7 dienos Turkijoje su vaiku

Jeigu tema perdažnai pasikartojanti - papraščiausiai ištrinkite ją.
Vos ne lygiai prieš metus, užpypino mus su vyru be atostogų dirbti ir nusprendėmė pailsėti. O kad ir sūnus, jei praleis 2 savaites pamokų - mokykla nesugrius ten be jo, sulauks kol parskrisim atgal.
Bilietus susiorganizavome labai greitai, per pažystamus ir visom įmanom rekomendacijom išsirinkome kelionę į Kemerą.
Vyras taip norėjo pailsėti, kad prieš išskrendant nutarėme, kad kiek čia to miego (skrydis ~4 val.), paguldėm sūnų miegoti, o patys bimbinėjome po namus, bandydami sulaukti to laiko kai jau teks sėsti į mašiną ir palikti namus pailsėti nuo mūsų. Sūnaus protestai 2 val. sukėlė juoko bangas, kadangi jis pareiškė norą pasilikti Lietuvoje ir jam buvo svarbiau miegas. Teko nešti miegantį ant rankų į mašina, o po to jau susinešioti daiktus.
Mašiną saugoti palikome oro uoste, patys svirduliuodami nupėdinome link registracijos pusės. Naktis buvo be proto žvarbi.
Laukiamąjame laikas slinko beprotiškai ilgai, tačiau čpokui buvo visiškai nemotais ir jis sugebėjo susirangyti ant kėdžiu. Aš ir taip ir taip derinau savo subinės gabaritus, bet kažkaip nesisekė išjungti smegenų ir atsipalaiduoti. trumpam išsijungiau tik lėktuve.
Nusileidus Antalijoje, pirmiausia nelabai maloniai nuteikė pats muitininkų elgesys. Aš suprantu, kad vyro ir mano pavardės skiriasi, bet tai nėra pretekstas mano pasą nutrenkti tarsi aš būčiau niekas. Bet sūnus nuramino mane, bandydamas kažką vapėti angliškai ir prajuokindamas visus aplinkinius.

Išėjus tvokstelėjo karštis, nors mus nuramino, kad dar tik ankstyvas rytas ir tuo metu buvo tik 20 laipsnių šilumos. Ir kas be ko pirmiausia parašiau namiškiams, kad mes jau sėkmingai nusileidome.

Esu keliavusi kalnuotose vietovėse (Švedija, Abhazija), tačiau tokie vaizdai man visada pakutena pilvo apačia, labai malonu pasidairyti ir pastebėti, ka dvis tik Lietuva - lygūmų ir kalnelių kraštas

Mums važiuojant autobusu, visą laiką tarškėjo gidas - lietuvis, kurio įkyrios kalbos trukdė man ramiai pasnausti. Juk aš buvau nemiegojusi visą parą. Užtat čpokas niekaip nenustygo vietoje, jam buvo viskas nauja ir viskas įdomu. Tik žinoma tai tesėsi ne ilgiau kaip 10 minučių, o vėliau prasidėjo zirzėjimai - "kada gi mes atvažiuosime".

Mano miega išblaškė gido pasiūlymas nusipirkti salą, nepamenu kainos, galbūt jūs susidomėsite ja? Man ji pasirodė per "pigi" ir be to statytis namą tokioje vietoje - truputi toloka būtų pasikviesti draugus pasisvečiuoti

Kadangi mes visi turime balso teisę, pravedėme greitus ir skubius balsavimus, ko pasekoje 2 prieš 1 nusprendė, kad šiandiena mes neisime pasivaikščioti po miestą ir mirksime baseine, kuris buvo viešbučio kiemelyje. kažkas liko nepatenkitas, o bet tačiau mūsų du balsai yra daugiau nei vienas. Žinoma, tai truputi nesąžininga čpoko atžvilgiu, bet ką jau čia bepadarysi?
Čpokas susitaikė su mūsų sprendimu, nors veidas ir liko perkreiptas iki tol kol nusileidome prie baseino

Vaduo vis tik gaivina ir po poilsio valandos, nsuprendėme patraukti į miestą, kad ieškoti vietinės kelionių agentūros ir tartis dėl kelionių po pačią Turkiją. Išėjus iš viešbučio ir pasukus į pagrindinę gatvę atsiverė visai neblogas vaizdelis, kur prie kiekvienos parduotuvės pakampio mus pradžioje bandydavo pakalbinti rusiškai, po to angliškai, o taip pat teko išgirsti ir laužytos vokiečių kalbos.

Vietiniams ypač užkliūdavo čpokas, o tas baisiai nepatenkintas bandydavo išsisukti iš visų bandymų jį paglostyti. Atkreipiau dėmesį, kad toje minioje tampsiaplaukių ir tamsiakūnių jis visai panašus į vietinį gyventoją.

Radę tą firmelę, kurią mums dar Lietuvoje rekomendavo draugai - užsukome į ją. Kas be ko gavome bukletų krūvą ir kainas. Šioje vietoje aš pasitraukiau iš kovos lauko ir užleidau profesionalui darbą. Vyras labai puikiai moka derėtis dėl kainų, tai kam man dar aušinti burną? Tačiau neramino keistas pojūtis, kad kažko trūksta ir kažkas vyksta ne taip kaip buvo planuota. Sekundžių momentu suvokiau, kad nėra besitrinančio aplinkui čpoko. Apėmė didžiausia panika, nes vaikas pasimes (nors ir trumpam) visiškai nepažystamoje vietoje, nepažįstamame mieste, nemokantis rusų kalbos, slebyzavojantis kelis žodžius angliškai (ir dydvyriųkai vaidinantis, kad ją super duper moka), nežinantis netgi viešbučio pavadinimo.
Puoliau panikoje į gatvę, iš paskos ir vyras. Visi praeiviai pagužčiodavo pečiais arba kažką masliai sugromulodavo. Panikos priepuolis nesibaigė, o širdis daužėsi kaip išprotėjusi. Fantazija kūrė vaizdus tinkamus siaubo filmo scenarijui.

Galiausiai vienas supratingas vyriškis nurodė kryptį ir man viskas tapo aišku: ant parduotuvės kabėjo užrašas "computers and internet". Na kur gi jis daugiau galėėjo nueiti? Tik ten. Įžengdama į parduotuvę galvojau nurausiu ausis, plaukus ir aplamai paauklėsiu taip, kad prisimintų ilgam. Galų gale paėmusi už rankos perspėjau, kad sekantį kartą nupirksiu maitečką, ant kurios bus užrašyta : If you see me alone - call ... [ir telefono numeris]... "

Vakaro nusiraminimui visi nušliaužėme į turkišką pirtį, nutarėm palyginti kuo gi ji skirasi nuo tų, kurios yra čia, Lietuvoje.

Aha... pirtis. Čpoks tiesiu taikymu su vyru nuvairavo į persirengimo kambarį, aš pasukau kita puse. Na, įėjus į taip vadinamą priimamąjį - geidžiamo įspudžio nesudarė kažkur viešbučio rūsyje, sėdi apsirūkę vietiniai gyventojai, kažka barmalioja savo paukščių kalba. Taip taip, žinau, mūsų kalba kitiems atrodo ne ką geresnė. Pirmiausia mus visus tris sukišo į suomišką sauną, pasikepinti. Kas be ko, čpokas, kaip konclagerio gyventojas, turėdamas ypač daug mėsos ir riebalinio audinio, nešė savo kailį iš pirties pirmas. Antra pasidaviau aš, vyras gi nebūtų vyras. Dydvyriškai liko sedėti ir kentėti nurodytas 15 minučių.

Mus kaip žąsis nugynė po dušu nusiprausti prakaito ir nurodė eilėje lauki priėmimo. Pirmiausia į akis krito dužusios dušo kabinos sienos. Todėl pakišau čpoką ir kaip įmanoma greičiau išlėkiau irgi iš ten. Aš - triušis bailys, drąsių morkų nespėjau užkąsti, todėl viskas kas aštru ir gali subyrėti kelia pavoju tiek man, tiek mažiui.
Išmaudė, nutrynė, įmetė į baseina, kuris skendėjo aklinoje tamsoje, liepė plaukioti. Man jau darėsi nebeįdomu, tuo labiau, kad namuose viską daro žymiai švelniau ir geriau, bei ilgiau. Kam mokėti brangiau?

O vat masažavo mane ilgai, matyt vietinis gyventojas seniai kūdenų nečiupinėjęs buvo, nes man išėjus vyrai vienu balsu pareiškė - "mums nuobodu". Ką gi? Namo, na į tuos, laikinus namus, o net į Lietuvą. Prabanga būtų parsirasti.

Grįžtant į viešbutį akys užkliuvo už vijoklinio augalo, labai jau gražiai žydi, norėčiau tokios namie ant palangės. Gal kas važiuos ir parvež?

Dūmą ir alaus (vietinio) išgėrėm jau sedėdami balkone, kai čpoko akumuliatoriai pagaliau nusėdo ir jis išsijungė savo lovoje.

1 dienos (serjos) pabaiga. Jei patiks - laukite tęsinio.

Pirmosios mūsų su čpoku kelionės prasidėjo, kai jam suėjo 2-3 metai. Kaip nekeista jis didesnę kelionių dalį vis dar prisimena. Nors su kuo ir kada buvome - jau nebe.
O kai jau vykome į eskursines keliones (Kekova, Mira, "safari" (jei tai galima pavadinti safari), Aqualiand'ą) - didelėje minių talpoje jis man įsikabindavo į džinsų ąselę ir mes taip abu dažnai vaikščiodavome, kartais netgi ten kur net nenorėjau jo su savimi vestis (teko šokinėti per puolas prie kalnų upės).
Svarbiausia, jei vaikas labai smarkus ir guvus, vis tik rekomenduočiau ar kokią juosteelę ant rankos ar tikrai marškinėlius su užrašu. Tuo labiau, kad svetimos kalbos ir svetima aplinka.

Kadangi šiandiena iš pat ryto LABAI tingisi dirbti, o stumdyti popierius nuo vieno stalo pusės į kitą irgi beprasmis užsiėmimas, seku pasaką toliau
Ką gi - antra diena Kemere.

Kadangi esu lengvai pačiuožusi dėl istorijos, antrą dieną buvo numatyta, kad mes visi važiuosime į pažintinę kelionę Myroje ir Kekove.
8 ryto vietos laikus, mes jau stovėjome prie viešbučio durų, lengvai pakramsnoję ir pasiruošę pasisemti įspūdžių iš protėvių gyvenimo. Vėsus rytas, vaiski saulė - pats tas pradėti įdomią dieną.

Susodino mus į autobusą (ačiū D jis buvo su kondicionieriumis), surinko pakeliui dar visus interesantus ir rusakalbis vietinis gyventojas informavo, kad va mes tuoj po 1,5 val, pakilsime į 2,5 km aukštį virš jūros lygio ir sriaunia kalnų upe leisimės žemyn (taip vadinamas raftingtas). Didesnei daliai keleivių iššoko akys ant kaktos, o mano galvoje susimaišė mintys, kaip mes čia dabar ir kur mes čia dabar? Bliamba, juk čpokas vis dar nemoka plaukti, reiks apvilkti visomis įmanomis apsaugos priemonėmis, neduok D priburbuliuos.
Gidas, vardu Davyd, nusišypsojo ir pasakė, kad mus "prigavo". Žodžiu laukė vis dar tos pačios 1,5 val kelionės į Myra, kur "jachtomis" (jei jas galima taip vadinti) apžiūrėsime paskendusį miestą. Pakeliui sustosime prie Olimpo kalno.

Kelias, vednatis į Myrą, sakyčiau lengvai įspūdingas. Kas buvo kalnuose gali prisiminti tuos jausmus. Iš Sočio važiuojant į Jaltą troleibusu visada užguldavo ausis, nuo slėgio kaitos. Tai vat čia irgi tie patys pojūčiai. Vairuotojas - Turkijos Shumaheris, lėkė kaip išprotėjęs, o čpokas aikčiojo, kai mes pakraščiais palei jūrą pralėkdavome, posukyje laikant ~60-70 km/h greitį. Diedui gi buvo giliai dzin dzilin, todėl jis miegojo.

Išsedėti vietoje, kad ir vėsiame autobuse, kai tvieskia saulė į akis, net ir suaugusiam sunku. Kad ir koks įdomus gidas sus savo blevyzgomis bebūtų, subiniuką vis tiek paskausta sedėti.

Taigi pirmasis PIT STOP'as, prie neįpatingai įspūdingo hhmmm.. "kioskelio" - "kavinės" (zabegalavkos mūsiškai). Kas patraukė į WC, bandydami susigaudyti ką reiškia "BAY" ir "BAYAN". Iš išorės atrodęs viešasis tualetas visiškai kaimiškai ręstas šikinykas, viduje pasirodė oho kokis civilizacijos lygis. Žinoma už tai reikėjo pakloti 2 EUR arba 2 USD.

Lyg tarp kitko, išėjus iš WC, Davydas užsiminė, kad po dešine (ar kaire, priklausomai nuo stovėjimo kampo) galime pamatyti žymųjį Olimpo kalną. Kažkur ten toli. Aš čia iškarto čpoką pristačiau pozuoti, ibo matote - OLIMPAS, tai kalnas, kurio viršūnėje dievai gėrė nektarą. Mda... švelniai tariant buvau nusivylusi, o čpokas nerimastingai ieškojo vietos pasislėpti pavėsyje. Tikėjausi kažko labiau tokio apčiuopiamo.
Užėjome į kavinukę, kuri viduje buvo pakankamai vėsi. Viduje kas be ko pakankamai nemažas prieskonių, suvenyrų, saldainių ir visokių kitokių šš.. "Turkish Viagra" už 3 kartus didesnę kainą, nei galima nusipirkti pačiose maisto parduotuvėse.
Tiesa, nebuvome pasiėmę nieko gerti, todėl teko aukoti 1,30 USD už kavos puodelį (man) ir 2 USD už šaltos arbatos skarbonkę.

Pabimbinėję aplinkui ir dėdamiesi baisiai viskuo susavėję, susėdome į autobusą ir išbildėjome toliau.

Foto

Ką gi, dar daugiau nei pusė valandos dardėjimo iki vietos.
Daug kalbų iš gido, kad Turkija yra super šalis, kad nusikalstamumas yra labai mažas, kad jei šeimoje gyvena vagis, visai šeimai užtraukiama negarbė ir t.t. Kažkodėl šioje vietoje man kilo labai daug įtarimų, bet aš taip tyliai nutylėjau ir toliau užėmusi vertėjo pozicijas viską perdavinėjau šalia sėdinčiam Čpokui. Diedas tyliai ramiai krapštė nosį ir laukė, kada gi mes privažiuosime vietą.

Išlaipino mus pakrantėje, kur stovėjo dar kokie 5-6 panašūs keleiviniai autobusai. Suskirstė grupelėmis ir sulaipino į “jachtas” (jei jas taip galima pavadinti). Išplaukėme. Žmonių klegesys, sumaištis ir vietinės muzikos šėliojimai nuteikė linksmai. Plaukus kedeno gaivus vėjas, net jachta (gal labiau kateris?) įsibėgėjusi išplaukė į platesnius vandenis. Čpokui buvo pakankamai linksma, kadangi smagu stebėti iš denio, kaip greitai keičiasi pakrantės vaizdai. Plaukėme apžiūrėti paskendusio miesto. Mano fantazija piešė įspūdingus vaizdus ir aš visa apsiseilėjusi laukiau KAŽKO TOKIO.

Iš kažkur atsirado fotografai, kurie visaip kaip stengėsi visus nufotografuoti ir netgi už tai neprašė pinigų. Keista ir įtartina. Tačiau blogas ir įkyrias mintis blaškė geras ir gaivus vėjelis, Čpoko lakstymai pirmyn atgal ir pinigų kaulijimas ledams (ledų porcija, nei daug nei mažai ~5-10 USD). Parodžiusi užrašą ant jachtos “we have got ice – cream” ilgai aiškinau, kad ledų jie neturi, ledų buvo, dabar nebeturi. Ale diedas gi pas mus išlaidautojas, todėl susimilo ir nupirko juos.

“Jachta” pradėjo lėtinti greitį ir artėjome prie kranto. Davydo pasakojimo patraukta bandžiau prasibrauti kur nors arčiau, kad pamatyčiau bent kažką. Sudomino uolose kirsti laipteliai, kurie, pasak jo, kadaise buvo pirties dalis, o pakrantėje, teliūskuojant bangoms, matėsi taisyklingos formos didelė raidė L, kuri atspindėjo, kad šioje vietoje anksčiau buvo namas ir tai jo fasado likusi dalis.

Vat tik mano akis patraukė kitas vaizdas, pasididinusi fotoaparato zoom’ą, pamačiau, kad kitoje pusėje stovi gana įdomi pilis, kuri yra išlikusi iki šių dienų. Deja, taip ir nesužinojau jos paskirties ir statybos metų.

Kas be ko, plaukiojimo metu, “jachta” stabtelėjo įlankoje ir visi norintieji sušoko į jūrą. Vieni su gelbėjimosi liemenėmis, kiti be. Su vyru čpoką įmetėm į vandenį per prievartą. Kas be ko su liemene. Prieš tai dar kokias penkias minutes bandėme jį pagauti, nes vyriškis vis išsisukdavo ir su didžiausiais klyksmais atsisakydavo šokti. O tai atkreipė visų dėmesį, nes jis buvo vienintelis vaikas toje masėje. Šiaip ne taip, sukeldami aplinkinių juoką, darydami “Volga Volga” įmetėme jį. Įmest tai įmetėm, bet pabandyk jį po to iš vandens iškrapštyti. Prigąsdinę visokiais maurais – baubais, šiaip ne taip išprašėm jį į denį, nes laiviūkštis jau ruošėsi judėti iš vietos. Traukėm atgal į krantą.

Prasibrovusi po beformes rusakalbių mases, kurios bandėsi pamažinti savo riebalų kiekį saulutėje, išsitiesiau ant denio, tačiau greitai iš ten nešiau muilą, kadangi labai stipriai pasmirdo kažkuo. Pasirodo vietinės reikšmės gyventojas sugalvojo iškepti (berods) ką tik sugautų šviežių krabų ir už atitinkamą sumą pavaišinti jais keleivius. Nesusigundžiau

Foto

Pasibaigus pasiplaukiojimams, mes grįžome į autobusą ir buvome nuvežti pavalgyti. Visos pažintinės kelionės yra su pietumis, išskyrus atsigerti, ką jau reikia pirkti vietoje ir kažkodėl (?) prie stalo gerti jie neleidžia. Arba jeigu nori – gerk savo ir sumokėk kiek priklauso. Įdomi politika. Ėst duoda, gert – pirk.

Užvežė mus į valgyklėlę. Jei kas prisimena tarybinius laikus, tai va tipiška tarybinių laikų valgyklėlė. Tiesa buvo paruoštas švediškas stalas, todėl pavalgyt išties užteko. Būčiau ir valgyklą nufotografavusi, tačiau neleido. Todėl užėmėm Mičiurino poziciją ir nuėjau fotografuoti tai,ką mačiau pro langą.

Tai ką pamačiau per langą. Man labiausiai patiko apelsinai. Einant gatve teko matyti kaip sėdi vietinės reikšmės čpokai, prisirinkę tų apelsinų ir iš jų spaudžia sultis, bei pardavinėja turistams. Kaina kaip visada - 2 USD, 2 EUR ir tiek pat vietinių lirų.

Pietūs buvo skanūs. Man kažkodėl labai ten patiko valgyti makaronus su daržovėmis, bei užsipilti lai įdomiu baltuoju padažu. Kokia jo sudėtis niekaip nesugebėjau išsiaiškinti. O gaila, išties verta paragauti. Keliantis apetitą skonis.

Mūsų visą tabūną arklių, tarsi už nematomų pavadžių, surinko ir nuvedė pėstute į Švento Nikalojaus (Santa Claus’o) gimimo vietą ir jo garbei pastatytą Bizantijos laikotarpiu ortodoksų bažnyčią. Kadangi mano vyrija “ypač religinga” jie man suorganizavo bilietą (nes pirkti reikėjo atskirai, ~15 USD) ir išspyrė pasivaikščioti, patys pasilikdami sėdėti vietoje, vietinės reikšmės užeigėlėje.

Merginos, tos kurios mėgsta visokius tokius naftalinu kvepiančius dalykus, rekomenduoju užeiti ir pasižvalgyti. Išties yra palyginti kaip anksčiau atrodė ritualinės vietos, altorius, kaip išpaišytos sienos, kaip žmonės burdavosi į bendrijas ir t.t. Verta, jei jums įdomu. Aš ten tyliai ramiai prisiplakiau prie japonų (o gal kiniečių) grupės ir jų gidas viską anglų kalba paporyjo. Labai įdomu. Visa ta istorija apie vienuolį, kuris dovanojo dovanas vargšams, norėdamas jiems suteikti džiaugsmą, kad niekaip buvo neapsispręsta (imperatoriaus Konstantino periodu) kokią gi dieną švęsti Kristaus gimimą ir t.t.