Daugiavaikių mamyčių

Viskas su tavim gerai,tik kodėl tapatiniesi su alkoholikais? Džiugina pozityvas tavo žinutėse.O atsimeni,kaip buvo?Esi gera mama,rūpestinga žmona ir puikus žmogus

atsiprašau, jei mano parašymas buvo visai ne į temą - nežinojau visų aplinkybių. vis tas svetimų batų matavimasis sau kaltas, atrodo, kad jei aš gyvenu "nuo šakelės ant šakelės, strykt pastrykt", tai ir kiti taip galėtų
iš tikro neturiu ką patart, ką pasiūlyt. būtum Kaune - gal turėčiau. o gal tik taip atrodo, nesu susidūrus realiai su autizmu.

Matai, jūs juk kažką darėte, leidote vaiką į krepšinį, o ir mokyklą pas jį ar specialių poreikių, ar normali bendrojo lavinimo? Jei paprasta mokykla, tai jis turi galimybę bendrauti su normaliais vaikais. Ir dar, kaip suprantu, tavo vaikas gali pats visur vaikščioti savarankiškai, o maniškiui reikia priežiūros - negalima jo niekur paleisti vieno. Taigi, jei į kokius būrelius jis eitų, tai aš turėčiau jį vežioti/vedžioti.

Taip kad netikiu natūraliais bendravimo procesais būtent šiam mano vaikui, nes jam reikia suteikti galimybių, su daryti situacijas, galimybes. Tai kad nesuprantu tavo sakinio, kur rašai "Ir negalvok apie tai." O kodėl negalėčiau/neturėčiau apie tai galvoti?

Kaip šaunu.

Irgi - kaip šaunu.

Na, nežinau, jie tik šiek tiek nei metus bendrauja - mano vaikas ir paaugliukai, ir net nežinau, kiek jie vienas kitam patinka. Pastebėjau, kad mažiui paaugliukas ne visada patinka, jie net filmo kartu negali žiūrėti ant tos pačios sofos hole atsisėdę, nes mažius pradeda zysti, nervintis, stumdo paaugliuką, reikalauja TV pultelio, tiesiog erzina mane tas jų elgesys, nes ir paaugliukui atsibosta, kad jį terorizuoja taip. O kartais jie sutaria. Paaugliukės mažius klauso, ir maloniau su ja bendrauja, tačiau ji užsiėmusi savo reikalais, dažnai neturi laiko.
Manyčiau, kad dar tik vyksta apsitrynimas, bendravimo pradžia tarp mūsų ir mūsų vaikų, po pradinio patikimo ir džiaugsmo sutikus vienas kitą išlindo jau ir paprasta kasdienybė ir mūsų tamsiosios pusės. Bandom derintis vienas prie kito - prie tokių, kokie esame iš tikro.
Taip kad iš tikro tie vaikai tokie užsiėmę savo problemomis ir reikalais, kad net namie nelabai nori padėti padaryti kokį nors buities darbą, kartais mergaitė net savo šuns nepavedžioja, o berniukas išvis vis išlekia iš namų, tai pas draugus, tai dar pas ką nors; todėl aš net nesitikiu, kad kuris nors jų nuvestų mažių į būrelį. Vieną dieną buvo toks atvejis, kai aš nespėjau pasiimti mažiaus po mokyklos iš autobusų stotelės, tai pasiunčiau ex-ą, jis suspėjo laiku, o tuo metu prie mūsų namo, kitoje gatvės pusėje priešais tą autobusų stotelę stovėjo abu paaugliukai su drauge ir negalėjo nueiti parsivesti mažiaus, nors kalbėjau su mergaite apie tai telefonu, ji pasakė, kad yra labai užsiėmusi, nori kažkur ten suspėti, o rakto jie neturėjo ir turėjo laukti manęs, kol aš pareisiu. Aišku, paskui MB pasakė jiems, kad turėtų labiau prisidėti prie šeimos gyvenimo, ir štai tokiose situacijose kai reikia tik pereiti per gatvę, [kai nereikia sunkiai dirbti - pvz. siurbliuoti ar plauti grindų visame bute, skusti bulves visos didelės šeimos pietums ar pan.] juolab turėtų/galėtų man padėti.

Tiesą pasakius neturėčiau/nenorėčiau skųstis. Geri tie vaikučiai, tik reikia meilės ir supratimo ir jiems, kaip ir kiekvienam iš mūsų. Norėčiau būti geresnė-atlaidesnė-išmintingesnė ir t.t.

Mano vaikas irgi yra kontaktuojantis su jam mielais žmonėmis, besišypsantis, mėgstantis pozuoti prieš fotoaparatą, mėgstantis atrakcionus karuseles ir jose nesibijo nei žmonių nei garsios muzikos, netgi akių kontaktą palaiko tada kai nori, t.y. kai kur neatrodo sunkus autistas. Beje, kaip ir tavo berniukai, jis yra labai gražus vaikas [na, žinai, neatrodo kažkoks kitoks], ir kaip įdomu stebėti žmonių reakciją, kai jis pradeda čiauškėti savo kalba arba keistai gestikuliuoti beigi dar kaip nors keistai elgtis.
Na, žodžiu, nenusimink. Diagnozė yra tik diagnozė. Tai bandymas suklasifikuoti ligą, sutrikimą, sindromą, kuris yra laikomas nukrypimu nuo "normos" (nuo kažkokios normos, kurios niekas tiksliai negali įvardyti).
Tačiau tavo vaikai nuo to pavadinimo nepablogėjo, tik palengvėjo tau, nes tu žinai, kas jiems yra ir nors kažkiek gali sužinoti, kaip jiems padėti ir gali gauti visokeriopą pagalbą, kurią tik gali suteikti toje šalyje, kurioje jūs gyvenate.

una tai kad apart ypatingu vaiku turim ir kitu dar ne faktas kad jie vieni kitais pasirupins... mano vyras turi broli ,kuris man grynas autistas,bet pasake as jo visa gyvenima netempsiu ir taskas. aisku ten zmogus gali pasirupint savimi gyventi venas,bet reikia ju mokyti visu soc normau,bet niekas tuo uzsiimt nenori...

skruzde na mano dar mazi ir vyresneiai,bet as tai juos spaudziu kad turi man padet,turi pakenteti de to kad dievas mums dave butent tokius maziukus,aisku jie pyksta, klausineja kam jums isvis reikejo tu dvyniu ir tt.... bet tikiuosi kad augant vaikams suauksiu daugiau supratingumo ir pagalbos is ju.... Su ta pagalba sitoj sai tai niekas neaisku,viskas rutuliuojasi 2 metus o konkrecios pagalbos nera,aisku gavom pinigus uz kuriuos samdoes logopede karta i sav,bet to tikrai negana

skruzde dar pagalvoju kad butu gerai kazka sumastyt is muzikos uzsiemimu namie,ar gitara kokia kad galetu pats pagroti,pabandyti ( aisku viskas priklauso nuo finansiniu galimybiu) ,gal koki keyborda,paieskoti kokia paaugle kuri uz simboline kaina ji pamokintu namuose... mano va manelyte labai miegsta uzsiimti su vaikais ( tik ne su broliais),net ''darba '' gavo mokykloj,per dideles ( vos ne valandos trukmes) pertraukas eina pas maziukus,juos priziuri,kad nesipestu,pazaidzia kazka...) o gal jei tu pradetum moket savo paaugiams jiems atsirastu motyvas tau padet... aj ziuriu lezuviu plakt moku,o pas save toooooks moralinis bardakas seimoj

Norėjau tik pasakyti kad per daug negalvotum jog nėra daug draugų, viskas ateis savaime. nežinojau Jūsų diagnozės Kaip bebūtų gaila, bet mūsų visuomenė priima sunkiai kitokius vaikus. Mano vaikas turėjo tik kalbos raidos sutrikimą, bet varge vargeli kiek paslapčia verkdavau kai matydavau kad jį kiti vaikai pavaro nes jis nesugeba aiškiai pasakyti savo minčių. O jeigu susinervuodavo išvis kažką mykti pradėdavo, rankom mosuodavo o tada kitiems vaikams būdavo smagu, šaipydavosi ... etc... Mano vaikas į treniruotes tik šiemet pradėjo pats eiti, iki tol arba aš arba tėtis nuveždavom ir po treniruočių pasiimdavom, aišku ir treneris daug padėjo, buvo ir atvejų kada mes po darbo nebespėjam, jis mums vaiką užveždavo iki darbo.
Sakysi man lengva rašyti nes su Eriku visa tai praėjau, nė velnio nelengva... Pirmoje klasėje jis dar irgi lankė logopedą ir psichologą, ir buvo didžiausias absurdas kai reikėdavo išmokti eilėraščius mintinai. Jis išmokdavo bet taisyklingai padeklamuoti negalėjo, nes buvo žodžių kurių tiesiog neištaria. Žino juos, bet neištaria, tada būdavo žvėriškai sunku jam paaiškinti kodėl parašyta ne A raidė, o P raidė. Jam vienu metu nebebuvo net noro mokytis, sakydavo o kam, juk vistiek bus blogai... Iš mokytojos pagalbos šiuo atveju nebuvo...
Yra Dovydas ir jam kalbos sutrikimas dar didesnis Atrodo dirba ir specialistai bet jomajo, kryžiaus kelius ėjau kol paprastą logopedą gavau. šiemet darže pradėjo jaustis kaip ir jį kiti vaikai pavaro į šoną. Tai iš namų vis nešasi kažkokį žaislą ar dar ką nors kad tik tuos vaikus sudomintų, kad tik neliktų vienas. Būna kad užknisa kai reikia eiti per duris, ir prisimena kad aš dar nieko neturiu. Buvo kad nebeleidau pasiimti, tai verkdavo, esu radusi ir grupės kampe sėdintį, auklėtoja sako kad visą dieną prasėdėjo... Ir pati auklėtoja sakė kad jeigu tik turim galimybę leisti ką nors atsinešti, tada ir vaikai draugauja. Pikta iki pasiutimo, atrodo tas vaikas reikalingas tik dėl žaislų, kai jų neturi nereikalingas šuniukas būna Dovydui tuo bus šeši metukai, o Lukrecijai vasarą trys buvo. Mums buvo šokas kad ji laisvai kalba, atrodo neįmanoma kad tokio amžiaus vaikas gali laisvai kalbėti.
Man pikta aplamai kad vaikai vienas iš kito šaiposi, o tėvai tarsi nieko negirdi, apsimeta kad viskas gerai. O tas vaikas stovi apsipylęs ašaromis ir niekaip nesiseka jam pasakyti ką nori.... Etc... bet jie vistiek yra mano patys pačiausi

Nikte as tik po 2 metu uk pradejau dziaugtis kad isvaziavau,ir net nenoriu atostogu grizt,vien del vaiku,del to kad juos bado pirstais,ir visur girdziu komentarus... o istikruju tai visokie nepritapimai yra ne vaiku o tevu beda,bet ko mes norim,juk uzaugom sovietu sajungoj kur neigalumo nebuvo,kitokiu zmoniu nebuvo,galu gale vaikus atnezdavo gandrai

Nežinau, tikrai nežinau kas bus ir kaip bus, todėl tik galiu duoti jam savo meilę, ir lavinti mokyti paprasčiausių dalykų, tokių kaip nusišluostyti užpakalį. Dar nemokiau.

Nesitapatinu, tačiau daug metų gyvenau su jais, nuo pat vaikystės.
Dabar jau yra šiek tiek kitaip, nes sutikau žmogų, kuris stengiasi dėl šeimos, lygiai taip pat kaip ir aš.

Jei būčiau Kaune, mielai pabendraučiau su tavim ir tavo šeima.

Aš pati pas psichologę lankiausi, į seansus vaikščiojau nes nebemokėjau bendrauti, nebesupratau kas ir kaip, kaltinau save kad mano vaikams kalba bloga. Bet realiai niekas per daug ir nesidomėjo kodėl jiems tas sutrikimas. Ir dar... gyvenu mažam mieste kur net odos gydytojo nėra, o ką jau kalbėti apie logopedą Ir baisiausia kad tas vaikų patyčias tėvai toleruoja. Aš saviesiems kalu į galvą kad silpnesnį visada reikia užstoti, o ne pačiam šaipytis. Pamenu kai rengdavau darželį Eriką jis man norėdavo dienos įspūdžiais dalintis, jis savo kalba man sakydavo, o kitas vaikas tylėk, tu nemoki kalbėti... Mama vaiko nė puse žodžio nesudrausmindavo tik nueidama atsisukdavo ir nužvelgdavo tarsi mes kokie raupsuoti...

Aplamai su vyru pas mus karo stovis, nes jis nori emigruoti, o aš stoju piestu

Nikte man mus irgi buvo karo kirvis tas isvaziavimas,bet kai jau nebuvo is ko rinktis vaziavau....

Aš prieš pora metų norėjau emigruoti, tada jis sakė jeigu nori tai važiuok. O dabar aš nebenoriu, jau derinam reikalus su banku dėl paskolos, jau mintyse ir matau tą namą apstatytą, įsivaizduoju kaip ten vaikai lakstys. O kur mes ten išvažiavę dingsim? vaikai nemoka kalbos, man pačiai vokiečių kalba niekaip nelimpa, man atrodo paukščiai kalba ir praktiškai kiekvieną dieną susipykstam dėl to paties kaip jis man kažkada sakė taip dabar aš jam- važiuok jeigu taip nori

na bet gal ir išvažiavus gyvensite jaukiame priemiestyje, gražiame namuke, kur vaikučiai lakstyti galės
Kalba - tai nulis. Išmokau per porą metų vien teliką žiūrėdama ir dalyvaudama vienoj kitoj malonioj veikloj (chorai, susitikimai su mamom ir t.t.). O jei mokytumeisi kursuose, tai išvis juokų darbas ją išmokti .
Kol nemokėjau tos kalbos, ji man taip negražiai skambėjo - gryn šunų lojimas. o dabar
Vaikams tai taip, bus pradžioje sunku. Dar priklauso, kokio jie jautrumo - jei padidinto, tai prieš važiuojant rimtai pagalvočiau stipriai pamokyti tos kalbos, nes pradžia tokiems vaikučiams būna ypač sunki.

Kita vertus... Jei galvojate čia apie paskolą, tai gal nėra tokia bloga situacija? Gal įmanoma ir čia tvirčiau atsisoti?.. Nes ir išvažiavus reikės pradėti nuo nulio visame kame.
Tik tiek, kad vokeičiai labai jau konkretūs žmonės. Net per daug konkretūs - viską daro tik taip, kaip parašyta ant popieriaus (įstatymuose). žmogiško faktoriaus beveik nelieka. Bet ir įvairių interpretacijų nėra. Viena vertus - labai patogu, kita vertus - norisi, kad kartais būtų atsižvelgiama į situaciją, o ne vien popierių žiūrima.
Ai, per daug išsiplėčiau
Neklausykit nieko, klausykit savęs, savo širdies, nes gyvenant ten, kur nemiela, pradeda irti sveikata....

kur?

aš irgi vis svajoju patekti nueiti kadanors..