QUOTE(166cm @ 2015 03 03, 11:58)
Limaza, kad būtų ramiau, tikrai neskubėk gąsdintis - reikia laiko, kol vaikutis ims jus pažinti, pelnysit pasitikėjimą, jis atsipalaiduos. Tęsiantis susitikimams, stebėkit, ar jis ima į jus labiau reaguoti, ar fiksuoja žvilgsnį į jį kalbinančius veidus, domisi kūdikiškais "ku-kū" tipo žaidimais ir kita. Savo vardo kūdikių namų vaikas gali nepripažint, nes per retai jį girdi, kaip ir bijoti jūsų vyro, išvis būti abejingas ir susikaustęs.
Kai man teko būti globos namuose, dalis vaikų, ypač mažų berniukų, iš pirmo žvilgsnio atrodė pakankamai autistiški - atsiriboję nuo svečių, nes nepasitiki, bet tai nereiškia, kad jie yra autistai. Jie tiesiog auga kitose sąlygose. Skirkite daugiau laiko pažinčiai ir stebėkit, ar bus nors minimalus progresas, domėjimasis žaidimais, žmonėmis, socialinis kontaktas.
Vaikutis mus jau gana ramiai prisileido per antrąjį susitikimą. Jo metu mes buvome kartu lankymui skirtame atskiram kambarėlyje. Mes mėginome žaisti su juo, vaikas rodė kažkokį susidomėjimą, stebėjo mus. Nėra taip, kad jis visiškai nerodytų jokių reakcijų. Netgi sakyčiau buvo sąlyginai ilgą laiką sutelkęs dėmesį į žaidimą su kamuokiukais, kaladėlėmis, vėliau rodė šypseną kai pakutenau jį. Į susitikimo pabaigą, ištiesiau rankas į jį ir pakviečiau, jis taip pat ištiesė rankytes ir noriai ėjo pas mane ant kelių. Gana ramiai sėdėjo pas mane, leidosi nešiojamas.
Ryšį, esu tikra, pavyks užmegzti galutinai, bet kas mane labiausiai neramina, visos ligos, kurių dabar negalime surasti, pastebėti ir kurios tik po tam tikro laiko paaiškės. Po paskutinio vizito metu išgirstų "diagnozių" man kažkaip viskas pradėjo slįsti iš po kojų ir pradėjau stipriai dvejoti, ar aš sugebėsiu suimti save į rankas ir padaryti viską, kas geriausia vaikui. Esu labai jautruolė visą gyvenimą, iškart graudenuose vien paskaičius tam tikrų sutrikimų aprašymus ir pagalvojus, kad jie greičiausiai atsiras mūsų realybėje, apsibliaunu ir nebežinau ar galiu tokia eiti "toliau".
Dėl to dar pradėjau ir dvejoti ar turėtume vaikiuką lankyti, kol tarkim bus padaryti kažkokie papildomi tyrimai, kad neatsirastų didelis prisirišimas, o kaip tada bus, jei vis tik suvoksiu, kad aš nepajėgi to panešti?
Papildyta:
QUOTE(biski tinginiuke @ 2015 03 03, 12:47)
Pats nerimastingiausias ir baugiausias šis laikotarpis - apsisprendimo. Kai sprendėm dėl savo dukros, nemiegojau, nevalgiau, nerimas mane tiesiog ėdė. Baimės akys dėl diagnozių milžiniškos, juk tai sprendimas visad gyvenimui, viską pakeisiantis. Iš savo patirties galiu pasakyt, kad pirmą kartą pamačius tokį stipriai pažeistą vaiką, rimto sprendimo priimti neįmanoma.
Po pirmo pasimatymo su mūsų tada 10 mėn. būsima dukryte, išvažiavom iš KN su vyru kaip apmirę. Pamenu, sėdim mašinoj, tylim, abu bijom pasakyt - vaikas pasirodė protiškai atsilikęs. Kur nepasirodys - akys is siaubo išpūstos, žvilgsnis sustingęs į vieną tašką, nė garselio neišleido, šnekinama tik žiūrėjo, jokios šypsenos. Nu aišku, aš irgi ne geriau atrodžiau, ėmiau ją į rankas tokiom pat iš baimės išpūstom akim su viena mintim "o jezau, kad tik nepradėtų verkti", šalia stovi ir spokso į mane direktorė, auklėtojos ir tas persigandęs pakraupęs vaikas. Vyras tada prie jos net nesiartino. Aš kaip pamišėlė puldinėjau nuo savo mergaitės prie kitų dėmesio ištroškusių mažiukų, dar iki šiol pamenu kai kurių iš jų veidukus. Mūsiškė buvo tokia lėta, flegmatiška, visi vaikai juda, kruta, slenkas artyn, mūsiškei dzinguliukai, paguldėm į maniežą ir guli ramiakė. Grižę namo susimąstėm: jos bio motina turi lengvą protinę negalią, tėvo nėra. Įkalbinti ir primokyti artimųjų po poros dienų nulėkėm lankyti vėl. Ir tada aš vaiką pamačiau tarsi kitom akim - po geros minutės šnekinimo ir jai įdėmiai žiūrint man į veidą, ji mane pažino, šyptelėjo ir tą susitikimą jau sučiauškėjo kažką, šypsojos daug daugiau, tai buvo visiškai kitas įspūdis. Prašiau, kad leistų ją pamaitinti, kad stebėt, kaip ji ryja maistą, klaksėjau pirštais, ar reaguoja į garsą, žodžiu, elementarius eksperimentus dariau. Ir kaskart mums ją lankant ji tiesiog skleidėsi, todėl sprendimas atėjo visai greit. Taip, fiziškai ji atrodė apgailėtinai, raumenukai nusilpę, nesusiformavę normaliai, tiesiai net nepasėdėdavo, vos apsiversdavo (11 mėn). Parsivežus ją namo, neurologė liepė daug su ja dirbt, nes atsilikimas nuo bendraamžių buvo kraupokas. O po 4 mėn namie su šeima, ji ne tik pasivijo, bet ir pralenkė bendraamžius, o dabar auga protinga, tikra gražuolė

jau varau romanus vėl....
Mano patarimas: lankykit daug ir dažnai, jei tik įmanoma. Nusivežkit gydytoją, kad būtų bent kiek ramiau. Įvertinkit, kur vaikas auga, nelyginkit per daug su įprastais vaikais. Auklėtojom per daug netikėkit, nei tom, kurios giria, nei kurios peikia. Kaip pvz apie mūsiškę nesakė nieko blogo, bet ją piešė kaip ramią, klusnią, flegmutę, o ji absoliuti to priešingybė. Tiesa, dėl ligų nemelavo, mūsiškė tikrai mažai serga, bet išlindo bjauri alergija, su kuria sunkiai kovojam, kurios niekas neįtarė.
Linkiu Jums vidinės ramybės ir stiprybės šiame, mano manymu, sunkiausiame etape. Neleiskit baimėms užgožti širdies balso. Tai, kokį vaiką matote dabar ir kokį pamatytumėte parsivežę namo - tai du skirtingi vaikai. Kad ir kaip banaliai beskambėtų, bet tik augindama paliktukę įsitikinau, kad meilė iš tikrųjų daro stebuklus
na štai, vėl sėdžiu, skaitau ir ašaros byra savaime..
labai džiaugiuosi Jūsų išsamia žinute, ačiū už palaikymą ir savo išsakytus pavyzdžius

atrodo kiek begalvočiau, kiek beskaityčiau, mano nusiteikimas per dieną pasikeičia N kartų..tai jau pasakau, kad mielas vaikiukas, mus labai sužavėjo, padarysim daugiau tyrimų dėl šventos ramybės ir bet kokiu atveju atėjus laikui parkeliausim namo. Kitą minutę vėl kažkur užsikabinu už kokios baisios ligos aprašymo ir vėl raudu, nebežinau kur dėtis..

nejaugi taip visiems būna prieš pasiimant lelių iš GN? Taip ir pareina mintys, kad nesu stabili ir negaliu tokia priimti dar vaikučio, kuriam paskui su tokiais savo marazmais ne tik, kad nepadėsiu, bet net ir pakenksiu, nes nesugebėsiu duoti tiek, kiek reikės...