Vis kartais su vyru pakalbėdavom kad gal jau laikas būtų ir gandrus pasišaukt, bet taip viskas ir likdavo kalbomis. Ir štai kartą netyčia "užsižaidėm"
. Dar nepiktai pabariau tėtuką, kad gi man dar karjerą reik daryt, gi nusimato dar vienas laiptelis greitu metu... Na, bet taip sakant jau nieko nepakeisi, o beliko tik laukti. Kuo arčiau lemtingos dienos, tuo dažniau MB vis užklausia "tai gal testą nupirkt?". Aišku jį ir nusiperkam. Bet visgi dar laukiu. Pagaliau atėjo mmm diena, pasidarau testuką o jis - neigiamas. Va TADA ir supratau kad jau LAIKAS, nes vos neapsiverkiau 
. Nors kažkur giliai gal ir kirbėjo mintis kad reikia vaikučio, bet matomai pati bijojau sau prisipažinti tą ir net darydamasi testą galvojau kad visgi nebūtų II - o jų nepamačius norėjosi verkti. Taigi pradėjom gandrų ieškoti. Deja... slinko mėnesiai bet nieko. Jau ir nerimas imti pradėjo, ir mintys kad gal reikia eit tikrintis, o gal gandrų taip ir neprisišauksim...Sapnas...
Gyvenimas vyksta pilnu tempu. Kadangi turiu naują knygą prisimenu "burtą" vaikystėje dar girdėtą: sugalvoji mintyse klausimą ir užsimerkęs verti lapus, bedi pirštu ir skaitai - tai yra atsakymas į klausimą. Taig isugalvoju klausimą "kada" - o atsakymas "išsitraukiu pirštines, nes darosi žvarboka" - aha pagalvoju ruduo... Na pažiūrėsiu ar teisybė
Na ką atėjo spalis, vieną naktį susapnuoju sapną.... Esu vaikystės kaime ir pamatau sapne perekšlę. Tada kyla mintis patikrinti ar ji turi kiaušinių pakankamai perėti, taigi prieinu prie jos ir matau krūvą kiaušinių, šalia keli skylantys, o ir išsiperėjusių viščiukų krūvelė.... Ryte atsibudus pirma mintis - jau šį kartą tikrai pasiseks, nes visgi sapnai man niekada nemeluoja. Bet už kelių valandų pasiekia žinia, kad pusbrolis sūnelio sulaukė naktį. vadinasi ne taipsupratau, o visgi gal...Žinia...
Spalio pabaiga, o kokia graži bobų vasara
. Ketvirtadienis, darbe suorganizuotas kolektyvo pasisėdėjimas sodyboje vakare. Aišku aš jau kaip ir nieko nebesitikiu tai į veiksmą įsitraukiu visu pajėgumu: ir pirtelė ir pasimaudymai ežere po jos ir net kelios tabako suktinukės, nors gi nei rūkau aš nei ką... Penkdienį darbe kažko KEISTAI jaučiuosi - lyg ir silpna, galva svaigsta... Išvis keistos pagirios kažkokios, niekada gi nesu tokių turėjus - bet nurašau tabakui viską - bus man nerūkančiai eksperimentuoti Bet šeštadienį ir sekmadienį jaučiuosi taip pat 
Pirmadienį darbe dar kolegei pasiskundžiu kad silpnumai vis nepraeina nuo baliuko. O ji taip man: o tai gal nėščia? Ne ne.. patikinu - gi dar NET pora dienų iki nelaukiamų dienų.. Ne ne 
Bet abejonė pasėta, ir nagai niežti testą nusipirkti. Ryte pasidarau, palaukiu kelias minutes - nieko - na va žinojau kad net neverta pirkt. Darbe besėdėdama prisimenu kad pamiršau išmest testuką, o gryžusi namo negaliu patikėti savo akim - pakankamai ryškios II juostelės Laukimas...
Prasidėjo laukimas. Pirmo vizito metu gyd padaro echoskopiją. Ir išvis kaip ji mato ten kažką su tokia lūžena caro laikų
Na bet patikina, kad viskas gerai, laiką atitinka. Pats nėštumas pakankamai lengvas, beveik nepykina, tik vat tas galvos svaigimas... Bet šiaip jaučiuosi idealiai, pilvukas pučiasi pamažu, štai ir judesiukus pajaučiau. O ko laukiam? Pati lyg ir mergaitės labiau norėčiau, vyras vis pakalba kad berniukas bus. O vieną naktį susapnuoju berniuką stovintį ant tako ir sakantį man vardą. Žinoma atsibudusi jo neprisiminiau, bet supratau kad tai mano angeliukas man prisitatė. Bet tuo pačiu vis pagalvoju, o gal ir ne - juk mergaitę gal nešioju. Po to dar sekė sapnas kuriame mačiau labai gražią kelių metų mergaitę ir jame verkiau... Atsibudusi supratau ir pagaliau sau pripažinau - tikrai BERNIUKAS. Staigmena...
artėja pabaiga. Jau visos 33 savaitės. Išsiruošiam į Kauną apsidairyti KKGN kaip ten kas, nes aš noriu čia gimdyti. Tuo pačiu savo gydytojos pasiprašiau siuntimo echoskopijai. Visgi kiti medikai, o ir šiaip jau nuo 22 sav. nedarytas.
Na va guliu aš jau pilvuką atkišus, gydytoja dar paklausinėjo šio bei to. Pagaliau jau daviklis jos rankose ir girdžiu žodžius "tai kad pas Jus DU"
Mano reakcija - juokas. Tai šiaip ne taip pavyko nusiramint per kelias valandas, kol iki namų parvažiavom. Žodžiu STAIGMENASusitikimas...
Birželio vidurys, mums jau visos 37 savaitės ir net kelios dienos. Penktadienį turiu apsilankyti pas gydytoją, taigi trečiadienį nunešu "analizus". Naktį susapnuoju keistą sapną. Esu savo namuose ir mano akyse suskilinėja langas. Atsibudus kažkaip apima keista nuojauta kad tai tikrai ne eilinis sapnas. Kadangi antaninės, o forume prisijungus dar nėra nei vieno mažylio tai pajuokauju kad gi dar ne vakaras - laiko yra ir tikrai bus dar bent keli. Pagaliau prisiruošiu perkraustyti tašes, nes viskas buvo sukrauta vienam mažiukui, o po žinios dar nespėjau "perkraut" visko. Po pietų sulaukiu skambučio iš gydytojos - prašo atvažiuoti, nes tyrimai ne kokie. Na ką prisistatau - pamatuoja spaudimą, o jis 170/110
Gyd išrašo siuntimą ir jau ruošiasi greitąją išsikviesti, kad mane pristatytų į Vilnių. Bet pavyko man šiaip ne taip įkalbėti kad nuvažiuosim patys, juk ir daiktus reik pasiimt, o ir dar dalis net nesudėta iki galo. Namuose dar prikertu braškių su pienu nes ŽINAU kad viena namo nebegryšiu. Taigi ligoninėje laukiu gydytojų sprendimo ar leis gimdyti pačiai, nes abu leliai galvytėmis žemyn. Bet deja mano būklė tokia, kad niekas nenori rizikuoti, o ir veiklos jokios, tai nusprendžia daryti CP. O aš taip iki paskutinio svajojau apie natūralų gimdymą, apie patį pirmąjį kontaktą ir žindymą 
Na, bet bent jau pavyko susitarti, kad bus dalinė nejautra, tai bent jau galėsiu girdėti ir pamatyti savo mažiukus. Taigi beliko laukti. O kadangi aš gražuolė prieš atvažiuodama prisivalgiau tai operacija nusikėlė į vėlyvą vakarą. Taigi apie pusę 11 vakaro pagaliau atėjo manęs "išsivežti". Dar susakiau paskutinius nurodymus MB dėl rūbelių bei kitų daiktų ir išvažiavau. Toliau viskas vyko kone kaip pagreitintam kine: nuvežė, perkėlė ant operacinio stalo, suleido vaistus, pajaučiau pjūvį, spaudimą ir.. vieno mažylio verksmą, poto ir kito 
Tada jau kaip per rūką prisimenu kaip pasakė gimimo laiką, svorius. O aš pradėjau "atsijunginėti". Bet išvežta iš operacinės vistiek dar sugebėjau MB nurodymus paskutinius pateikti Ir mane išvežė į reanimaciją, kurioje praleidau pusantros paros 
taigi pabaiga buvo visai visai ne tokia apie kokią svajojau ir norėjau...Todėl šiai dienai jei kas paklausia kaip gimdymas praėjo, taip ir norisi atsakyti - NEGIMDŽIAU. Greičiau galėčiau pasakyti - nuvažiavau ir tiesiog paprasčiausiai pasiėmiau vaikus (na kaip kokioj parduotuvėj - atėjau, išsirinaku prekę, susimokėjau ir išėjau). Bet nieko - kitą kart tikrai sužinosiu kas gi yra tas TIKRASIS gimdymas
Pabaigai...
o kad bus tokia pabaiga irgi susapnavau: sapnavau kad mane kviečia į vakarėlį draugai ir staiga suvokiau kad jau "vakar" pagimdžiau, o aš kažkur lakstau, vaikus palikus vienus
O ir nemaitinau aš jų, bus jau tikrai mišinuku pamaitinti. Toks buvo tas sapnas... O realybėje taip ir buvo -su manim susipažinti ir mano pienuko paragauti vaikams teko tik antrą jų gyvenimo parą. Deja, bet pirmas dvi naktis jie teturėjo tik vienas kitą 
