Užkalbėjimas nuo kankinančios meilės

pas gerus psichologus yra sunku patekti. daznai 2 savaites savo vizito reikia laukti. kad jie dirba taip, kad kuo daugiau vizitu is taves ispesti, netiesa. gal ir taip, jei koks prastas specialistas teturintis tik 10 klientu ir nori is ju ispesti kuo daugiau. tavo valia rinktis. bent mano psichologas kazkada sake, kad jie irgi hipnotizuoja, bet tik mazo intelekto zmones. nesupyk, bet atrodo cia apie tave.  tai tada uzteks vienos konsultacijos. 

Sveikutė   Man niekada nebuvo šovusi mintis kreiptis į kokius užkalbėtojus ar būrėjas tam, kad kažką užkerėtų, tačiau tavo situaciją suprantu LABAI GERAI. Pati esu beveik identiškoje padėtyje labai ilgą laiką, tiesa, aš su tuo žmogumi draugavau, buvo aistringi ir nuostabūs santykiai, tačiau, deja, ir labai žiauri pabaiga... suprantu kiekvieną jausmą, kurį aprašei, ypač tai, kad neįmanoma susikaupti ir koncentruotis ties kita veikla, nes mintys 24/7 užimtos tik juo. Aš buvau labai "nusivažiavusi" su mokslais, nenorėjau su niekuo bendrauti, visi mane erzino, pradėjau nekęsti net praeivių, lankiausi pas psichiatrę (beje, šie gydytojai yra nemokami, tereikia nueiti į polikliniką, kurioje esi registruota, ir tau paskirs nemokamą konsultaciją - žinoma, kalbu apie valstybinę kliniką, privačiose viskas mokama). Gydžiausi  antidepresantais, gėriau kalną vaistų. Su laiku buvo nemažas pagerėjimas, susiradau darbą, daug dirbau, mokiausi lyg ir grįžinėjau į vėžes, bet po kiek laiko įvyko lūžis ir vėl viskas iš naujo: depresija, skausmas, neviltis, galvojimas apie savižudybę. Be vaistų ramiai nepagyvenčiau, jaučiuosi nei paleista, nei pakarta, greičiau, egzistuoju nei gyvenu ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad šita priklausomybė nesibaigs niekada. Tai stipriau už bet ką: už visus gydymus, už visas tas "sėkmės", "savęs mylėjimo" psichologines knygas, už bandymą save realizuoti, už bandymą atsiriboti - UŽ VISKĄ. Net kvėpuoti darosi sunku iš skausmo. Tiesa, tam žmogui nieko blogo nedarau, nesikišu į jo reikalus, gerbiu jį, tačiau tas atsiribojimas varo iš proto. Kartais pati bijau savęs, nes pačiomis beviltiškiausiomis akimirkomis norisi tiesiog nušokti nuo tilto ir viskas. Sakau nuoširdžiai - apsilankyk pas psichiatrą (psichologai irgi gerai, tačiau tau jie negalės išrašyti vaistų), jis įvertins tavo būklę ir skirs vaistus. Vartojant vaistus gyventi daug lengviau, nerimas mažės, nebebus tiek daug niūrių minčių, jausiesi tarsi galva ir širdis būtų valoma nuo to skausmo. Nesakau, kad tai padės visam laikui, tačiau bent kurį laiką jausiesi geriau. Užjaučiu tave, sielos drauge, dėl tokio skausmo, žinau, kad tai yra pati didžiausia kančia ir kartais atrodo, kad numirti būtų geriausiai. Jeigu norėsi išsipasakoti gali man visuomet rašyti, pasidalinsime širdgėla.

Oi ne,nera ko pikti,duodu tau kelia brangioji.. Na bet jeigu tavo psichologe taip sake apie hipnoze..,nors is tikruju  manau tai yra greiciausiai tavo pacios sugavotas shlamstas,bet jeigu ne..,turiu jus nuvilt ir pasakyt jog gydetes pas neismanele kvailele,na o jei gerbiamoji Dama ejot pas tokia  pagalbos ir patarimo,ka jau besakyti apie jusu pacios intelekta... P.s. pries mandraudama ir sakydama kazka,patikrink ant kiek teisinga yra tavo informacija ir nebadyk i kitus pirstais kvaileliais vadindama.Pigiai ir visai nesubtiliai panauduotas grubus sarkazmas,dvelkia kaimu ir tas yra jau labai nemoteriska;)na bet kam cia perlus pries kiaule barstyt.. atleiskit uz grubuma,alergija bukumo ir naglumo mixui   

Sveika is tavo laisko sprendziant,na situacija tikrai beveik indentiska,oficialiai nedraugavome,bet pradzioje turejome nuostabu grazu laika.Butent tas kontrastas tarp pradzios ir dabarties labiausiai liudina,vis kaltinu save ir galvoju,ka gi padariau ne taip... Nors tik neseniausiai supratau kad istikruju tokiam zmogui kaip jis,niekas nera reikalingas.. Nebeturiu istikruju daugiau ka ir sakyti apie sia situacija,nes jau net galvoti apie tai pavargau,bet tos mintys visiviena lenda i galva ir dar lbiau mane alina.. Bandysiu eiti pas savo poliklinikos gydytoja,nors istikruju nenorejau tureti jokiu irasu sveikatos istorijos kortelei del psichologiniu dalyku,bet matyt pasirinkimo neturiu. Mano drauges nesupranta mano apsedimo,kaikurias tas gasdina ir net nustojo su manimi bendrauti.Ka galiu padaryti as,jei atrodo jog pagaliau visa gyvenima laukiau ir atejo jis,atititnkantis kiekviena detale mano svajoniu princo,absoliuciai viska... ispradziu maniau jog ji idealizuoju,bet jis tikrai turi tas savybes,kurias as noreciau matyti vyre...

o jau tamstos mandagumas. as tik perteikiau ka girdejau. jei zmogus tiki, kad ji uzhipnotizavus isnyks visos jo bedos yra naivus ir menko intekto. netaikau jums, tik jus panasiu keliu norit isspresti savo beda. tarsi kazkas mostels burtu lazdele ir bedu kaip nebuta. 

Jeigu eisi pas psichologą, tai jokių įrašų kortelėje nebus, lygiai taip pat, jeigu eisi į privačią kliniką, o ir šiaip nereikia dėl to jaustis nejaukiai, nėra gėda ieškotis pagalbos Tikrai tave labai suprantu, norėčiau pasakyti, jog laikas gydo, deja aš per 5 metus nepasveikau ir nežinau, ar kada pasveiksiu. Laikykis.

Gedos jokios nejauciu,sunkumu buna visokiu,kaikada zmogus nera pajegus pats save isgydyt,nes bando gydyt save pati su savo pacia,jau "nesveika" energija.. nors kazkur skaiciau jog jei kazkas buvo pajegus itraukti save i sunkumus,tai gali is ju ir istraukt,,, na bet .. nezinau..
O per tuos 5 metus nebuvo jokio vyro,kuris butu atitraukes demesi?

man yra panasiai siuo metu. aisku ne meiles reikalai, bet negaliu palikti drauges, kuri nenori su manim bendrauti. aisku nebegu paskui, bet galvoje mintis kaip sugrazinti. tikra beda, todel suprantu. taip buna. gal paironizavau, bet tikrai nenorejau izeisti. 

Teisingai
Ne, nebuvo jokio. Kito ir nenoriu.

as tai zinau, bet sitam gyvenimo etape esu gana vienisa ir man blogai kai mane palieka. as ir kabinuosi. 

Dėkoju už gražius žodžius Aš manau, kad numirti ir nusižudyti spėsi visuomet, reikia tik atsidaryti langą ir vuolia! Analizuoti save ir gydytis daug sunkiau ypač, kai dvasinės kančios tampa ir fiziniu negerumu. Deja, įsitikinau, kad meilė gali būti pati didžiausia priklausomybė ir kančia...