Pasimatymas...
Draugystė...
Piršlybos...
Vestuvės...
Laukimas...
Lopšys...
Taip susiklosto gyvenimas tos, kuri manė kas į tokią žiūrės... neištekėsiu ir liksiu senmerge.... O pasirodo gyvenimas man numatytas kitoks. Dabar jau į gyvenimą iš savo stipriai sugniaužto glėbio turiu paleisti savo laimę ir akių šviesą, kuri mažom pėdutėm tipena pas kitus vaikučius, kur lelius verkia. Taip greit bėga visa keičiantis laikas. Dar taip neseniai visiškai nesijaudinom kur ką padėjom, nė į galvą nešaudavo, kad polietileninis maišelis pavojingas gyvybei... Daug kas nešaudavo į galvą, kol mūsų gyvenime neatsirado JI, mūsų karalaitė, mūsų žvirblelis.
...Laukimas...
8 savaičių apsilankau pas ginekologę, toji patvirtina geras naujienas
. Įteikia taškelio nuotraukytę 
. Paaiškina, kad dėl dviragės gimdos jau dukart tepliojo kuomet turėjo būt mmm, vienas ragas juk tuščias. Savo doktorantūros vadovei pasakau, kad laukiuosi. Ji pradeda mane labai saugoti, kad tik nepersitempčiau.12 savaičių. Vėl echoskopija. Matau kaip plaukioja mano varliukas. Auga gerai. Nuotraukytė atminčiai.
16 savaičių ir 5 dienos. Pirmadienis. Kaip visada sėdžiu ir ilsiuosi po ilgos darbo dienos. Rankos ant pilvuko sudėtos, kad tik nepraleisčiau pirmo judesiuko . Nors žinau, kad dar labai anksti... Staiga smūgis į delną ir vėl tyla. Širdis kulnuose, oro trūksta, pati nesupratau ko išsigandau. Nuo tos dienos pradėjai su manim sveikintis. Kasdien važiuodama traukiniu sėdėdavau pilvelį apsikabinus. Jaučiausi tokia ypatinga...
19 savaičių. Echoskopija. Sako, kad viskas gerai. Nuotraukytė, kur tu mąstytojo pozoj. Žada dukrytę. Nustembu, nes kažkaip tikėjausi sūnaitėlio. Vėliau tik dar labiau pradedu džiaugtis.
23 savaitės. Kažko gimda per dažnai susitraukinėja... Skambinu daktarei, kad priimtų. Gaunu nedarbingumą dviem savaitėm ir lovos režimą. Grįžus į mokslus po dviejų savaičių kolegės praneša, kad dabar jau matosi, kad laukiuosi. Nes iki tol, kai kurie galvojo, kad tik gerai pavalgius esu
.29 savaitės. Išberia pilvą ir siaubingai jį niežti. Kasausi iki ašarų. MB draudžia, rankas laiko. Pilvas mano, darau ką noriu. Jis man: O tai kas pilve ir mano, vadinas nesidrąskyk. Keliauju į VGN konsultacijų centrą, nes mano ginekologė atostogauja, ją pavaduojanti manęs nėr mačius, tai kokio velnio į Kauną grūstis... Ten padaro tyrimus, sako, kad viskas tvarkoj. Patikina, kad bus dukrytė.
30 savaičių. Pagaliau nėštumo atostogos, nors ir taip prieš jas tris savaites atostogų turėjau. Liepą su MB aplankom Trakus, IX fortą Kaune. Paskui jau nebeteks taip slampinėti. Persirašiau iš Kauno gydytojų į Vilnių.
36 savaitės. Antras apsilankymas pas Vilniaus ginekologę. Šokas nuo kabineto tragiškumo dar nepraėjęs
(medinė ginekologinė kėdė - ne tai ko tikiesi XXI amžiuje), bet geriau nei pirmą kartą pamačius, susitaikiau. Pasiskundžiu, kad pilvo apačioj ir kirkšnis skauda. Pasijuokia, kad man tuoj gimdyt, paskraidina ant kėdės taip skaudžiai, kad net krūpteliu. Kitą dieną, penktadienį, išvažiuojam pas mano tėvelius. Pastebiu, kad kažkokios įtartinos gleivės pasirodė, skaidrios, tąsios ir jų gana daug. Pasiskaitinėju ir nusprendžiu, kad greičiausiai kamštis šalinasi. Perspėju SB, daugiau niekam nesakau, stengiuos daugiau gulėt. Dar anksti TAU pasirodyti. Grįžtant dar sugebu parvairuoti 100 km iki Vilniaus, tuo kai kuriuos pažįstamus labai nustebindama. Širdy nuojauta dėl kažko, todėl labai skubu baigti megzti pleduką savo žvirbleliui. Sulaukiu 37 savaičių.
...Veiksmas...
Gal visgi klydau dėl tų gleivių? 37 savaitės ir 1diena. Kaip visada atsikeliu pabučiuot MB prieš darbą ir užsirakint durų. Jis aunasi batus, aš greitučio smulkiais reikalais lekiu į WC. Grįžus bučiuoju MB ir jaučiu, kad per kojas nubėgo, bet nedaug. Pasimečiau. Galvoju, juk ką tik išlindau iš geros vietos, o čia ėmiau ir apsidariau?.. SB sakau, kad nesuprantu, nes arba maža nelaimė netyčiom įvyko, arba vandenys nubėgo. Jis pasisiūlo likti namuose, bet sutariam, kad aš palauksiu ir pažiūrėsiu ar dar bėgs, nes gali būt, kad čia tiesiog nelaimė. Pasiimu rankšluostį, įsispaudžiu tarp kojų, atsigulu. Po kelių minučių jaučiu vėl bėga. Lyg ir kažkoks jausmas pilve atsirado. Įsijungiu sąrėmių skaičiuoklę, lyg ir kas 10 minučių kažkas vyksta. Paruošiamųjų nesu turėjus, tai iš kur gi man žinot kas per velnias tie sąrėmiai. Sulaukiu, kol mama išeis į miestą (svečiavosi tuomet pas mus), negąsdinu anksčiau laiko. Žinau, kad nervinsis. Sulaukiu kol MB darbe skype pasijungs ir parašau, kad visgi bėga vandenys. Deduosi paskutinius daiktus, rankos tirta, kojos iš baimės linksta. Aš dar nepasiruošus gimdyt. Grįžta MB, skubina ruoštis, bet man dar išsimaudyt reikia kas jei tikrai gimdauuu. Susirenkam krepšius ir į VGN. Nuvažiavus nelabai tiki, kad man vandenys nubėgo. Iškviečia gyd. Razumą. Patikrinęs patikina, kad gimdysiu, kaklelis išsitiesinęs ir jau 4 cm. Ruoštis ir į gimdyklą. Susijaudinu dar labiau, įdomu kaip viskas bus.
Gimdykloje atsiduriu apie pusę 11. Po 12 val. visa palaikymo komanda čia MB ir mama. ~13 val. tikrina 5 cm. ~14 val. nebegaliu kaip skrandis urzgia. Vanduo skrandžio neužkemša. Noriu valgyt!!! Siunčiu brangųjį, kad ko nors paklaustų ar galiu bent ką nors suvalgyt. Pamiršau papusryčiaut iš jaudulio... Gyd. Razumas leidžia puodelį sultinio iš kavos aparato išgerti. Nieko gero, bet vis šis tas. Menkutė fotosesija. Po 16 val. jau pradedu dainuoti, pasidaro lengviau. Ypač kai per sąrėmį išpuola traukti ... ant putinėlio šakelių cha cha cha. Sąrėmiai kas 5 min. Gydytoja supažindina su galimu nuskausminimu, bet man dar nereikia. Kentėt tikrai galima, ir juk sakiau namiškiams, kad būsiu Maryte Melnikaite
. 19 val. išleidžiu savo komandą vakarieniauti, pati lieku suptis ant kamuolio. Po gerų 40 min. laukiu nesulaukiu kol bent kas nors nosį įkiš pažiūrėt, negaliu kaip skauda, sąrėmiai kas 3 min. Didžiam mano džiaugsmui greit užsuka akušerė. Pamačius perkreiptą veidelį klausia, kodėl nuo skausmo nieko nenoriu. Noriu, oi kaip NORIU. Paguldo, suleidžia į veną stebuklingo dalykėlio, galvelė apsineša, bet daug lengviau. Jei taip padeda, bus gerai. 21 val. 30 min. jau verkiu, nebegaliu kaip skauda. Suleidžia kažko kito, nes jau 8 cm, bet nepadeda. Arba man taip atrodo. Kandu sau į ranką, kad tik nepradėčiau balsu šaukt. Marytė irgi jau į krūmus dėjo, likau viena. MB sėdi šalia, glosto ranką, praneša, kada aparatas pradeda sąrėmį piešti. Laiko jau nebematau, vis tiek amžinybę viskas tęsiasi. Net nežinau kada likusius vandenis nuleidinėjo, nors nebuvo visai ko nuleist, tuščia pasirodo. O dar norėjo į patologinį nakčiai siųst, pailsėt patogiai. Rado patogumą su tokiais sąrėmiais. Po 22 val. viskas vyksta kosminiu greičiu, patikrina, kaklelis beveik pilnai pasiruošęs. Liepia stumtelt, valio, gimdom. Palaikymo komanda siunčiama už durų. Mane greit surango, jetau kaip nepatogu, rankos nesilaiko... kad jas kur balas. Stumiam. Gaunu bart, kad neklausau ir į žandus varau, tai per daug kvėpuoju, sąrėmius prakvėpuosiu. O aš gi taip stengiuosi. Išmuša karštis, pradeda darytis negera. Gydytoja glaudžia savo šaltą ranką prie kaktos, kažkas atneša šlapią rankšluostėlį, nuvalo veidą, krūtinę. Geriau. Gydytoja matuoja lėlytės toniukus, staiga jie pradeda kristi. Pasako, kad reikia kirpt, ar girdžiu kaip kūdikėliui mano blogai? Pasidaro šilta, pora stūmimų, liepia laukt, vėl stumiam ir 22 val. 18 min. JI jau čia. Kaip tikras žvirblelis cypteli kartelį ir viskas. Pasirodo virkštelė buvo apsisukusi apie kakliuką, todėl pirma apžiūri. Viskas tvarkoj, gaunam 10/10 balų, uždeda ant krūtinės. Dieve kokia ji graži, kokia mažulytė, Ji mano karalaitė . Įleidžiamas vyras ir mama, gaunam bučiuką. Kol mane lopo, abu vėl už durų išprašo. Paskui palieka visus pailsėti, dukrytė užkandžiauja. Išsaugomos pirmos gyvenimo akimirkos. Amžiams į atmintį įsirašau skaičiukus 2012-09-09, 22 val. 18 min., 2970 g ir 48 cm. Tikra coliukė ta mūsų karalaitė.Po visų įvykių, vyras sakė, kad baisiausia laukiant buvo, kai iš gimdyklos sklidę mažylės širdies dūžių garsai pradėjo rimti. O aš džiaugiuosi, kad jis su manimi buvo iki pat lemtingos akimirkos, o paskui išėjo ir negirdėjo, kaip mane barė
.Dar ir dabar graužia vidų, kad pati pirma mintis vos tik JI pasirodė, buvo kaip gera, pagaliau baigėsi, nors akimis ir ieškojau, kur ten tas lauktasis angelėlis. Tačiau vis tiek jaučiuosi kalta.
Ačiū tau, mama, kad mane užauginai, už rūpestį, už nemigą. Nes tik dabar suprantu, ką reiškia būti MAMA.
