos ir nieko neparodo
 Žodžiu, liepė bandyti natūraliai ir nestresuoti.
 Žodžiu, liepė bandyti natūraliai ir nestresuoti.Taigi, po dar pusmečio bandymų (bendroje sumoje jau metai) nuėjau pas vaisingumo specialistą, padarėme visus tyrimus ir iš karto laporaskopiją, viskas kaip ir gerai, rado tik mažus endometriozės židinukus, kurie vaisingumui įtakos pasak visų gydytojų neturėtų turėti. Verdiktas - dar bandom pusmetį natūraliai, neaiškios kilmės nevaisingumas...
Taigi, po pusmečio nesekmių nueiname procedūrintis ir seka vienas po kito 3 IUI. Ir nieko. Aš jau noriu IVF, nes IUI nelabai tikiu, o IVF man kaip šviesa tunelio gale. Atrodo paskutinė procedūra, kuri tikrai mums padės. Bet gydytojas primygtinai siūlo dar 3 IUI. Padarom dar 2, jau šešto nedarau, nes nematau prasmės. Šiek tiek pailsim ir po 3 m. mūsų kelio pagaliau sulaukiu savojo IVF. Viskas vyksta neblogai, užauga puikūs berods 7 embrionai, siūlo auginti iki blastocistų, užauga 3, dvi puikios kokybės, kurias ir įsodina. Jausmas nerealus, jau džiaugiuosi, kad nešioju du vaikiukus, deja hcg 0, visiškas 0
 Klausiu gydytojo, kas ne taip, sako: nepasisekė. Ką??!!! Tada bandau spausti ir klausti, ką toliau, nes nenoriu patikėti, kad mums nelemta turėti vaikų. Vienintelis pasiūlymas daryti vėl IVF ir schemoje nelabai ką keistų, nes viską padarė gerai, tiesiog nepasisekė.
  Klausiu gydytojo, kas ne taip, sako: nepasisekė. Ką??!!! Tada bandau spausti ir klausti, ką toliau, nes nenoriu patikėti, kad mums nelemta turėti vaikų. Vienintelis pasiūlymas daryti vėl IVF ir schemoje nelabai ką keistų, nes viską padarė gerai, tiesiog nepasisekė.Po netikėtos nesekmės, reikėjo sustoti ir pagalvoti ką toliau daryti gyvenime. Ir aš, kuri galvojau esanti stipri ir racionali jau prapliupdavau ašoromis lygioje vietoje, buvo prastai. Jaučiausi sužlugdyta.
Kitam bandymui prisiruošėme po metų ir stengiausi kiek įmanoma mažiau įsijausti, su niekuo apie tai nekalbėti, kad kritimas būtų lengvesnis nesėkmės atveju. Nors visi sako, kad reikia tikėti, bet tai iš kur to tikėjimo imti?? Jei būčiau laukusi, kol patikėsiu, IVF laikas ir neateitų. Pirmiausia pakeitėme ir gydytoją ir kliniką, nes startuoti su gydytoju, kuris jau mums padarė 6 nesėkmingas procedūras, nemačiau prasmės. Prieš IVF dar padarė scračingą, įsodino 2 embrionus ir po kelių dienų dar vieną blastocistą. Nors aš jau būčiau ėmusi ir dar vieną, nes dvi blastocistos dar liko, be gydytojas nesutiko.
HCG buvo 36, tą skaičių pamačiau atsidariusi telefone tyrimų rezultatus važiuodama automobilyje. Ir vis kartojau: 36, 36, 36. Nebuvo nei džiaugsmo, nieko, jaučiausi sustingusi ir baisu buvo patikėti, suvokti. Tada vos ne kasdien kartojau HCG, skaičiukai augo, nors ne taip greitai, kaip norėjosi, dėl to buvo itin baisu ir džiaugsmui vietos neliko. Netrukus gydytojas patvirtino, kad įsitvirtino vienas stipruolis ir jau 12 nėštumo sav. pasakė, kad berniukas
 Iki 12 sav. skaičiavau kiekvieną dieną, jos slinko taip lėtai ir iki pat nėštumo pabaigos buvo baisu baisu, kad tik kas nenutiktų.
 Iki 12 sav. skaičiavau kiekvieną dieną, jos slinko taip lėtai ir iki pat nėštumo pabaigos buvo baisu baisu, kad tik kas nenutiktų.Dabar mūsų berniukui jau 6 sav.
 Jausmas nerealus ir nepatikėsite, bet visas sunkus kelias taip greitai pasimiršo, jo kaip nebūta, tik metai kažkur dingo, nes visų draugių vaikai jau paauginti, mes mažiausi
 Jausmas nerealus ir nepatikėsite, bet visas sunkus kelias taip greitai pasimiršo, jo kaip nebūta, tik metai kažkur dingo, nes visų draugių vaikai jau paauginti, mes mažiausi  Linkiu visoms, kad šitas nesėkmingas periodas greičiau pasibaigtų
 Linkiu visoms, kad šitas nesėkmingas periodas greičiau pasibaigtų   
 P.S. Tame tarpe nėjau pas jokias būrėjas, vaistažolininkes, stebuklingas vietas ir pan. Tikėjau medicina ir tai pasiteisino. Nors tiek nedaug trūko, kad jau būčiau pradėjusi imtis bet kokio šiaudo, bet džiaugiuosi negaišusi tam laiko. Tiesa, ėjau į psichologinę grupę su kitomis nesulaukiančiomis gandrų. Nežinau, ar tai kiek padėjo, bet buvo tikrai smagu prasiblaškyti ir pasikalbėti su tokio pat likimo žmonėmis. Iki šiol bendraujame ir visos galiausia pastojome
 
                
                                    
                 
    














