..
Sveiki,rasau cia,tikedamsi pagalbos arba gero patarimo.Situacija tokia,jog ilga laika esu beprotiskai prisirisusi prie vieno zmogaus,kuris man yra idealus visai atzvilgiais,jis man yra lyderis,bet jis gali pasiulyti tik neipareigojanti bendravima,su tuo as nenoriu sutikti,tai zemina mano oruma,bet noras buti su juo toks stiprus,jog sutinku su juo iskeltomis salygomis,nors man jos ir nepatinka.Bandziau daug kartu nutraukti bendravima ivairiais budais,po bendravimo nutraukimo,esu kelias dienas laiminga ir didziuojuos savimi,atrodo jog pagaliau nustosi svaistyti laika ir gyventi sau,bet ar del hormonu zaismo,ar pasamones isdaigu,koki grazu ryta atsikeliu su didiziausiu sirdi drauskanciu noru su juo pasimatyti,atsiradusiu is niekur nieko,negaliu nei valgyt,nei dirbt,nei uzsiimt saves realizavimu ,na ir vel griztu prie to pacio-laiko svaistymo su juo.Man niekad taip nera buve,net kai nebendravome metus,kasdien galvodavau apie ji.Stengiausi nelyginti kitu vaikinu su juo,bet nei vienas is ju neturejo net trecdali tu pliusu,kuriuos turi jis.Prasau padekite,... Gal zinote kokia uzkalbetoja,kuri man padetu tiesiog negalvoti apie ji,padetu ji uzmirsti?arba priverstu ji paziureti i mane kitaip?Perskaiciau kalnus psichologiniu knygu,kurios padejo tik laikinai,vienintele viltis-ishorinis stipresniu jegu isikisimas... ar kazkas zino zmogu,kuris galetu man padeti siuo klausimu?buciau labai dekinga uz bet kokia suteikta informacija ..
..
cia reiketu ne knygas psichologines skaityti, o rimtu psichoterapeuto konsultaciju karta per savaite. kazkokia lyguista priklausomybe. burejos ir uzkalbetojos nepades.
Malda ir atsiribojimas teritoriškai kiek įmanoma nuo tokio žmogaus, kuriam reikalingi neįpareigojantys santykiai.
O man tai atrodo kuo jus daugiau priesinates ir stengiates issaugoti oruma, tuo labiau norite grizti prie jo. Kartais reikia isgerti ta taure iki dugno, tik tada galima kazka keisti. Kol nepajutote tikro pazeminimo ir kol nepajautete, kad jau viskas - gana ir su kaupu, tol ir metysites.
o gal ir ne. galbut reikia kito zmogaus
arba psichoterapeuto
o gal ir ne. galbut reikia kito zmogaus
arba psichoterapeuto
Sveiki,na kaip sakoma lazda turi du galus.. sutinku su tuo ka parasete.. buvau isbandziusi si varianta.. bet matyt taure nebuvo dar perspildziusi,o dabar.. siuo metu pati jauciu jog interesas jau pradeda isgaruoti,nes nebematau jokiu perspektyvu su siuo zmogumi ateityje,bet tas galvojimas apie ji visvien uzkemsa visa galva,neleidzia susitelkti ties svarbiais dalykais,istikruju nebenoriu jau pati su juo buti,noriu tiesiog apie ji nebegalvoti,tai pamaniau jog neblogai butu "uzsikuodoti" nuo jo,kaip nuo kokio priklausomybe kelinacio alkogolio... Matote,psichoterapeuto pagalba kainuoja nemazai,beto pati zinau ju darbo principa-ishpesti kuo dugiau susitikimu ir praiilgint gydymo seansa-aisku del pinigu..
Sveikutė 
Man niekada nebuvo šovusi mintis kreiptis į kokius užkalbėtojus ar būrėjas tam, kad kažką užkerėtų, tačiau tavo situaciją suprantu LABAI GERAI. Pati esu beveik identiškoje padėtyje labai ilgą laiką, tiesa, aš su tuo žmogumi draugavau, buvo aistringi ir nuostabūs santykiai, tačiau, deja, ir labai žiauri pabaiga... suprantu kiekvieną jausmą, kurį aprašei, ypač tai, kad neįmanoma susikaupti ir koncentruotis ties kita veikla, nes mintys 24/7 užimtos tik juo. Aš buvau labai "nusivažiavusi" su mokslais, nenorėjau su niekuo bendrauti, visi mane erzino, pradėjau nekęsti net praeivių, lankiausi pas psichiatrę (beje, šie gydytojai yra nemokami, tereikia nueiti į polikliniką, kurioje esi registruota, ir tau paskirs nemokamą konsultaciją - žinoma, kalbu apie valstybinę kliniką, privačiose viskas mokama). Gydžiausi antidepresantais, gėriau kalną vaistų. Su laiku buvo nemažas pagerėjimas, susiradau darbą, daug dirbau, mokiausi lyg ir grįžinėjau į vėžes, bet po kiek laiko įvyko lūžis ir vėl viskas iš naujo: depresija, skausmas, neviltis, galvojimas apie savižudybę. Be vaistų ramiai nepagyvenčiau, jaučiuosi nei paleista, nei pakarta, greičiau, egzistuoju nei gyvenu ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad šita priklausomybė nesibaigs niekada. Tai stipriau už bet ką: už visus gydymus, už visas tas "sėkmės", "savęs mylėjimo" psichologines knygas, už bandymą save realizuoti, už bandymą atsiriboti - UŽ VISKĄ. Net kvėpuoti darosi sunku iš skausmo. Tiesa, tam žmogui nieko blogo nedarau, nesikišu į jo reikalus, gerbiu jį, tačiau tas atsiribojimas varo iš proto. Kartais pati bijau savęs, nes pačiomis beviltiškiausiomis akimirkomis norisi tiesiog nušokti nuo tilto ir viskas. Sakau nuoširdžiai - apsilankyk pas psichiatrą (psichologai irgi gerai, tačiau tau jie negalės išrašyti vaistų), jis įvertins tavo būklę ir skirs vaistus. Vartojant vaistus gyventi daug lengviau, nerimas mažės, nebebus tiek daug niūrių minčių, jausiesi tarsi galva ir širdis būtų valoma nuo to skausmo. Nesakau, kad tai padės visam laikui, tačiau bent kurį laiką jausiesi geriau. Užjaučiu tave, sielos drauge, dėl tokio skausmo, žinau, kad tai yra pati didžiausia kančia ir kartais atrodo, kad numirti būtų geriausiai. Jeigu norėsi išsipasakoti gali man visuomet rašyti, pasidalinsime širdgėla.
Man niekada nebuvo šovusi mintis kreiptis į kokius užkalbėtojus ar būrėjas tam, kad kažką užkerėtų, tačiau tavo situaciją suprantu LABAI GERAI. Pati esu beveik identiškoje padėtyje labai ilgą laiką, tiesa, aš su tuo žmogumi draugavau, buvo aistringi ir nuostabūs santykiai, tačiau, deja, ir labai žiauri pabaiga... suprantu kiekvieną jausmą, kurį aprašei, ypač tai, kad neįmanoma susikaupti ir koncentruotis ties kita veikla, nes mintys 24/7 užimtos tik juo. Aš buvau labai "nusivažiavusi" su mokslais, nenorėjau su niekuo bendrauti, visi mane erzino, pradėjau nekęsti net praeivių, lankiausi pas psichiatrę (beje, šie gydytojai yra nemokami, tereikia nueiti į polikliniką, kurioje esi registruota, ir tau paskirs nemokamą konsultaciją - žinoma, kalbu apie valstybinę kliniką, privačiose viskas mokama). Gydžiausi antidepresantais, gėriau kalną vaistų. Su laiku buvo nemažas pagerėjimas, susiradau darbą, daug dirbau, mokiausi lyg ir grįžinėjau į vėžes, bet po kiek laiko įvyko lūžis ir vėl viskas iš naujo: depresija, skausmas, neviltis, galvojimas apie savižudybę. Be vaistų ramiai nepagyvenčiau, jaučiuosi nei paleista, nei pakarta, greičiau, egzistuoju nei gyvenu ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad šita priklausomybė nesibaigs niekada. Tai stipriau už bet ką: už visus gydymus, už visas tas "sėkmės", "savęs mylėjimo" psichologines knygas, už bandymą save realizuoti, už bandymą atsiriboti - UŽ VISKĄ. Net kvėpuoti darosi sunku iš skausmo. Tiesa, tam žmogui nieko blogo nedarau, nesikišu į jo reikalus, gerbiu jį, tačiau tas atsiribojimas varo iš proto. Kartais pati bijau savęs, nes pačiomis beviltiškiausiomis akimirkomis norisi tiesiog nušokti nuo tilto ir viskas. Sakau nuoširdžiai - apsilankyk pas psichiatrą (psichologai irgi gerai, tačiau tau jie negalės išrašyti vaistų), jis įvertins tavo būklę ir skirs vaistus. Vartojant vaistus gyventi daug lengviau, nerimas mažės, nebebus tiek daug niūrių minčių, jausiesi tarsi galva ir širdis būtų valoma nuo to skausmo. Nesakau, kad tai padės visam laikui, tačiau bent kurį laiką jausiesi geriau. Užjaučiu tave, sielos drauge, dėl tokio skausmo, žinau, kad tai yra pati didžiausia kančia ir kartais atrodo, kad numirti būtų geriausiai. Jeigu norėsi išsipasakoti gali man visuomet rašyti, pasidalinsime širdgėla.
nenoriu stebetis, bet galbut tai yra jau kazkokie kiti psichologiniai dalykai, ne tik noras buti su kitu zmogumi? as pati pries 2 savaites issiskyriau su draugu, kuri mylejau, myliu ir galbut mylesiu visada. savaite neislindau is namu, leidau sau issiliudet iki negaliu - verkiau, nemiegojau, nesitvarkiau, nevalgiau. bet laikas eina, jau savaite, kai galiu nebeverkti, norisi eiti i zmones, bendrauti, daryti tai, ka ir darydavau. skaudu - taip, bet ar mane tai nusitemps i dugna, tikrai manau, kad ne. labai sunku suvokti tokia priklausomybe nuo kito zmogaus, bet gal cia jau priezastys nebe tame zmoguje?
QUOTE(nice1 @ 2013 10 07, 13:51)
nenoriu stebetis, bet galbut tai yra jau kazkokie kiti psichologiniai dalykai, ne tik noras buti su kitu zmogumi? as pati pries 2 savaites issiskyriau su draugu, kuri mylejau, myliu ir galbut mylesiu visada. savaite neislindau is namu, leidau sau issiliudet iki negaliu - verkiau, nemiegojau, nesitvarkiau, nevalgiau. bet laikas eina, jau savaite, kai galiu nebeverkti, norisi eiti i zmones, bendrauti, daryti tai, ka ir darydavau. skaudu - taip, bet ar mane tai nusitemps i dugna, tikrai manau, kad ne. labai sunku suvokti tokia priklausomybe nuo kito zmogaus, bet gal cia jau priezastys nebe tame zmoguje?
Tai labai priklauso nuo konkretaus žmogaus, bet taip jūs teisi, viskas "kyla" iš žmogaus vidaus ir kiekviena asmenybė su sunkumais tvarkosi skirtingai
Kiekvienas iš mūsų esame kitoks, skirtingas. Skiriasi temperamentai, charakteriai, gyvenimo patirtys, emocionalumas, fizinė ir dvasinė būklė - žodžiu, kiekvienas esame unikalus ir neadekvatu lyginti vieno asmens su kitu. Jūs, greičiausiai, esate stipri asmenybė, gal būt užgrūdinta gyvenimo, gal būt tvirto charakterio, gal būt esate mažiau emocinga, tačiau yra žmonių ir su asmenybės sutrikimais, kiti tiesiog be galo jautrūs, kiekvieną smulkmeną "imantys į širdį", kiti turi polinkių į tam tikrus nervinius sutrikimus, todėl patiriant didelį skausmą, stresą, netektį - žmogus dvasine prasme gali mirti, kitiems reikia metų metus gydytis. Aš tai kalbu ne šiaip iš lempos, tai man pasakojo mano psichiatrė. Juk net gi fizinį skausmą kiekvienas pakelia skirtingai, o ką jau kalbėti apie jausmus, emocijas - visa tai susiję su pasąmone, kuri yra pati paslaptingiausia žmogaus "vieta". Svarbiausia ieškoti pagalbos, ieškoti kažkokio gelbėjimo rato.
QUOTE(Soled @ 2013 10 07, 13:02)
Tai labai priklauso nuo konkretaus žmogaus, bet taip jūs teisi, viskas "kyla" iš žmogaus vidaus ir kiekviena asmenybė su sunkumais tvarkosi skirtingai Kiekvienas iš mūsų esame kitoks, skirtingas. Skiriasi temperamentai, charakteriai, gyvenimo patirtys, emocionalumas, fizinė ir dvasinė būklė - žodžiu, kiekvienas esame unikalus ir neadekvatu lyginti vieno asmens su kitu. Jūs, greičiausiai, esate stipri asmenybė, gal būt užgrūdinta gyvenimo, gal būt tvirto charakterio, gal būt esate mažiau emocinga, tačiau yra žmonių ir su asmenybės sutrikimais, kiti tiesiog be galo jautrūs, kiekvieną smulkmeną "imantys į širdį", kiti turi polinkių į tam tikrus nervinius sutrikimus, todėl patiriant didelį skausmą, stresą, netektį - žmogus dvasine prasme gali mirti, kitiems reikia metų metus gydytis. Aš tai kalbu ne šiaip iš lempos, tai man pasakojo mano psichiatrė. Juk net gi fizinį skausmą kiekvienas pakelia skirtingai, o ką jau kalbėti apie jausmus, emocijas - visa tai susiję su pasąmone, kuri yra pati paslaptingiausia žmogaus "vieta". Svarbiausia ieškoti pagalbos, ieškoti kažkokio gelbėjimo rato.
Kiekvienas iš mūsų esame kitoks, skirtingas. Skiriasi temperamentai, charakteriai, gyvenimo patirtys, emocionalumas, fizinė ir dvasinė būklė - žodžiu, kiekvienas esame unikalus ir neadekvatu lyginti vieno asmens su kitu. Jūs, greičiausiai, esate stipri asmenybė, gal būt užgrūdinta gyvenimo, gal būt tvirto charakterio, gal būt esate mažiau emocinga, tačiau yra žmonių ir su asmenybės sutrikimais, kiti tiesiog be galo jautrūs, kiekvieną smulkmeną "imantys į širdį", kiti turi polinkių į tam tikrus nervinius sutrikimus, todėl patiriant didelį skausmą, stresą, netektį - žmogus dvasine prasme gali mirti, kitiems reikia metų metus gydytis. Aš tai kalbu ne šiaip iš lempos, tai man pasakojo mano psichiatrė. Juk net gi fizinį skausmą kiekvienas pakelia skirtingai, o ką jau kalbėti apie jausmus, emocijas - visa tai susiję su pasąmone, kuri yra pati paslaptingiausia žmogaus "vieta". Svarbiausia ieškoti pagalbos, ieškoti kažkokio gelbėjimo rato.as pilnai sutinku, kad mes visi labai labai skirtingi. bet kai tai skaitau, man plaukai siausiasi, nes suprantu, kad ir man taip gali nutikti. baisu suvokti tokia priklausomybe, net skauda isivaizduojant. mano manymu jus labai stipri vien todel, kad pagalbos ieskot, ieskot budu, kaip issikrapstyti is tos duobes
QUOTE(nice1 @ 2013 10 07, 14:17)
as pilnai sutinku, kad mes visi labai labai skirtingi. bet kai tai skaitau, man plaukai siausiasi, nes suprantu, kad ir man taip gali nutikti. baisu suvokti tokia priklausomybe, net skauda isivaizduojant. mano manymu jus labai stipri vien todel, kad pagalbos ieskot, ieskot budu, kaip issikrapstyti is tos duobes
Dėkoju už gražius žodžius
Aš manau, kad numirti ir nusižudyti spėsi visuomet, reikia tik atsidaryti langą ir vuolia! Analizuoti save ir gydytis daug sunkiau ypač, kai dvasinės kančios tampa ir fiziniu negerumu. Deja, įsitikinau, kad meilė gali būti pati didžiausia priklausomybė ir kančia...
pas gerus psichologus yra sunku patekti. daznai 2 savaites savo vizito reikia laukti. kad jie dirba taip, kad kuo daugiau vizitu is taves ispesti, netiesa. gal ir taip, jei koks prastas specialistas teturintis tik 10 klientu ir nori is ju ispesti kuo daugiau. tavo valia rinktis. bent mano psichologas kazkada sake, kad jie irgi hipnotizuoja, bet tik mazo intelekto zmones. nesupyk, bet atrodo cia apie tave. 
tai tada uzteks vienos konsultacijos.
tai tada uzteks vienos konsultacijos.
