Atėjau ir aš pasilabinti ir savo bėdelėm pasidalinti. Su šia liga susidūriau pirmą kartą - prieš trejus metus susirgo mano mama. Kiaušidžių vėžys, pirma stadija. Visi - ir mes, ir gydytojai džiaugėsi, kad liga aptikta anksti, kad neišplitus. Neskyrė net chemijos. Ir pati operacija buvo sėkminga - šeštą dieną po jos mama jau važiavo namo, nors šalintos ir kiaušidės, ir gimda, ir taukinė. Dabar, praėjus trims metams, gydytojai aptiko darinį žarnyne. Vėl - ligoninė, operacija, biopsijos atsakymų laukimas, džiugesnė žinia, kad daugiau išplitimo, atrodo, nėra. Šiandien - septinta diena po operacijos, bet džiaugsmo kol kas nėra, nes situacija kas diena sudėtingėja. Pirmom dienom atrodė, kad viskas gerėja, operacija pavyko, pašalino augliuką, dalį žarnos. Tačiau savaitgalį pakilo aukšta temperatūra, prisirinko pūlių, kuriuos gydytojas sutvarkė, išvalė. Paėmė pasėlį, antibiotikų neskiria, laukia atsakymų. Skausmai baisūs, šlapintis keliasi kas valandą, bet nieko nepadaro nuėjus į tualetą, sakė, jausmas toks, lyg kas ją viduj peiliais pjaustytų. Matau, kad ir mamą, kad ir kokia ji stipri būtų, apima panika. Bandau kaip tik įmanau ją nuteikt pozityviai, bet ir pati sunkiai valdausi. Nežinau, nei kaip padėt, nei ko imtis. Gydytojas daug nešneka, abstrakčiom frazėm tik.
Beje, mama guli Santariškių klinikose, operavo Rudaitis ir Stratilatovas.
Ačiū už bet kokį žodį, pastebėjimą, patarimą.
Sveikatos Jums ir Jūsų brangiems žmonėms