Užkalbėjimas nuo kankinančios meilės

Sveikos, nesusilaikiau neparasius, nors labai nemegstu viesintis.

esu panasioje situacijoje is daugelio cia aprasytu, jausmai uzvalde prota ir t.t.

bet norejau pasakyti apie psihotarapeutus, nusprendziau kad turiu su savo mintim ir jausmais padirbeti kai perskaiciau knyga "moterys, kurios per stipriai myli" ten ir buvo vienas is patarimu ieskot psichologu pagalbos, finansu per daug tam neturejau
bet radau toki puslapiuka moters pagalba moteriai, ten radau psichodinaminius
kursus, tai saves analizavimo kursai taip paprasciau issireiksti ir netgi ne kursai o uzsiemimai, uzsiemimu metu su mumis dirba du psichoterapeutai, mes viena karta per savaite susitinkam diskutuojam 1,5 val ir kainuoja tai nedaug, nes tai europos sajungos ar valstybes remiama oprganizacija
snekam ka norim, diskutuojam, analizuojam savo kitu poelgius ir t.t.
man sie uzsiemimai atgaiva, ir ju laukiu kiekvien asavaite ir kas svarbiausia ten visiskas inkognito tik tavo varda zino daugiau nieko
bet kad pateikti is siuos grupinius uzsiemimus (na cia kazkas panasaus kaip anoniminiu alkoholiku uzsiemimai, tik tiek kad cia susirenka zmones kurie iesko atsakymu savo sieloje, prote ir jiems rupimus klausimus, turintis kazkokiu vidiniu problemu) tai va kad pateikti i juos reikejo man asmeniskai net tris kartus susitikti su psichoterapeute atskirai ir tik tada mane prieme i grupinius uzsiemimus, siaip esu labai patenkinta, ir visiskai to nesigediju, nes manau saves pazinimui nera ribu ir kaip sako pasikeisk pats ir pasikeis visi aplink tave

Skaitau jūsų postą ir viskas lyg apie mane... Susidūriau ir aš su tokiu žmogum su kuriuo iš pradžių viskas buvo nuostabu, o po to iš niekur nieko viskas nutrūko.. Kaip jūs ir pasakėt " jam niekas nėra reikalingas". Pas mane viskas tęsiasi jau 2 metus, atrodo, kartais pagerėja, o po to vėl niūrios mintys... Skaičiau daugybę psichologinių knygų, bendravau su įvairiais žmonėm- ir niekas nepadeda. Aišku jau šiek tiek laiko praėjo, tai nebe taip baisu kaip buvo pradžioje, bet labai jaudinuosi, kad dar negreit man viskas praeis. Jau nebeįsivaizduoju ir ko imtis...

buvau radus internete, ten praejus tuos susitikimus su psichoterapeutu, tie bendri uzsiemimai apie 10lt kainuoja, tiesa? noreciau ir as, nes atrodo, kad pati nezinau ko noriu is gyvenimo ir is santykiu, uztai jie visada nutruksta, bet man visada atrodo - ka ten sneketi su tuo gydytoju? ar jis uzduoda klausimus ar ateinu ir reikia sneketi??? kazkaip neramu...

ir man neiskrenta jis is galvos. niekad gyvenime taip beviltiskai nesijauciau. bliaunu kiekviena miela diena, jau jauciu, kad po biski kraustausi is proto, visiskai nevaldau savo emociju. paziuriu kartais is salies ir nieko nesuprantu, kaip taip galejo atsitikti. kas isviso cia nutiko? ir svarbiausia, kas su manim darosi


as irgi galiu gyventi be jo. ir netgi suvokiu, kad be jo man kaip tik yra geriau. nei jis man idealas. nei grazus. nei mes turim kazkokiu bendru pomegiu. visiskos priesingybes. pastoviai pykdavomes. nesusisnekedavom. ir is kur ta nesvietiska trauka nesuprantu. kaip koks narkotikas. atrodo laika turetu gydyti, bet ne velnio, kuo toliau, tuo blogiau ir sunkiau.

vat butent, as gal nejauciu tokios priklausomybes, bet as irgi niekada nebuvau taip besalygiskai isimylejus. man dzin, kad jis vyresnis, kad yra milijonas minusu ne jame, o butent musu santykiams, jis man 3 metus buvo tobulas. nors labai gerai maciau ir musu santykiu trukumus, ir kas manes netenkino. dabar kovoju sus savimi, kad i viska nespjauciau ir vel pas ji negrizciau. gana, vyras turi kovot del moters, man jau gana. zinau, kad jei jis parodytu savo jausmus ir juos issakytu garsiai, vel brisciau i ta bala. bet nenoriu. noriu greiciau pamirsti ir gyventi toliau. kai tik issiskyrem, savaite blioviau nesveika, akiu tinimas praejo dar po savaites nenoriu daugiau sedet tokiam jausme. visada sakiau, kad geriau, kai vyras biskiuka myli stipriau. dabar jau praejo 3 savaites, galiu pasidziaugt, kad asaros neberieda. lidna - taip, vis dar audziu minti, kad po tam tikro laiko gal susieisim, bet jau nebe taip stipriai. puikiai suvokiu, kad jei jau praeisiu si ruoza, nebenoriu grizti atgal, nes jei vel jam uzeis sazines priekaistai, kad jis griauna mano gyvenima ir t.t., nebeislaikys mano sirdis

jeigu praeisi, tai ir negrisi atgal. bet va, kaip ta ruoza praeiti?
o man kaip tik pradzioj buvo lengviau, buvo kazkoks issiverkimo ir saves gailejimo metas. iseidavau laukan ir isbliaudavau visa skausma. suvokiau tuo metu, del ko verkiu. o dabar tai uzeina taip spontaniskai, nesvarbu kur as ir su kuo, susirinkime, gatvej, parduotuvej.
arba uzeina noriu ji pamatyti. nu ir ka, einu nors pradzioj puikiai tvardydavausi, susilaikydavau. jauciuosi tokia beviltiska, nes nesugebu su savimi susikalbeti. tupi jis mano smegeninej ir kiekviena akimirka vis primena apie save

o kiek laiko jau taip tau? mes tai issiskyrem su ta mintim, kad kelis menesius paziuresim kur krypstam. esme tame, kad cia jam to laiko reikia. zinau, kad ne del meiles cia viskas, labai yra daug pasaliniu veiksmu. mes net ir susitike buvom vakarieniavom. ne priesai mes, labiau draugai. tik kai jau praejo man tas baisusis skausmas as suvokiu ir aiskiau matau visus musu santykiu trukumus, kurie manes netenkino. as noriu daugiau, o siuo metu tai neimanoma. stai kodel jis man atriso rankas, taip sakant.
man tokie nevaldomi apsiverkimai buvo pradzioje, atrodo pagalvoji ir taip suspaudzia sirdi, kad nera nei kur lekt, nei begt. dabar jau ne. dziaugiuosi tuom.

du menesiai beveik.

tai tu ir gilinkis, gilinkis, dairykis, ieskok tu minusu, gal pades tau atsibusti. as tai visus trukumus visa laika maciau, viska puikiai suvokiau nuo pradziu, bet kazkas mane traukia link jo, kaip magnetas, kaip kokios antgamtines jegos tai tas zmogus, su kuriuo man taip silta, gera, ramu, tiesiog tik jauciant ji salia.

beda ta, kad ir as matau, maciau nuo pat pradziu, bet tie trukumai ne tiek jo, kiek susiklosciusiu aplinkybiu. todel, kai tik bandau suskysti viduj, tai is karto bandau prisiminti visas tas aplinkybes ir kad jis nedare taip, kaip tikejausi. tada vel keliu nosi aukstyn ir bandau iziureti teigiamus bruozus. o del to jaukumo, tai taip, mum ir tylet ir snket buvo gera. as kaip sakau, jis man toks "savas" - savas kvapas, savos rankos, juokas, viskas
o del jusu, na, du menesiai nedaug, susitaikyti su praradimu reikia daugiau, jei buvo jausmai vat dar po dvieju gal viska bus daug daug geriau

Sveikos, mielosios prisiregistravau čia ne šiaip sau. Tikiuosi sulaukti iš Jūsų patarimų, galbūt netgi kuri nors iš Jūsų esate susidūrusi su panašia situacija.
Reikalas tas, kad esu maniakiškai persekiojama buvusio vyro (su juo turime bendrą vaiką, susituokę nebuvome). Net nežinau kaip ir pristatyt savo tą situacija.

Pirmą kartą, kai jis pamatė, kad nebegali be manęs gyventi, bandė sukelti gailestį ir maldavo kad gryžčiau, teigdavo be manęs jam gyvenimas - ne gyvenimas. galiausiai kai pamatė, kad jau esu kaip niekad pasiryžus gyventi be jo, ėmė taikyti psichologinį smurtą ir šantažą, kurį sekė ir tokios frazės, kaip : "man nesvarbu ar tu mane myli ar ne - mes busim kartu" , " jei tu pas mane negrįši, aš padarysiu tai, kad tu pati keliais atšliauši ", "kol aš būsiu gyvas, tu niekad nesusirasi jokio kito vyro" , "aš noriu gryžęs namo jus su sunum rasti namie, man neidomu tu to nori ar ne, bet mes busim "šeima" ir t.t.

Teigdavo, kad jam "važiuoja stogas" be manęs, vieną minutę verkdavo ir atsiprašinėdavo, kitą minutę jau mane vadindavo visaip, grasindavo, šantažuodavo. Man paskutinis smūgis, po kurio visiškai nuleidau rankas, buvo tada, kai nubėgusi rašyti pareiškimo, "panelė - pareigūnė" man pareiškė, kad aš nieko nepasieksiu su savo pareiškimais, kad tam reikia begalės įrodymų ir laukia ilgas teismo procesas, kad policija negali nieko imtis, kol nėra įvykdyta nusikalstama veika, t.y. kol manęs nesu, nenuskriaudė fiziškai..

Šios istorijos dalies pabaiga ta, kad gryžau pas jį, gyvename po vienu stogu, valgome prie vieno stalo, o aš vis kiekvieną dieną rezgu planą, kaip čia jį nusitempti pas kokį gerą psichiatrą, nes kaip jau ir supratote, žmogus turi didelių problemų. O gal kas rekomenduotumėt kokių nors kitų būdų? P.S. mano žodžiai " nekenčiu tavęs " ir "noriu kad išnyktum " nepadeda..

Merginos, kodėl Jūs bėgat nuo tų, kuriuos mylit? Kodėl nesidžiaugiat tuo gyvenimu, kuriame yra Jūsų idealas? Suprantu, kad netenkina jo siūlomas bendravimo būdas, jo nenoras įsipareigoti, bet ar negeriau pakovoti už meilę ir jaustis viską padarius, nei bėgti pačioms nuo savęs.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad MYLĖTI yra šimtą kartų geriau, nei gyventi be meilės. Nes mylėdamas tu realizuoji save. Aišku nekalbu apie žeminimąsi ir pan. Čia jau nuo kiekvieno žmogaus tos ribos prklauso. Bet aš esu už meilę.

Jeigu tau reikia TO žmogaus, tai kam jį varyt šalin...

Tik babajegele situacija kita. Jai neskirtas mano pamąstymas.

na, visu pirma, reikia, kad ir tas zmogus noretu buti su tavimi. o jei jis nusprende, kad jis geriau zino, kas yra geriau (cia as apie savo situacija), tai negali negerbti jo sprendimo, tiesa? be to, meile meilei, bet jei tau kazko truksta ir tai tave griauzia, galu gale prieini taska, kai tai sprogsta. o jei dar ir salia esantis zmogus negali/nenori/ neistengia to suteikti... abu turi noreti ir kovoti del tos meiles. vienam ne visada iseina
Papildyta:


sveika nezinau ka patart, bet manau, padaret klaida, kad grizot pas ji (ar ji isileidot atgal). be to, eikit pas kita pareiguna ir rasykit pareiskima, nesvarbu ka jie sako, tai bus pradzia. tik nezinau, ar tai pades, kai kartu gyvenat. meskit ji is namu, saugokit zinutes grasinancias ir pan., irasykit pokalbius. pagalvokit apie savo vaika ir savo psichine busena.