Mano dukrytės gimimas - Gimdymo istorijos

MANO DUKRYTĖS GIMIMAS

Mano gimdymo terminas buvo numatytas rugsėjo 18 d. Kaip jau yra įprasta, kelios dienos prieš artimieji ėmė teirautis, kaip jaučiuosi, ar viskas gerai ir kada jau gali tikėtis kažkokio veiksmo. Kad aš žinočiau... ar tai nuo manęs priklauso? Gražiai paprašiau palikti mus su vyru ramybėje, nes kalbos nepaspartina reikalų ir gerbti mažą pilvelio gyventoją, jo norus, pasirinkimus – jis pats geriausiai žino, kada ateiti pas tėvus į šeimą.
Taigi 17 d. buvau apžiūroje pas savo gydytoją. Matavom vaiko širdies tonus, tikrino vandenų kiekį echoskopu, gimdos kaklelį. Antrą kartą išgirdau, kad gimdos kaklelis šiek tiek sutrumpėjęs (2 cm), praleidžia vieną pirštą. Nusiteikiau laukti dar bent savaitę. Išaušo termino diena. Miegojau kaip ir viso nėštumo metu puikiai, atsikėlusi išvedžiau parke šunį, iš neturėjimo ką veikti susigalvojau reikalų mieste. Kadangi oras buvo lietingas, sėdau į automobilį ir mieste apėjau kelias parduotuves. Kas valandą pajusdavau lengvą skausmą kaip prieš menstruacijas, bet maniau, kad jis nuo vakarykštės apžiūros. Vakare sulaukiau vyro. Pavakarieniavom. Prisipažinau jam, kad jaučiu pamaudenimus. Jis, visą mano nėštumą negirdėjęs nusiskundimų dėl skausmų, nušvito. Paprašiau iš anksto nesidžiaugti, kad netektų nusivilti. Nuo 18 val. Ėmiau pamaudenimus jausti dažniau. Pasiėmiau popieriaus lapą ir ėmiau rašytis – 17:54, 18:04, 18:09, 18:19, 18:27, 18:34, 18.41, 18:49 ir t. T. Toliau jokio reguliarumo. Vėliau skausmas kas 5, kas 3, paskui kas 8-9 minutes. Sąrėmiai ar paruošiamieji – štai kur klausimas. Paprašiau vyro, kad eitume miegoti – jeigu tikrai gimdyčiau naktį, man reikia poilsio ir jėgų. Jam taip pat. Atsigulėme į lovą, vis dar žymėjau pamaudenimų laiką. Niekaip neužmiegu. Skausmas tikrai nedidelis – dar pajuokauju, kad jeigu tik tokie sąrėmiai būna, tai vieni juokai juos ištverti. Išsiropščiu iš lovos, einu į wc. Ten pamatau kažką naujo – šalinasi gleivių kamštis. Na tai kas, normalu ir po dviejų parų ar dar daugiau laiko, kad prasideda gimdymo veikla. Tai ne rodiklis. Atsigulu ir toliau neužmiegu. 00:07 val. Pajuntu pilve lengvą pokštelėjimą – suprantu, kad tuoj ims bėgti vaisiaus vandenys. Paprašau vyro rankšluosčio, guliu kaip rekomenduojama lovoje. Niekas nevyksta. Atsistoju eiti, tada per kojas kaip filmuose šliūkšteli vandens srovelės. Vėl atsigulu, juk skaičiau, kad turi vaisiaus galvutė įsistatyti.
Pagaliau ir aš, ir vyras suprantame, kad viskas – greitai vyksim į ligoninę ir jau tik dviese į mūsų namus nebegrįšim. Nuotaika abiejų pakylėta, tik sunku susivokti, kad mūsų mažas vaikelis nusprendė būti toks punktualus.
Imu ruoštis į ligoninę. Nusiprausiu lengvai po dušu, surenku likusius reikalingus daiktus, apsirengiu. Jokios panikos – tik džiaugsmas ir nuostaba, kad viskas vyksta iš tiesų. Mums, mūsų šeimai. Sėdam į automobilį, važiuojam į ligoninę. Mus priima 1:10 val., nupasakoju situaciją, gydytoja apžiūri kaklelį. Išvados – gimdymo takai nepasiruošę, atsidarymas tas pats vienas cm. Vis dėlto kadangi vaisiaus vandenys nubėgę, mane pasilieka. Supildome dokumentus, mums pasiūloma šeimyminė palata. Joje ir pasiliekam daiktus, į gimdyklą pasiimu tik vandens ir chalatą. Vėliau suprantu, kad reikia man ir vazelino, ir vaikeliui kelių pirmųjų daiktų, bet apsieinam be jų. Gimdykloje vyras pasilieka su manimi. Sutariam, kad bet kada, kai jam tik gali pasirodyti per sunku, jis gali išeiti. Akušerė atneša man pasirašyti kelis dokumentus – vienas iš jų – prireikus suleisti skatinamuosius. Matuojame vaisiaus širdies tonus, guliu gimdyklos lovoje. Skausmai užeina vis saldesni. Jau nepalyginsi su patirtais namuose. Aparatas fiksuoja vos 35-40, kai normalūs, jau skausmingi sąrėmiai laikomi 60-70. Iki 3:30 val. Guliu vien lovoje, laikas nuo laiko paprašau vandens, nueinu į wc. Kiekvieną sąrėmį padeda ištverti vyras – laikausi įsikibusi į jį rankomis. Ateina akušerė – klausiu, kaip man elgtis sąrėmio metu. Ji parodo, kaip kvėpuoti. Patarimu stengiuosi naudotis, kvėpavimas padeda, bet kartais taip sugriebia, kad dejuoju iš skausmo pamiršusi kvėpuoti. Man suleidžiama nošpos, bet jokio poveikio. Tikrinamas kaklelis – mano ir gydytojų nuostabai jau yra 4-5 cm. Toliau man pataria atsisėsti ant kėdės su skyle arba vaikščioti, kad veikla greitėtų. Taip ir darau. Dabar skausmas pereina į strėnas ir tampa nepakeliama – vyro prašau, kad su manimi garsiai kvėpuotų, kad trintų strėnas. Tik šitie dalykai mane ir gelbsti – neįsivaizduoju, kaip viena visa tai būčiau pakėlusi. 6 val. Ryto tikrina kaklelį – kiek cm nepasako, bet jau galvutė įsistačiusi, o man užeina stangos. Akušerė dar liepia ištverti bent kelis sąrėmius. Prasąrėmiauju dar valandą. 7 val. Nuo mano riksmų sulekia personalas, viską suruošia stūmimui. Atsigulu į lovą, pastato lašelinę. Gydytoja paaiškina, kaip reikės elgtis sąrėmio metu. Girdžiu ją, bet tik pusėtinai suprantu, ką sako. Pirmas stūmimas nepavyksta, baisiai rėkiu, pritrūkstu kvapo. Vyras iš nugaros bučiuoja man kaktą, ramina, kad aš ištversiu. Dar vienas stūmimas, nesiseka. Seselė pamato, kad mano vyrui silpna, paprašo jo išeiti. Toliau veiksmas vyksta be jo. Dar kartą prašau gydytojos, kad papasakotų, kaip stumti. Trečias bandymas – jau pusė galvytės išlindo. Ketvirtas – visa galvytė. Laukiam dar sąrėmio. Man pavyksta!!! Maža dukrelė atsiduria man ant krūtinės, nukerpama virkštelė. Kokia ji dieviškai graži!!! Kūdikėlis trumpam paimamas – pasverti, pamatuoti, man išstumiama placenta, o tada ir vėl gaunu galimybę būti tik su dukrele. Negaliu atsižiūrėti į juodus dukrytės plaukučius, į mažus pirščiukus, kurie dar tik pradės tyrinėti šį pasaulį. Lyg tarp kitko gydytojos paklausiu, ar gimdymo metu plyšau (kad nekirpo tikrai supratau), ši sako, kad tuojau patikrins. Vis dėlto prireikia siuvimo. Šis etapas gimdykloje man pasirodo pats nemaloniausias – ant krūtinės laikau savo mažą stebuklą, noriu būti rami, perduoti pačias teigiamiausias emocijas pirmomis akimirkomis žemėje jam, bet man vis dar reikia ištverti skausmingas procedūras, kurių metu niekaip nesusikaupiu, raitausi iš skausmo. Siuva apie pusė val. Tai man trunka amžinybę. O kur dar mintys apie vyrą už durų! Pasirodo, jam pirmyn-atgal bevaikštantis personas nepraneša, kad viskas gerai, kad dukrytė ir aš sveikos. Galiausiai mes paliekamos ramybėje. Neištvėrusi paprašau, kad pakviestų vyrą. Jo akyse pamatau suspindusias ašaras ir tylų gailestį, atsiprašymą, kad nesugebėjo ištverti iki galo, kad negalėjo matyti savo kūno ir kraujo vos tik užgimusio.

P.S. Labai džiaugiuosi tokiu gimdymu be komplikacijų. Pats gimdymas (neskaitant sąrėmių, kurių namuose nepalaikiau sąrėmiais) truko 7.30 val., o tai man, pirmakartei, atrodo stebėtinai greitai. Dukrytė pagal APGAR skalę gavo 9-10 balų. Tačiau, nepaisant visko, tikrai pagimdžius nebuvo minčių, kad norėčiau tai pakartoti. Negalvoju taip ir dabar, tik kad viskas pamažu pasimiršta, blėsta ir lieka tik pačios teigiamiausios emocijos, kurios užplūdo pamačius savo vaiką ir pamilus besąlygiška meile.
P.S. Išvydusi pirmąkart dukrytę prie medikų pasakiau, kad tokią ją ir įsivaizdavau gimsiant. Kitas dalykas – negirdėjau jos pirmojo verksmo. Paskui vyro klausiau, ar ji verkė. Sakė, kad jis būdamas už gimdyklos durų girdėjo, kad trumpai pravirko ir kad jos balsas labai gražus.

Gimdymas – tai ne tik vaiko atėjimas į šeimą. Tai ir tvirtesnių santykių su vyru pagrindas. Negaliu atsistebėti, koks MANO vyras nuostabus ir kaip stipriai jį myliu. O jis prisipažino, kad padovanojusi jam dukrelę, tapau dar brangesnė.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis