Yra bandymu ir Lietuvoje kitokias mokyklas kurt.
Kretaa, smagu matyt dar viena samoninga mamyte ant Lietuvos
sekmes jums atlaikyti sistemos spaudima 
As manau, su tokiomis problemomis susiduria pusia mokinuku. Jie super aktyvus ir judrus. Mokytojai turi suprasti, kad tai nauja karta, hiperaktyviu vaiku - indigo. Turi buti naujas paziurius i vaikus ir kita mokymo metodika.
QUOTE(marina376 @ 2013 11 06, 23:42)
As manau, su tokiomis problemomis susiduria pusia mokinuku. Jie super aktyvus ir judrus. Mokytojai turi suprasti, kad tai nauja karta, hiperaktyviu vaiku - indigo. Turi buti naujas paziurius i vaikus ir kita mokymo metodika.
Manau, kad reikia kalbėti apie tai, kad vaikai - ne hiperaktyvūs, bet tiesiog kitokie. Nė viena karta iki šiol žemėje nesusidūrė su tokiu kiekiu informacijos, ką dabar tenka patirti šiuolaikiniams vaikams. Dėmesį blaško tiesiog milžiniška informacijos ir triukšmo gausa. Todėl būtų puiku, jei mokyklose rastųsi vietos ir pvz jogos arba meditacijos užsiėmimams arba būreliams. Mes tiesiog esame priversti išmokti ir savo vaikus mokyti įsiklausyti į save ir išgirsti tylą šiame beprotiškai skubančiame pasaulyje
Kretaa, puikiai Tave suprantu. Mūsų antrokas irgi toks - gali rašyti testą, įveikti pusę užduočių be klaidų, o tada staiga "atsijungti" ir likusios testo dalies tiesiog nedaryti. Gal skirtumas tik toks, kad Jūsiškis pergyvena dėl to, verkia, o mūsiškiui visiškai "dzin". Tiesiog jam tai neįdomu. Jis gali sukurti šimtą vieną "mechanizmą" iš LEGO kaladėlių (prisipažinsiu, aš tokių pati tikrai nesugalvočiau, o kai kurių veikimo principus kartu su tėčiu "studijuojam", kad suprastume, kaip ten kas veikia), bet perskaityti tris sakinius iš knygos jam yra tokia kančia...
Pamokų ruošimas mums lyg didžiausias darbas - deramės valandą, kol galiausiai per 5 min. parašo tai, ką reikia... Pirmoje klasėje buvau netekusi vilties. Kaltinau save, kad nesugalvojau, kaip apeiti įstatymus ir vaiką vėliau leisti į pirmą klasę (jo gimtadienis metų pabaigoje, todėl į pirmą klasę pradėjo eiti šešerių). Tuo metu namie auginau mažiuką brolį, tai visą dieną "pašvęsdavau" pirmokėlio pamokoms. Pradėjau skaityti visokias auklėjimo knygas, sienas nukabinėjau "pasiekimų" lentelėm, siūliau rinkti pliusus, gauti prizus ir t.t. Kai baigdavosi kantrybė, šaukiau, negi diržą išsitraukdavau. Niekas nepadėjo. Dabar jau supratau, kad jis yra toks, koks yra. Pamažu pripranta, kad pamokas vis tiek reikės paruošti. Derybos jau kiek trumpesnės. Bet dar nei karto nebuvo tokios šventės, kad vienas pats pasiimtų knygas ir viską padarytų neraginamas. Progresą matau, palyginti su pirmos klasės pradžia. Bet su klasiokų rezultatais stengiuosi net nelyginti. Džiaugiuosi, jei diktante padaro tik 4-5 klaidas. Būna ir po 25 - praleidžia raides, skiemenis. Ne todėl, kad nežino, kaip rašyti (vėliau diktuojant tuos pačius sakinius, tų pačių klaidų dažniausiai nepadaro, o jei yra gerai nusiteikęs, tai parašo ir be klaidų...), bet todėl, kad tuo metu jis gyvena kažkuo kitu.
Man pasisekė, kad mokytoja ne "krauna" šią problemą ant manęs, o mėginam ją spręsti kartu. Ji visada silpnesniuosius pasilieka valandžiukei po pamokų ir padirbėja su jais papildomai. Pataria man, į ką labiau atkreipti dėmesį. Kartais tiesiog kartu pasidžiaugia, kai pavyksta pasiekti rezultatą. Labai esu jai dėklinga, kad "nenurašė" to vaikio, kaip kad dažnai pasitaiko. Jaučiu, kad jis turi "parako", tik reikia surasti tinkamą "raktą" ir išmokinti vaiką dirbti, siekti tikslo, net jei iš karto ir nepavyksta. Tik tie rezultatai nebūna greiti.
Nežinau, kokį sprendimą priėmėt, bet gal tikrai verta pasidairyti kitos mokytojos.
Pamokų ruošimas mums lyg didžiausias darbas - deramės valandą, kol galiausiai per 5 min. parašo tai, ką reikia... Pirmoje klasėje buvau netekusi vilties. Kaltinau save, kad nesugalvojau, kaip apeiti įstatymus ir vaiką vėliau leisti į pirmą klasę (jo gimtadienis metų pabaigoje, todėl į pirmą klasę pradėjo eiti šešerių). Tuo metu namie auginau mažiuką brolį, tai visą dieną "pašvęsdavau" pirmokėlio pamokoms. Pradėjau skaityti visokias auklėjimo knygas, sienas nukabinėjau "pasiekimų" lentelėm, siūliau rinkti pliusus, gauti prizus ir t.t. Kai baigdavosi kantrybė, šaukiau, negi diržą išsitraukdavau. Niekas nepadėjo. Dabar jau supratau, kad jis yra toks, koks yra. Pamažu pripranta, kad pamokas vis tiek reikės paruošti. Derybos jau kiek trumpesnės. Bet dar nei karto nebuvo tokios šventės, kad vienas pats pasiimtų knygas ir viską padarytų neraginamas. Progresą matau, palyginti su pirmos klasės pradžia. Bet su klasiokų rezultatais stengiuosi net nelyginti. Džiaugiuosi, jei diktante padaro tik 4-5 klaidas. Būna ir po 25 - praleidžia raides, skiemenis. Ne todėl, kad nežino, kaip rašyti (vėliau diktuojant tuos pačius sakinius, tų pačių klaidų dažniausiai nepadaro, o jei yra gerai nusiteikęs, tai parašo ir be klaidų...), bet todėl, kad tuo metu jis gyvena kažkuo kitu.
Man pasisekė, kad mokytoja ne "krauna" šią problemą ant manęs, o mėginam ją spręsti kartu. Ji visada silpnesniuosius pasilieka valandžiukei po pamokų ir padirbėja su jais papildomai. Pataria man, į ką labiau atkreipti dėmesį. Kartais tiesiog kartu pasidžiaugia, kai pavyksta pasiekti rezultatą. Labai esu jai dėklinga, kad "nenurašė" to vaikio, kaip kad dažnai pasitaiko. Jaučiu, kad jis turi "parako", tik reikia surasti tinkamą "raktą" ir išmokinti vaiką dirbti, siekti tikslo, net jei iš karto ir nepavyksta. Tik tie rezultatai nebūna greiti.
Nežinau, kokį sprendimą priėmėt, bet gal tikrai verta pasidairyti kitos mokytojos.
QUOTE(AGI @ 2013 11 12, 14:12)
Kretaa, puikiai Tave suprantu. Mūsų antrokas irgi toks - gali rašyti testą, įveikti pusę užduočių be klaidų, o tada staiga "atsijungti" ir likusios testo dalies tiesiog nedaryti. Gal skirtumas tik toks, kad Jūsiškis pergyvena dėl to, verkia, o mūsiškiui visiškai "dzin". Tiesiog jam tai neįdomu. Jis gali sukurti šimtą vieną "mechanizmą" iš LEGO kaladėlių (prisipažinsiu, aš tokių pati tikrai nesugalvočiau, o kai kurių veikimo principus kartu su tėčiu "studijuojam", kad suprastume, kaip ten kas veikia), bet perskaityti tris sakinius iš knygos jam yra tokia kančia...
Pamokų ruošimas mums lyg didžiausias darbas - deramės valandą, kol galiausiai per 5 min. parašo tai, ką reikia... Pirmoje klasėje buvau netekusi vilties. Kaltinau save, kad nesugalvojau, kaip apeiti įstatymus ir vaiką vėliau leisti į pirmą klasę (jo gimtadienis metų pabaigoje, todėl į pirmą klasę pradėjo eiti šešerių). Tuo metu namie auginau mažiuką brolį, tai visą dieną "pašvęsdavau" pirmokėlio pamokoms. Pradėjau skaityti visokias auklėjimo knygas, sienas nukabinėjau "pasiekimų" lentelėm, siūliau rinkti pliusus, gauti prizus ir t.t. Kai baigdavosi kantrybė, šaukiau, negi diržą išsitraukdavau. Niekas nepadėjo. Dabar jau supratau, kad jis yra toks, koks yra. Pamažu pripranta, kad pamokas vis tiek reikės paruošti. Derybos jau kiek trumpesnės. Bet dar nei karto nebuvo tokios šventės, kad vienas pats pasiimtų knygas ir viską padarytų neraginamas. Progresą matau, palyginti su pirmos klasės pradžia. Bet su klasiokų rezultatais stengiuosi net nelyginti. Džiaugiuosi, jei diktante padaro tik 4-5 klaidas. Būna ir po 25 - praleidžia raides, skiemenis. Ne todėl, kad nežino, kaip rašyti (vėliau diktuojant tuos pačius sakinius, tų pačių klaidų dažniausiai nepadaro, o jei yra gerai nusiteikęs, tai parašo ir be klaidų...), bet todėl, kad tuo metu jis gyvena kažkuo kitu.
Man pasisekė, kad mokytoja ne "krauna" šią problemą ant manęs, o mėginam ją spręsti kartu. Ji visada silpnesniuosius pasilieka valandžiukei po pamokų ir padirbėja su jais papildomai. Pataria man, į ką labiau atkreipti dėmesį. Kartais tiesiog kartu pasidžiaugia, kai pavyksta pasiekti rezultatą. Labai esu jai dėklinga, kad "nenurašė" to vaikio, kaip kad dažnai pasitaiko. Jaučiu, kad jis turi "parako", tik reikia surasti tinkamą "raktą" ir išmokinti vaiką dirbti, siekti tikslo, net jei iš karto ir nepavyksta. Tik tie rezultatai nebūna greiti.
Nežinau, kokį sprendimą priėmėt, bet gal tikrai verta pasidairyti kitos mokytojos.
Pamokų ruošimas mums lyg didžiausias darbas - deramės valandą, kol galiausiai per 5 min. parašo tai, ką reikia... Pirmoje klasėje buvau netekusi vilties. Kaltinau save, kad nesugalvojau, kaip apeiti įstatymus ir vaiką vėliau leisti į pirmą klasę (jo gimtadienis metų pabaigoje, todėl į pirmą klasę pradėjo eiti šešerių). Tuo metu namie auginau mažiuką brolį, tai visą dieną "pašvęsdavau" pirmokėlio pamokoms. Pradėjau skaityti visokias auklėjimo knygas, sienas nukabinėjau "pasiekimų" lentelėm, siūliau rinkti pliusus, gauti prizus ir t.t. Kai baigdavosi kantrybė, šaukiau, negi diržą išsitraukdavau. Niekas nepadėjo. Dabar jau supratau, kad jis yra toks, koks yra. Pamažu pripranta, kad pamokas vis tiek reikės paruošti. Derybos jau kiek trumpesnės. Bet dar nei karto nebuvo tokios šventės, kad vienas pats pasiimtų knygas ir viską padarytų neraginamas. Progresą matau, palyginti su pirmos klasės pradžia. Bet su klasiokų rezultatais stengiuosi net nelyginti. Džiaugiuosi, jei diktante padaro tik 4-5 klaidas. Būna ir po 25 - praleidžia raides, skiemenis. Ne todėl, kad nežino, kaip rašyti (vėliau diktuojant tuos pačius sakinius, tų pačių klaidų dažniausiai nepadaro, o jei yra gerai nusiteikęs, tai parašo ir be klaidų...), bet todėl, kad tuo metu jis gyvena kažkuo kitu.
Man pasisekė, kad mokytoja ne "krauna" šią problemą ant manęs, o mėginam ją spręsti kartu. Ji visada silpnesniuosius pasilieka valandžiukei po pamokų ir padirbėja su jais papildomai. Pataria man, į ką labiau atkreipti dėmesį. Kartais tiesiog kartu pasidžiaugia, kai pavyksta pasiekti rezultatą. Labai esu jai dėklinga, kad "nenurašė" to vaikio, kaip kad dažnai pasitaiko. Jaučiu, kad jis turi "parako", tik reikia surasti tinkamą "raktą" ir išmokinti vaiką dirbti, siekti tikslo, net jei iš karto ir nepavyksta. Tik tie rezultatai nebūna greiti.
Nežinau, kokį sprendimą priėmėt, bet gal tikrai verta pasidairyti kitos mokytojos.
AGI tokie pasisakymai kaip jūsų, mane nuramina. ačiū už tai, kad esate atvira. Tiesiog imu suprasti - tokių vaikučių yra daug.Kol kas laukiame ką pasakys ir patars mokyklos psichologė. Be to, užrašiau vaiką į mintinio skaičiavimo ir intelekto kėlimo mokyklėlę www.menar.lt Gal ir jus sudomins. Matau ir aš didelelį progresą po pirmosios klasės ir tikiu, kad mano vaikas dar nustebins savo pasiekimais ir talentais dar ne vieną mokytoją, nes tikiu, kad kiekvienas, absoliučiai kiekvienas vaikas yra talentingas. ir nebūtinai jis turi būti pirmūnas
