Keisti požiūrį ar mokytoją?

Svarbiausia - nemąstyti pagal standartus ir automatiškai. Programos programomis, standartai - standartais, o kiekvienas žmogus yra individualus ir savitas. Gali būti, kad susikaupia tam, kas jam lengvai sekasi ir įdomu. Tai ir reikia už tai vaiką girti, jį to mokyti ir eiti pirmyn tose srityse, kurios sekasi. Gali būti ir taip (tokių mokinių - daugybė), kad lietuvių kalbai ir matematikai dar nepribrendęs. Ne visų žmonių smegenų vingiai vystosi pagal kažkieno surašytą Bendrojo lavinimo programą. Vienų vaikų smegenys spėja, o kitų - nespėja. Ir ne tai, kad nespėja, o tiesiog jos vystosi kita kryptimi. Gamtos pažinimo kryptimi. Kūno lavinimio ir pusiausvyros kryptimi. Grožio pajautimo kryptimi. Emocinio supratingumo kryptimi. Tai visiškai normalus dalykas ir atitinka jo raidą.

O ką mes (suaugusieji) tada jiems sakome? Mes sakome - dabar tu turi mokytis skaityti ir rašyti (ir būtinai iš karto raiškiai ir dailiai). Ir skaičiuoti. Nes taip nustatė kažkokie ten ministerijos specialistai - visa krūva (gal apie 40 autorių pasirašo po pradinio ugdymo valstybine bendrojo lavinimo programa). Ir tada mes perkame vadovėlius ir pratybas ir liepiame juos skaityti ir juose rašyti bei spręsti, nes tai atitinka ministerijos specialistų nuomonę ir didžiulės vadovėlių verslo pramonės interesus.

Ar gali vaikas atsilaikyti prieš visą šitą tvarką, po kuria jis nepasirašinėjo ir dėl kurios su juo niekas net nemano pasitarti ir atsiklausti jo noro? Aišku, kad ne! Bet jo prigimtis tokia, kad jo protestas „pramuša“ jo norą įtikti suaugusiems - iš to ir kyla įvairiausi elgesio sutrikimai (pradedant agresyvumo nevaldymu, baigiant hyperaktyvumu). O tada jis - blogas vaikas. Gauna pastabų. Prastą įvertinimą. Tėvų susirūpinimas. Bausmės. Prievarta. ir t.t.

Lietuvos švietimo sistema labai netobula, stagnacinė. Visur dar labai daug vyraujančio automatyvinio stereotipais ir prietarais paremto mąstymo. Pavyzdžiui, kad ir pamokų struktūra. Higienos norma nustatė, kad pamokos turi trukti neilgiau nei 35 ir 45 minutes. Vieniems vaikams tai tinka. O kitiems - visiškai ne. Kitas vaikas per 30 minučių tik „apšyla“, 31 minutę jis jau pradeda „įsijungti“, o 35 minutę - pamoka baigta! O vaikas tik pradeda susikaupti, ar jau gal net susikaupė ir susidomėjo. Bet jau pertrauka, jau jis nebegali būti mokinamas. Tokiems vaikams turi būti pritaikomas visiškai kitoks pamokos modelis. Tačiau formaliai tai draudžiama. O ir mokytojai neretai pareiškia, kad tokie vaikai - ne mokyotjų reikalas, juos turi mokyti spec. pedagogai ir tėvai!

Ką aš noriu pasakyti - gerbkite savo vaiko sielą ir jo vystymosi poreikius ir ypatumus. Ne vaikas turi tarnauti sistemai, mokyklai ir mokytojai. O sistema, mokykla ir mokytoja turi tarnauti vaikui. Tikrasis mokytojas nusilenkia vaikui. Pirmasis ištiesia ranką.

Kad vaikas galėtų atverti savo sielą mokymui ir žinioms - jis turi jaustis visiškai saugus. Ar jis dabar taip jaučiasi?

Tėvų pareiga - ginti pirmiausia savo vaiko interesus ir netarnauti aklai sistemai, kuri galbūti visiškai netinkamai vykdo mokymo procesą.

Spaudžiu dešinę suvi Jūs šaunuolė, požiūris. Kad daug tėvelių ir pedagogų taip mąstytų, tai visi būtume laimingesni

Sveikos mamytės

Aš tai norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę apie vykdomus renginius, spektaklius ir išvykas pamokų metu.
Mano vaikas lanko ketvirtą klasę, ir mokytoja prigąsdino, kad mokslo metų pabaigoj, bus laikomi ganėtinai sudėtingi testai taip pat ir laiko prasme (jo bus per mažai). Kažkaip pradėjau nerimauti, kad mokykloj skiria per mažai laiko patiems mokslams.
Pabaiga šių renginių, dažniausiai baigiasi apie 12 valandą. Jeigu tą dieną ir vyksta kažkokios tai pamokos, tai jos baigiamos anksčiau. Kartais susidaro, toks jausmas, kad vaikai mokykloj turi didelį krūvį, ne todėl, kad turi daug išmokti, o todėl kad per trumpą laiką turi tai padaryti. Per metus turi būti praeinama visa programa, o įsisavinti iki galo vaikai nespėja.

Neturiu nieko prieš pažintines keliones, nes mūsų mokytoja tikrai jas parenka labai įdomias ir tikslingas. Bet prie viso to prisideda ir vykdomi renginiai, atvažiuojantys spektakliai, kurie atima tą brangų laiką.

Ką manote šiuo klausimu?

Suvi, ačiū Jums nuoširdžiai. Jūs parašėte tai, kas nuolat sukasi mano mintyse. Apsispręsti dabar jau lengviau

Aš manau, kad viskas čia gerai, kiek vaikui reikės, tiek jis ir įsisavins ir mokės. Postas viršuj kaip tik ir leidžia apie tai pamąstyti. Renginiai ir išvykos taip pat ugdo vaiką, bendruomeniškumą, leidžia vaikams labiau pažinti vienas kitą, ugdyti ir keisti požiūrį, mokosi suprasti grožį. Aišku turėtų būti ir grįžtamasis ryšys - pažiūrėję spektaklį, vaikai aptarinėja, reiškia jie lavina atmintį, mąstymą, mokosi sudėlioti įvykius, daro išvadas. Visa tai irgi labai svarbu išmokti.

Parašėte daug ir gražiai. Jūsų mintys verčia susimąstyti.
Tačiau mes jau daug šimtmečių gyvename sukultūrintomis sąlygomis ir tik pirmieji homo sapiens gyveno kiekvienas pagal savo poreikį. neišsivysčiusios smegenys teturi tik pačius primityviausius poreikius: valgyti, miegoti, gerti, tuštintis, slėptis nuo šalčio. Tačiau smegenims vystantis ir poreikiai didėja: jau reikia rengtis, reikia pažinti savo aplinką, reikia suskaičiuoti, reikia įvertinti, patikrinti... žmogus vystėsi ilgus metus, jis nuolat kūrė, taip vystėsi smegenys, protas. Tuo žmogus ir skiriasi nuo gyvūno. Žmonių bendruomenes vienija vertybės, tikėjimas, elgesio normos. Vystosi sparčiai medicina, technikos pasaulis vien todėl, kad vystosi ir tobulėja žmogaus smegenys. Viso to mūsų vaikus ir bando mokinti mokyklose. Sutinku, kad visgi visi vaikai yra skirtingai subrendę, kai kas labiau sekasi, kai kas ne taip gerai. Protas irgi turi ribas, todėl vieni gali tapti prezidentais, mokslininkais, sportininkais, o daugelio žmonių pasiekimai nėra tokie aukšti. Nemanau, kad programas sudarė kažkoks neišmanėlis, visa tai yra kuriama atsižvelgiant į mokslininkų biologų, psichologų tyrimo duomenis, jie ir nustatė, kad vaikas į mokyklą gali eiti, sulaukęs 7 m amžiaus, kad 18 m žmogus jau turi būti išmokęs būti atsakingu už save ir kitus.... Taip yra ir sukuriamos taisyklės, ką žmogus turėti mokėti daryti tam tikrame amžiaus tarpsnyje. Todėl mes, suaugę, einame į darbą, kuris prasideda 8 val ryto, o aš norėčiau pamiegoti iki 9 ir po to eiti dirbti. Yra gi ir eismo taisyklės ir daug dar galybė visokių taisyklių, kurias irgi sugalvojo ir pasirašė ta pati ministerijos specialistų krūva, nors aš gi nepasirašiau. Tos taisyklės mus ir sustato į normų pasaulį.
Suaugęs, subrendęs žmogus tai suvokdamas turi viso to mokinti ir savo vaikus. Be abejo nereikia to daryti per prievartą, ypač spausti ir liepti tai daryti labai gerai, bet mama yra tas artimiausias žmogus, kuris labai myli ir saugo savo vaiką ir labai pergyvena, kai jam kažkas nepasiseka... Ir aš taip pat myliu savo vaikus ir mano vaikams nelabai sekasi ir aš jiems sakau - darykim tai, kas sekasi mums geriausiai. Sėkmės ir jums.


tikrai sutinku 200%. Bet tai yra dėl skurdžios mūsų ekonominės sistemos. Jei mokytoja turėtų klasėje 5 vaikus, ji tikrai galėtų kryptingai lavinti ir ugdyti kiekvieną vaiką individualiai, pagal kiekvieno vaiko individualius smegenų vingius. Dabar gi klasėje 20-25 mokiniai, visi jie skirtingi, taigi kiekvienam viską išaiškinti individualiai neužtektų 2 min. Todėl mes ir gyvename toje sistemoje. Todėl ir serga mūsų vaikų sielos.
Ištrūkti, pabėgti ir pakeisti tą sistemą, tikriausiai reikia, o bet kas ir kaip tai gali padaryti?

Taisyklingai ir kūrybingai rašyti aš išmokau tik 10-12 klasėse, kuomet patekau pas Mokytoją davusią mums, kur kas daugiau, nei buvo parašyta programose. Ji taip mylėjo literatūrą ir lietuvių kalbą, jog mes tiesiog negalėjome to nepriimti, nors buvo labai griežta vertindama mūsų darbus. Štai tuomet labai aiškiai supratau, kad niekuomet nebuvau ir nebūsiu "tiksliukė", nors mokytojai verste vertė pamilti skaičius. Man taip nesisekė, kad iki šiol sapnuoju matematikos ir chemijos kontrolinius....

O literatūra atvėrė kelią į pasaulio ir gyvenimo pažinimą. Tai - mano kelias. Buvo tuomet ir yra dabar, nes iš to duonai užsidirbu. Tačiau puikiai prisimenu, kaip chemijos mokytoja grąsino neprileisianti prie abitūros egzaminų, nes jai pasakiau, kad jos dėstomos disciplinos man gyvenime neprireiks. Gal karštakošė buvau, bet praėjus beveik 20 metų, chemijos nei buityje, nei kur nors kitur nepasigedau...

Visuomet nekenčiau standartų ir priverstinių taisyklių. Nekenčiau keltis ryte 8 val į darbą ir praleisti dienas "voverės rate". Žinojau, tiesiog jaučiau - tai ne man. Šiandien turiu savo verslą ir keliuosi kada noriu. Labai dažnai už mums primestų standartų slepiasi ketinimai valdyti ir akivaizdu, kad tai vyksta. Sistemai reikia PATOGIŲ žmonių, kurie galbūt puikiai moka skaičiuoti ir rašyti,vadinasi, idealiai tinka tai pačiai sistemai. O ji labai nėmėgsta stiprių asmenybių, tiesiog KITOKIŲ, kurie atsiskiria nuo masės ir eina savais keliais. Klausimas - ko ištikrųjų moko mūsų mokyklos, tiksliau - kokių žmonių paruošia gyvenimui - pančiais supančiotų ar laisvai kvėpuojančių?

Ir kas svarbiau daugumai mokytojų šių dienų mokyklose: ar tik išdėstyti programą, ar padėti augti vaiko sąmoningumui, savivertei bei pasitikėjimui? Mano vaikas tiesiog nepatogus, nes su juo reikia dirbti per pamokas, jis nesukaupia dėmesio matematikai..Koks košmaras, sulaukiau pasiūlymo kreiptis į mokyklos psichologą. Bet kaip šviečia mano vaiko akys kai jis daro širdžiai mielus darbelius - kruopščiai man kepa kiaušinį, lipdo iš molio paveiksliukus ir konstruoja lego robotukus..

Visada sunku ką nors daryti, kai darai be meilės...O kodėl jos trūksta šitam pasauly - gal, kad dauguma mūsų darome tai, ką privalome, bet ne tai ko iš tiesų trokšta mūsų siela...

Kretaa, žinot ir aš labai dažnai sapnuodavau kontrolinius, visokius egzaminus, na gal ne taip aiškiai kažkokio konkretaus dalyko, bet abstrakčiai. Ir ką gi, praėjus beveik 20 metų įstojau į aukštąją ir sėkmingai baigiau. Gal jūsų mokslo galimybės dar irgi ne iki galo išnaudotos?

Yra ir tokių mokyklų:
http://www.sarmatas....as-neprivaloma/

Pasidomekit tos mokyklos kaina ir viskas pasidarys aisku

aš taip pat baigiau aukštąjį ir geriausiai iš viso kurso apsigyniau diplominį. O talentų turiu ne vieną ir manau, kad sėkmingai juos išnaudosiu. Vienas iš jų - esu daugiavaikė motina, gebanti tvarkyti didelį namų ūkį ir dar spėti rasti laiko verslui bei saviraiškai. Mano galva, tau - jau nemažai Bet rašiau ne apie tai, ir ne apie košmariškus sapnus. Patekusi į tokią standartinę situaciją , tiesiog prisiminiau vaikystę ir nenorą paklusti standartams. Dabar tai įžvelgiu savo vaike
Papildyta:

Leisčiau vaiką į tokią mokyklą tikrai,bet kad tokių nėra....