"KOKIOS SPALVOS YRA VILTIS?
Kokios spalvos yra viltis?
Galbūt žalsva kaip dygstanti žolė?
O gal melsva kaip giedras rytmečio dangus
Ar besiskleidžianti gėlė?
Galbūt viltis yra balta
Kaip nuostabus ramunių laukas,
Kaip nokstantys javai gelsva,
Šilta kaip šypsena laimingo draugo.
Galbūt žalios spalvos yra viltis,
Kaip į uolieną įsikibusi pušelė.
Nors būtų saulė ar sniegų griūtis -
Į dangų ji šakas žaliąsias kelia.
Viltis neleis, kad plyštų tau širdis.
Ji - švyturys audringoj jūroj,
Ji - linksmas saulės spindulys,
Ji tartum šviesūs sielos rūmai."
(R.Adomaitytė-Chabarina)
Tegul šios eilutės Jums, merginos, įkvepia viltį.
Papildyta:
QUOTE(Astara @ 2006 12 08, 19:59)
Kaip pasiilgau tokių nuoširdžių minčių, be jokio pykčio, įžeidinėjimų. Ir eilių pasiilgau. Nors jos ir liūdnos, bet matyt atitinka dabartinę mano būseną, nors rieda ašaros skaitant eiles ir jūsų pasisakymus, bet man to dabar reikia. Noriu išsiverkti, leiskit man tai daryti. Negaliu. Ir dukrytė ir vyras šalia, ir mama, kuriai skauda dvigubai. Negaliu jiems rodyti savo ašarų.
Kai jūsų mintys optimistiškesnės ir man linksmiau. Vadinasi galima tą liūdesį ir ilgesį įveikti. Bent jau kažkiek jį nugalėti.
Tu tokia teisi, Astara. Juk ir aš, kai man liūdna, skaitau liūdnas eiles, kai linksma - linksmas. Man tai padeda. Kaip ir tau. Kai Jums kas nors pasiseka, ir man sieloje pasidaro geriau...
Papildyta:
QUOTE(beana @ 2006 12 08, 15:00)
Rytoj mano dukrytės gimtadienis. Praėjo metai, o atrodo viskas vyko tik vakar. Niekada nepamiršiu tos dienos, kuri turėjo būti pati laimingiausia diena, o atnešė tiek skausmo. Viskas dar taip šviežia. Lygiai prieš metus, tikėjau, kad ryt supsiu savo džiaugsmą ant rankų, deja, likimas buvo tiek žiaurus, kad net akimirkai neleido priglausti dukrytės prie savęs.
Beana, rytoj tau liūdna diena. Nors turėjo būti kitaip... Bet dar tikrai bus. Mes rytoj ir tas kelias sekančias dienas mintimis būsim su tavim...