Sveikutė

Man niekada nebuvo šovusi mintis kreiptis į kokius užkalbėtojus ar būrėjas tam, kad kažką užkerėtų, tačiau tavo situaciją suprantu LABAI GERAI. Pati esu beveik identiškoje padėtyje labai ilgą laiką, tiesa, aš su tuo žmogumi draugavau, buvo aistringi ir nuostabūs santykiai, tačiau, deja, ir labai žiauri pabaiga... suprantu kiekvieną jausmą, kurį aprašei, ypač tai, kad neįmanoma susikaupti ir koncentruotis ties kita veikla, nes mintys 24/7 užimtos tik juo. Aš buvau labai "nusivažiavusi" su mokslais, nenorėjau su niekuo bendrauti, visi mane erzino, pradėjau nekęsti net praeivių, lankiausi pas psichiatrę (beje, šie gydytojai yra nemokami, tereikia nueiti į polikliniką, kurioje esi registruota, ir tau paskirs nemokamą konsultaciją - žinoma, kalbu apie valstybinę kliniką, privačiose viskas mokama). Gydžiausi antidepresantais, gėriau kalną vaistų. Su laiku buvo nemažas pagerėjimas, susiradau darbą, daug dirbau, mokiausi lyg ir grįžinėjau į vėžes, bet po kiek laiko įvyko lūžis ir vėl viskas iš naujo: depresija, skausmas, neviltis, galvojimas apie savižudybę. Be vaistų ramiai nepagyvenčiau, jaučiuosi nei paleista, nei pakarta, greičiau, egzistuoju nei gyvenu ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad šita priklausomybė nesibaigs niekada. Tai stipriau už bet ką: už visus gydymus, už visas tas "sėkmės", "savęs mylėjimo" psichologines knygas, už bandymą save realizuoti, už bandymą atsiriboti - UŽ VISKĄ. Net kvėpuoti darosi sunku iš skausmo. Tiesa, tam žmogui nieko blogo nedarau, nesikišu į jo reikalus, gerbiu jį, tačiau tas atsiribojimas varo iš proto. Kartais pati bijau savęs, nes pačiomis beviltiškiausiomis akimirkomis norisi tiesiog nušokti nuo tilto ir viskas. Sakau nuoširdžiai - apsilankyk pas psichiatrą (psichologai irgi gerai, tačiau tau jie negalės išrašyti vaistų), jis įvertins tavo būklę ir skirs vaistus. Vartojant vaistus gyventi daug lengviau, nerimas mažės, nebebus tiek daug niūrių minčių, jausiesi tarsi galva ir širdis būtų valoma nuo to skausmo. Nesakau, kad tai padės visam laikui, tačiau bent kurį laiką jausiesi geriau. Užjaučiu tave, sielos drauge, dėl tokio skausmo, žinau, kad tai yra pati didžiausia kančia ir kartais atrodo, kad numirti būtų geriausiai. Jeigu norėsi išsipasakoti gali man visuomet rašyti, pasidalinsime širdgėla.
is tavo laisko sprendziant,na situacija tikrai beveik indentiska,oficialiai nedraugavome,bet pradzioje turejome nuostabu grazu laika.Butent tas kontrastas tarp pradzios ir dabarties labiausiai liudina,vis kaltinu save ir galvoju,ka gi padariau ne taip... Nors tik neseniausiai supratau kad istikruju tokiam zmogui kaip jis,niekas nera reikalingas.. Nebeturiu istikruju daugiau ka ir sakyti apie sia situacija,nes jau net galvoti apie tai pavargau,bet tos mintys visiviena lenda i galva ir dar lbiau mane alina.. Bandysiu eiti pas savo poliklinikos gydytoja,nors istikruju nenorejau tureti jokiu irasu sveikatos istorijos kortelei del psichologiniu dalyku,bet matyt pasirinkimo neturiu. Mano drauges nesupranta mano apsedimo,kaikurias tas gasdina ir net nustojo su manimi bendrauti.Ka galiu padaryti as,jei atrodo jog pagaliau visa gyvenima laukiau ir atejo jis,atititnkantis kiekviena detale mano svajoniu princo,absoliuciai viska... ispradziu maniau jog ji idealizuoju,bet jis tikrai turi tas savybes,kurias as noreciau matyti vyre...